Leonas Somovas – apie meilę ir konfliktą su Jazzu: „Supykęs ištryniau visus jos įrašus“
Nėra namų be dūmų. Nuo „The Beatles“ iki „Pink Floyd“, nuo „Foje“ iki „Leon Somov & Jazzu“ – kūrybinėje virtuvėje dramų niekada netrūksta. Ruošdamasis 20-mečio koncertui, prisiminimais apie muzikinę pradžią, pirmąją metalo grupę, meilę ir konfliktus su Jazzu dalinasi elektroninės muzikos kūrėjas Leonas Somovas.
L.Somovą kalbina Laura Kešytė. Duodamas interviu atlikėjas dalinasi archyviniais kadrais, užfiksuotais juostiniu fotoaparatu, kai kartu su J.Arlauskaite-Jazzu gyveno ir kūrė Londone.
Prisiminkime tą pradžią. Koks atrodė Londonas, kai išvykai studijuoti?
Nepaprastai įvairus, su daug muzikinių inspiracijų. Išvykdamas galvojau, kad turiu neblogus įgūdžius, gerai kuriu, save realizuoju kaip prodiuseris. Bet, nuvykęs į Londoną supratau, kad mano žinios – gana mažos (juokiasi). Labai daug žmonių kuria ir daro daug įspūdingiau.
Nemeluosiu – užsiparinau, galvojau, nieko nemoku. Bet užsikūrė didelė motyvacija siekti tų artistų lygio, įgūdžių. Aš troškau tobulėti, mokytis iš geriausių ir pasiekti aukščiausią muzikos kūrybos lygį, todėl visą laiką skyriau tik muzikai ir vakarėliams (šypsosi)
Galbūt „koridoriuose“ prasilenkei su kitais žinomais prodiuseriais?
Londone – ne itin daug, bet vėliau Švedijoje, dirbant Steve Angello studijoje, susipažinau su daug žinomų švedų prodiuserių, įskaitant ir patį Angello. Gera kurti po tuo pačiu stogu, išgerti kavos, parūkyti, paklausyti istorijų, ką reiškia dirbti su Martin Garrix ar David Guetta. Būdamas ten supratau – jeigu čia esu, vadinasi, mano įgūdžiai jau irgi neblogi.
Kaip manai, kas suformavo tavo muzikinį skonį?
Sudėtingas klausimas. Paauglystėje grojau gitara metalo grupėje. Klausiausi „Nine Inch Nails“, „Sepultura“. Po truputį pradėjau pažindintis su programuojamais mušamaisiais, klausytis tamsios, industrinės elektronikos su metalovom gitarom.
Mane visada domino ir ta techninė dalis – kaip įrašyta, suvesta muzika, kokie efektai naudojami. Vis labiau įnikau į elektroninę muziką, kuri man siejasi su ateitimi, technologinėm naujovėm.
Kas kūryboje tau teikia didžiausią džiaugsmą šiandien?
Mėgstu ieškoti įdomesnių sprendimų. Pavyzdžiui, kaip pasidaryti tembrą, garsą, ritmą – nuo pagrindų, todėl su „rekorderiu“ pats įrašinėju garsus. Kai važiuoju į mišką, įrašau medžių ūžesį, lapų šlamėjimą ir padarau iš tų garsų virtualų instrumentą. Gal tai ir per ilgai užtrunka, kartais prisirašau valandų trukmės audio, kurių taip ir nepanaudoju, bet mane labai inspiruoja tai daryti. O kai iš tokių, savo pasigamintų garsų sukuriu muziką – kūrinys įgyja visai kitą istoriją.
Kaip šiandien galvoji, meilė – padeda ar trukdo kurti muziką?
Neįsivaizduoju, kaip atsakyti į šitą klausimą (juokiasi). Mano gyvenime meilę dažnai kursto romantiniai, artimi, tolimi, nauji ir visokie kitokie santykiai. Kiekvienas iš šių gyvenimo pakeleivių suteikia unikalią patirtį, savitą emociją, ir tai tikrai atsiliepia, kuriant muziką. O su Juste mes užaugome, gerai vienas kitą jaučiame. Nors išsiskyrėme kaip duetas, likome draugais. Kaip Justė sako – mus jungia šeimos jausmas.
Bet ar kildavo pykčių, konfliktų, kuriant dainas?
Na taip, kūrybinis gyvenimas buvo pakankamai dramatiškas. Dabar po daug metų, susigyvenom (šypsosi). Prisimenu vieną epizodą, kuris nutiko dar Londone. Ką padariau, neprisimenu (tikriausiai, nieko), bet Justė, supykusi, grasino paleisti mano kompiuterį į sieną, o jame buvo visa mūsų kūrybinė medžiaga (šypsosi). „Atsidėkodamas“ ištryniau jos vokalus – visus tos dienos įrašus. Tiksliau, galvojau, kad ištryniau, bet visai neseniai, ieškodamas medžiagos archyvuose, tuos failus atradau. Po 20 metų (juokiasi).
Šis įvykis priminė, kad net ir sudėtingose situacijose kartais slypi netikėtos pabaigos, kurios gali virsti dar netikėtesnėmis pradžiomis. Muzika, kurią laikėme prarasta, vėl tapo gyva ir atvėrė naujas kūrybines duris.
Ir kaip tie įrašai skamba dabar?
Tarsi nukeliavus laiku atgal, į kitą epochą. Klausydamiesi pirmųjų dainų, sukurtų dar būnant studentais, pajutome ne tik nostalgiją, bet ir didžiulį kūrybinį postūmį. Įrašai primena mūsų kūrybinės kelionės pradžią, kupiną drąsos, aistros ir noro ieškoti.
Tuo metu neturėjome gerų sąlygų ir viską įrašinėdavome mažame kambaryje, kuriame ir gyvenome. Daug eksperimentavome su garsais, siekėme būti originalūs, ir mums pavyko išgauti įdomų skambesį, kuris suteikė dainoms autentiškumo ir savitumo. Prisimenu, jog net ir tada stengėmės kurti muziką, kuri būtų nepriklausoma nuo to, kokia kūryba yra populiari. Netaikėme į jokius rėmais papuoštus standartus ir tikėjome, kad tai ką kuriame skambės dar labai ilgai.
Vieninteliame koncerte vasarą išgirsime ir naujų dainų, tiesa?
Nemažai eskizų jau esame įsirašę, o kiek dainų iš jų gausis – sunku pasakyt. Gal – vos kelios, o gal ir visas mini albumas (šypsosi). Pastaruoju metu daug laiko praleidžiu studijoje eksperimentuodamas su sintezatoriais, darau aranžuotes, ieškau garsų.
Nenoriu atskleisti per daug detalių apie naują muziką, nes norime, kad klausytojai patirtų staigmeną ir patys atrastų jos grožį. Tik galiu pasakyti, kad stengiamės sukurti jausmingą ir autentišką muziką, atspindinčią mūsų dabartinį kūrybinį etapą.
Bendras darbas, kūryba mus sieja ir skatina judėti į priekį. Esu dėkingas Justei už jos atsidavimą, gebėjimą kurti kartu ir nesudaužytą kompiuterį (šypsosi).
Fotogalerija:
+2