Leonido Donskio žmona Jolanta Donskienė: „Gyvenome 30 metų kartu ir norėjosi dar gyventi“

Žurnalo „Legendos“ prenumeratą įsigyti galite paspaudę ČIA.

Aplink Šetenių sodybą laksto du globojami kaimynų šunyčiai – Papievis ir Degėsis, kurie ėda tik iš maitintojos rankų, atlėkusios zylės gardžiuojasi lašinukais lesyklėlėje, o namo viduje ramiai snūduriuoja dama – katė Tytė. Tai patys mažiausi, o visa virtinė „Žilvičio“ vaikų, studentų, akademinių draugų ir kolegų ją aplanko savaitgaliais, čia kuria, diskutuoja ir tiesiog būna kartu. Tokia atvira, duodanti ir nieko už tai neprašanti yra Jolanta Donskienė. Ji pati sako, kad šie namai buvo sukurti bendravimui, kūrybai ir gyvenimui, kurį ji vėl pradeda iš naujo.

Su Leonidu augote toje pačioje gatvėje. Ar jūsų vaikystė buvo panaši?

Nors 1961 metais Klaipėda buvo mažas miestas, mūsų vaikystė skyrėsi, nes iki mokyklos gyvenau pas senelius kaime, o tėvai parveždavo mane vasarą prie jūros. Atsimenu, kaip karštomis dienomis valgydavau ištirpusį ungurį su pomidorais. Klaipėdoje gyvenome prie geležinkelio, kur naktį dunksėdavo traukiniai, šalia – duonos kombinatas su didžiuliu kaminu ir niekada neužgęstančiomis šviesomis languose. Man, užaugusiai kaime, kur aplink tyla, tai kėlė sumaištį.

Teoriškai galėjome susitikti su Leonidu toje pačioje gatvėje, tačiau šito neatsimenu.

Teoriškai galėjome susitikti su Leonidu toje pačioje gatvėje, tačiau šito neatsimenu. Be to, nuo antros klasės Leonido šeima išsikraustė į Pempininkų rajoną. Niekada nebuvau prisirišusi prie uostamiesčio, nes studijavau Vilniuje, kuris tapo mano mylimiausiu miestu. O Leonido širdis buvo atiduota Klaipėdai, nes čia praėjo ir mokyklos, ir studijų laikai. Jo klasė labai liūdėjo, kai reikėjo baigus mokyklą išsiskirstyti.

Ar sovietmečiu jautėte maisto ar daiktų stygių?

Mes gyvenome tokiose šeimose, kurios nejautė nepritekliaus. Leonido tėvas buvo gydytojas, mama – medicinos sesuo. O mano tėtis dirbo autoinspekcijoje, dabar vadinamoje kelių policijoje, mama buvo baigusi rusų kalbą ir literatūrą, visą gyvenimą dirbo mokytoja. Abi šeimos labai puoselėjo namus: geri indai, geri baldai, puiki nuotaika, vaišingumas. Kai susituokėme, porą metų gyvenome pas jo tėvus, aplinka buvo labai tolerantiška, pavyzdžiui, galėjome rūkyti namuose. Pamenu, Leonido tėvas parsiveždavo daug grietinės ir senoviniu muštuviu mušdavo sviestą daugiabučio virtuvėje, nesgi visur norėjosi kokybės. Tas žydiškas temperamentas, meilė gyvenimui buvo neatsiejama jų namų dvasios dalis.

Leonido tėvas labai mokėjo viskuo džiaugtis, bet niekada nekalbėjo apie praeitį.

Leonido tėvas labai mokėjo viskuo džiaugtis, bet niekada nekalbėjo apie praeitį. Drąsiau šnekėti apie šeimos tragediją pradėjo laisvėjant Lietuvai. Deja, Leonido tėvelis anapilin išėjo būdamas tik 66 metų, nes patyrė labai daug išgyvenimų: badas per karą, nepaliekanti baimė dėl rytojaus ir nuolatinis stresas – viskas susidėjo.

Sovietiniais laikais visi vienodai gyvenome. Kiek būdavo džiaugsmo, kai gaudavai deficitinį daiktą: ar tai būtų buvęs suomiškas šampūnas, ar tualetinis popierius. Tas laikotarpis buvo negailestingas, bet visi mokėjo ką nors daryti: siūti, megzti, meistrauti, virti. Gebėjimas ką nors padaryti iš nieko buvo unikalus. 1985-aisiais Amerikos lietuviai vis stebėdavosi: ateini į parduotuves – tuščia, o namuose – maistas, visi gražiai apsirengę.

Atsimenu, mano studentavimo laikais pasidalija žinia, kad Užupyje pardavinėja prancūziškus kvepalus po 20 rublių. Skuodi, kad tik gautum, nors tavo stipendija – 40 rublių. Tą buteliuką turiu išsisaugojusi iki šiol. Arba gauni jugoslaviškus batus, nešioji, kol suplyšta, tačiau koks esi laimingas. Iš kitos pusės, labai gaila, kad žmonės, kurie buvo verslūs, negalėjo verslu užsiimti. Leonido senelis, jo mamos tėtis, buvo sušaudytas būtent dėl to.

Dabar tai atrodo nesuvokiama...

Leonido senelis supirkdavo ir perparduodavo valiutą bei auksą. Tai veikė panašiai kaip dabartinis lombardas: žmogui reikia pinigų, jis turi ką nors vertingo, atneša ir parduoda. Įsivaizduokite, buvo gūdūs 1962-ieji, Chruščiovo laikai, už tokią veiklą galėjo įkalinti arba sušaudyti. Ilgą laiką niekas nežinojo senelio likimo – tiesiog jį suėmė, o vėliau atėjo pranešimas, kad yra sušaudytas.

Po kiek laiko partinis elitas perėmė verslo modelį, kuris buvo nebebaudžiamas. Kai senelį areštavo, jo dukra jau laukėsi Leonido. Mirties nuosprendį paskelbė birželį, tada jis parašė laišką ir prašė atidėti, kol dukra pagimdys. Kaip vėliau sužinojome iš archyvų, senelį sušaudė rugsėjo 21 dieną. 2016 metais tą pačią dieną iškeliavo ir Leonidas. Čia yra baisūs skaičiai. Nereikia nieko mistifikuoti, tiesiog abu žmonės išėjo ne laiku ir tą pačią dieną.

O kaip jo tėvai davė vardą Leonidas?

Mama dar ir dabar jaučia didžiausią nuoskaudą, kad jos vyras davė jų sūnui Leonido vardą. Tėvas laikėsi žydiškos tradicijos: vaikui suteikiamas kurio nors artimo, gyvo žmogaus vardas.

Leonido tėčio brolio vardas hebrajiškai buvo Leibl, o kai sulietuvino – tapo Levu Donskiu.

Leonido tėčio brolio vardas hebrajiškai buvo Leibl, o kai sulietuvino – tapo Levu Donskiu. O Levas, Leon reiškia „liūtą“. Būtų pakakę ir Leono, bet tėvas parinko seną, gražų, graikišką vardą Leonidas. Tiesiog nuėjo ir užrašė tokį. O mama pareiškė: „Tu šito išgamos, išdaviko Brežnevo vardą davei mūsų sūnui.“ Mama vis dėlto sutiko su tokiu vyro sprendimu, tik liko prie sušvelninto vardo varianto ir vadindavo sūnų Liuka.

Nors Leonidas žinojo savo kilmę, visi tragiški įvykiai iš abiejų tėvų pusių buvo slepiami nuo jo. Kodėl?

Kai susipažinome su Leonidu būdami 24-erių, apie tai nešnekėjome. Nuo vaikystės žinojau iš bočiaus kalbų, kas vyko per Antrąjį pasaulinį karą, už mūsų namo tvoros miestelyje buvo žydų kapinės, kur sušaudyta apie 300 žmonių. 1989 metais Leonido tėvą giminės pakvietė apsilankyti Amerikoje, ir jis išskrido kartu. Tik ten Leonidui tėvas pirmą sykį papasakojo apie Butrimonių tragediją: iš dviejų tūkstančių žydų liko gyvi tik vienuolika, o keturi jų buvo iš Leonido giminės. Ši turėjo tradiciją kiekvienais metais važiuoti aplankyti tų vietų, bet tėvas niekada neimdavo Leonido kartu. Bijojo, kad viską sužinojęs jis pradės nekęsti lietuvių.

Jūsų meilės istorija prasidėjo sostinėje. Kuo Leonidas krito jums į akį?

Vilniuje, kur studijavau psichologiją, mane supo daug bičiulių, pažįstančių Leonidą. Jis, baigęs lietuvių filologiją ir teatro pedagogiką Klaipėdoje, atvažiavo stažuotis kaip filosofas į Vilnių dvejiems metams, vėliau turėjo būti priimtas į doktorantūrą. Mano bičiulė per vieną studentišką kelionę į Taškentą, pamenu, labai nustebo, kad aš nepažįstu Liukos iš Klaipėdos. Toje pačioje kelionėje studentas Evaldas man uždavė tą patį klausimą: „Tu nepažįsti Liukos? Toks storas, garbanotas ir labai protingas.“

Paskui dar vienas klaipėdietis istorikas Mindaugas pasiteiravo: „Nepažįsti Leonido? Jis man davė knygą paskaityti.“ Padavė jis man tą knygą ir iš jos iškrito Leonido vaikystės nuotrauka. Pamačiusi ją nustebau, koks į mane panašus. Lapkritį mus supažindino tas pats Mindaugas aštuntą valandą ryto „Trakų“ kavinėje prieš paskaitas. Pristato mane Liukai ir priduria: „Va, čia tas, kur sakei, kad į tave panašus.“

Tada mes su Leonidu nuėjome į filmą „Karmen“ ir visą dieną turėjome apie ką šnekėtis, radome daug bendro: Klaipėdą, vaikystę, pažįstamus, panašią patirtį. Va, tada pasijutome taip, tarsi būtume iš vieno kiemo. Atsimenu, per žiemos atostogas jis pakvietė mane su bičiuliais į tėvų namus Klaipėdoje. Jo tėvai suglumo, nes jų vilkšunis paskui mane vis džiugiai tipeno, nelojo. Jiems atrodė keista, nes šuo aplodavo nepažįstamus. Ir kokį balandį aš pasijutau... įsimylėjusi (juokiasi). Gegužę Leonidas mane pakvietė į savo klasės susitikimą Klaipėdoje, tada ir pasibučiavome pirmą kartą.

Nuo pat pradžių buvome labai atviri vienas kitam, galėjome būti savimi.

Mūsų bendravimas atrodė lengvas ir paprastas. Nuo pat pradžių buvome labai atviri vienas kitam, galėjome būti savimi. Tiesiog tau įdomu būti su žmogumi, nereikia savęs varžyti ir priverstinai stengtis jam įtikti. Tau beprotiškai įdomus tas žmogus, tu gali ginčytis ir pats tada esi sau įdomesnis, randi savyje naujų dalykų.

Kaip Leonidas jums pasipiršo?

Viskas įvyko pionierių stovykloje „Žilvitis“ vakare prie jūros, kai suguldėme savo būrio vaikus. Jis man sako: „Noriu, kad būtum mano žmona.“ O aš atsakiau: „Noriu, noriu, valio!“ Leonidas svarstė apie santuoką iki Naujųjų metų, o aš – ne, reikia iki rugsėjo pirmosios, nes paskui turėjome grįžti į Vilnių, tai ir susituokėme rugpjūčio gale.

Kaip atrodė jūsų vestuvės?

O, jos buvo pankiškos (šypsosi). Leonidas pasipiršo liepos 19 dieną, mes nusprendėme susituokti rugpjūčio 29-ąją. Tai buvo pirmoji mano vasara „Žilvičio“ stovykloje. Pradėjome draugauti gegužę, o susituokėme po trijų mėnesių. Trečiadienį grįžome iš „Žilvičio“, penktadienį – vestuvės, o šeštadienį per pietus šventė jau pasibaigusi. Mano tėtis sugebėjo kažkur išnuomoti „Čaiką“ – tokia graži didžiulė mašina, su kuria važinėjosi tik komunistų partijos komiteto darbuotojai.

Leonido tėvas suorganizavo pirtelę. Vestuvių šeimininkė mestelėjo: „Tokių liūdnų vestuvių nesame matę, nei piršlio korimo, nei žaidimų.“ O mes visi atsipūtę, atsipalaidavę, be jokio tarybinio kičo: Leonido tėvas šneka su jo broliu jidiš kalba, mamos sesuo, nenusakomo grožio moteris, rūko prie stalo, o Simonas Donskovas, Leonido pusbrolis, savo arklišku humoru visus šiurpina.

Buvo tokios kvailos taisyklės, dar negalėjome gyventi kartu su vyru, todėl sugalvojome apgaulę dokumentuose.

Atsimenu, gerai pasilinksminom. Už poros dienų išvažiavau į Vilnių apžiūrėti mūsų kambario bendrabutyje. Tuo metu studijavau paskutiniame kurse, gyvenau dviviečiame kambaryje su drauge Aušra, ji sutiko išsikraustyti, kad galėčiau apsigyventi su sutuoktiniu.

Buvo tokios kvailos taisyklės, dar negalėjome gyventi kartu su vyru, todėl sugalvojome apgaulę dokumentuose. Leonidas žinojo: jei ateitų komisija tikrinti kambario rytą, jis turėtų iškišti galvą iš po apkloto ir plonu balsu pasakyti: „Aš esu Aušra Trimonytė.“ Buvo 1986-ieji – įdomūs metai (juokiasi).

Kaip suprantu, vienas kitą labai papildėte?

Taip, aš šeimoje lengvai sprendžiau praktinius, ūkinius dalykus, o jis suteikdavo tam įkvėpimo. Jo kūryba ir atsidavimas pedagoginei veiklai, knygų rašymas atrodė artima ir suprantama, o man buitis visada patiko, dar vaikystėje bočius, vėliau tėtis išmokė daug dalykų. Jis mane pasodino prie vairo keturiolikos metų, parodė, kaip pakeisti padangą. Buvau sąmoningai mokyta tapti savarankiška ir nepriklausoma nuo vyro rankos – tai supratau vėliau.

Mes priimdavome sprendimus kartu, nes tokio talento ir ryškumo žmogus, be pripažinimo, patirdavo ir labai daug netikrumo dėl ateities.

Tad man reikėjo protingo žmogaus šalia, o ne darbų vykdytojo. Santuokos pradžioje gyvenome tokiais laikais, kai materialių dalykų daug neturėjome. Vėliau ilgai pragyvenome užsienyje, teturėdami keturis lagaminus ir daugiau nieko. Leonidas niekada nevairavo ir neturėjo vairuotojo pažymėjimo. Mūsų namai visada buvo atviri, aš stengdavausi gaminti įvairų skanų maistą, nors tik ištekėjusi vos bulvę nuskusti mokėjau.

O kalbant apie būdo savybes, mano tėtis buvo labai protingas, santūrus, elegantiškas, smalsus, jo taktas, pagarba moteriai mane žavėjo. Ir gavau tokį patį sutuoktinį!

Jūsų turbūt dažnai klausia, ar nepraradote savęs atiduodama visą laiką Leonidui ir jo karjerai?

Jei būčiau tapusi gydytoja, gal mano gyvenimas irgi būtų buvęs kitoks, gal būčiau jautusi prarandanti savo specialybę. Be to, ką reiškia mano asmeninė ambicija, karjera? Juk tai buvo mūsų gyvenimas. Mes priimdavome sprendimus kartu, nes tokio talento ir ryškumo žmogus, be pripažinimo, patirdavo ir labai daug netikrumo dėl ateities.

Koks tai buvo netikrumas?

Grįžusį į Lietuvą 2002-aisiais jį jau lydėjo sėkmė ir pripažinimas: autorinė laida „Be pykčio“ septynerius metus, Filosofijos katedros vedėjo pareigos, vėliau politikos mokslų ir politikos dekano vieta. Tūkstančiai žmonių išrinko jį į Europos Parlamentą. Tačiau prieš tai jokia aukštoji mokykla nesiūlė darbo Filosofijos katedroje.

1993 metais Leonidas labai jaunas tapo Filosofijos katedros vedėju Klaipėdos universitete. Be to, laimėjo stipendiją ir pasirinko Dickinsono universitetą Amerikoje.

Buvo labai keisti laikai, faksograma gavome pasiūlymą iš universiteto, ateidavo tokios kokybės dokumentai, kad nelabai galėdavai suprasti, kas juose. Leonidas pirmas išvažiavo į Ameriką. Tik po dviejų mėnesių sutaupė mano bilietui, kad galėčiau atskristi. Jo stipendija Amerikoje buvo 700 dolerių, o Lietuvoje katedros vedėjo atlyginimas – aštuoniolika dolerių, mano kaip psichologės atlyginimas – šeši doleriai.

Kai nuskrendi į Ameriką, už tą sumą gali nusipirkti tik higienos priemonių ir dantų šepetėlį. Kai lydėjome Leonidą į Rygos oro uostą, mūsų draugams pavogė mašiną Rygos kieme, o galimybės ją apdrausti tada nebuvo, taip jos niekas ir nerado. Jau būdamas Amerikoje Leonidas gruodžio 11 dieną paskambino į Klaipėdą pasveikinti tėčio su gimtadieniu ir sužinojo, kad jis mirė prieš porą valandų. Mes negalėjome sau finansiškai leisti grįžti į jo laidotuves.

Paskui Leonidas laimėjo Fulbrighto stipendiją ir vėl pasirinkome tą patį universitetą, ir dar vieni metai Amerikoje. Mūsų akademinėse klajonėse Leonidas laimėdavo stipendiją arba gaudavo algą, todėl puikiai žinau skirtumą. Aš visada juokauju, kad stipendija yra kilusi nuo žodžio „stipti“. Kartais reikėdavo didelės išmonės, kad pragyventum.

Kaip tuo metu atrodė gyvenimas už Atlanto?
Pirmą kartą didelio šoko nebuvo, nes atvažiavome ne į Čikagą ar Niujorką, o į akademinį miestelį Pensilvanijos valstijoje: trys aukštosios mokyklos, daug privačių namų ir keli prekybos centrai. Bet viskas svetima, nes niekas neprimena tėvynės, gamtos kvapai kitokie, interneto nėra, su artimaisiais bendrauji laiškais, nusipirktas maistas, višta ar pomidoras visiškai ne tokio skonio kaip Lietuvoje – visa tai kelia liūdesį ir begalinį ilgesį. Tiesiog daug streso, nežinios adaptuojantis kitokioje aplinkoje. Atsimenu, kaip universitete sutikome rusų profesorių šeimą, o aš apsimečiau blogai šnekanti rusiškai, kad nereikėtų bendrauti, nes prieš akis buvo dar gyvas vaizdas, kaip sovietiniai tankai saugo paminklus.

Antrais metais universitetas mums išnuomojo butą palėpėje, sujungtą su šeimininkų namu

Antrais metais universitetas mums išnuomojo butą palėpėje, sujungtą su šeimininkų namu. Trečią kartą grįžę į tą patį miestelį jau gavome didžiulį medinį namą, kuriame galėjome priimti universiteto bičiulius. 2001 metais ketvirtą kartą atsidūrėme Amerikoje, Leonidui laimėjus prestižinę profesoriaus vietą Montevalo universitete, Alabamos valstijoje. Rugsėjo 11-osios teroro aktas labai suvaržė mūsų planus keliauti ir pažinti didelę bei nenusakomą Ameriką. Bet atsirado visos galimybės įsilieti į universiteto gyvenimą ir susidraugauti su vietiniais.

Jūsų vyras buvo žinomas akademinėje visuomenėje. Ar Leonidui reikėjo antros doktorantūros?
1995-aisiais grįžome į Lietuvą turėdami planų likti Klaipėdoje. Leonidas norėjo kurti savo tyrimų centrą, bet jam reikėjo antros doktorantūros, kad galėtų turėti savo doktorantus. Lietuvoje jam tiesiog nesudarė tokios galimybės, nes viską sprendė septyni profesoriai, jie net nediskutavo ta tema. Tada Leonidas suprato, kad reikia antros doktorantūros Vakaruose. Visai netikėtai jam buvo pasiūlyta ir doktorantūra Suomijoje, Helsinkio universitete, ir stipendija Švedijoje. Tad metams išvykome į Švediją, į Geteborgo universitetą, iš ten Leonidas skraidė į Suomiją, joje sėkmingai gynė savo seminarinius darbus. 1999 metais sėkmingai apgynė antrą mokslinį darbą.

Po tiek metų gyvenimo užsienyje ir klajonių gal jau norėjosi sėslumo?
Paskutiniai metai Montevalo universitete ir teroristinis įvykis 2001-aisiais labai paveikė mūsų gyvenimo planus. Tada jau buvome keturiasdešimtmečiai, numatę galimybę įsikurti Suomijoje, kur Leonidas buvo docentas Helsinkio universitete. Viskas atrodė gana patraukliai, šalis panašaus dydžio kaip mūsiškė, kalbą visada galima išmokti ir Lietuva su artimaisiais, draugais netoli. Bet visai netikėtai profesorius Egidijus Aleksandravičius pradėjo įkalbinėti Leonidą grįžti į Lietuvą ir kurti savo ateitį Vytauto Didžiojo universitete Kaune.

Mums tai buvo dar vienas bandymas tęsti savo akademines klajones naujoje vietoje

Mums tai buvo dar vienas bandymas tęsti savo akademines klajones naujoje vietoje. Tuomet gyvenome skirtingose šalyse, Klaipėdoje buvo mūsų tėvai, ten turėjome ir butą, į kurį grįždavome kiekvieną vasarą, tapti kauniečiais neplanavome. Bet viskas įvyko labai gretai: draugiški universiteto dėstytojai, nauji draugai, smalsūs studentai padėjo apsispręsti gyvenimą perkelti į Kauną. Pardavėme butą Klaipėdoje, norėjome įsigyti būstą Kaune, bet tada joks bankas nenorėjo mums duoti paskolos, nes Leonidas dirbdavo skirtingose vietose. Paradoksas, už poros metų tie patys bankai jį kvietėsi skaityti paskaitų ir mokėjo honorarus. Visgi 2001-ųjų žiemą jau turėjome savo butą Kaune ir mėgavomės gyvenimu Lietuvoje.

Moksleivių stovykloje „Žilvitis“ Leonidas vaikų vadovu dirbo keturiolika metų, jūs – aštuonerius. Kuo ypatinga ši patirtis?
Tai unikali stovykla ant jūros kranto, sovietmečiu buvo pasienio zonoje, vadinasi, jokia komisija iš miesto negalėjo atvažiuoti iš anksto nepranešusi. Tokios palankios sąlygos leisdavo laisviau organizuoti renginius be politinio auklėjimo, gana anksti pradėta šnekėti apie laisvą Lietuvą. Tai buvo atskiras pasaulis, kuriame nuo ryto iki vakaro kurdavai su vaikais unikalų gyvenimą: Neptūno šventė, vadovų ir auklėtojų konkursai, parodijų vakarėliai, protmūšiai, koncertai. Ten stovyklavo tiek daug dabar žinomų veidų: Robertas Petrauskas, Vaida Genytė, Giedrius Savickas, Dainius Kazlauskas, Mantas Jankavičius, Asta Baukutė, Gražina Sviderskytė... Nemažai stovyklos vaikų vėliau tapo mūsų draugais. Arūną Gelūną vadinome „mūsų vaiku“, jis tapo filosofu, politiku, bet tau jokio skirtumo, kas jis dabar. Visus, kas buvo „Žilvityje“, sieja stiprus draugystės jausmas. Mėgstame juokauti, kad esame kaip kokie sektantai, tik laisva valia pasirinkę bendravimą (juokiasi).

Ir su studentais atsirasdavo toks pats glaudus ryšys?
Taip, tiek su Klaipėdos, tiek su Kauno studentais iš karto užsimezgė bičiulystė. Mums natūraliai norėjosi bendravimo, pokalbių, diskusijų. Ir mūsų namas Šeteniuose pritaikytas bendruomenei: tiek studentams, nes galima daryti filmų peržiūras, tiek įvairiems svečiams – net lauke yra atskira patalpa, jei norisi patriukšmauti. Manęs klausdavo: „Kaip jūs nuo tų žmonių nepavargstate?“ Bet kaip gali pavargti, jeigu įdomiai bendrauji ir diskutuoji?

Manau, daugeliui buvo netikėta, kad Leonidas atsidūrė politikoje.
Daryti politiko karjeros Leonidas niekada neplanavo. Kai tuometinis europarlamentaras, kuris atstovavo liberalams, ėmė įkalbinėti kandidatuoti, Leonidas reagavo su šypsena. Eugenijus, su kuriuo siejo draugystė dar nuo Klaipėdos laikų, buvo tvirtai įsitikinęs, kad Leonidas atstovauja liberalioms idėjoms tiek savo tekstais, tiek laikysena visuomenėje ir kad būdamas Parlamente įgis nenusakomos patirties, kurią vėliau galės perduoti savo studentams. Leonidas tuo metu buvo fakulteto dekanas, tad turėjo įsipareigojimų doktorantams bei universitetui. Taip pat jau septynerius metus vedė autorinę laidą „Be pykčio“, daug važinėjo po Lietuvą, buvo kviečiamas į mokyklas, miestelių bibliotekas. Tai ir lėmė, kad jį išrinko atstovauti Lietuvai Briuselyje penkerius metus. Ten su užsidegimu Leonidas dirbo žmogaus teisių srityje: rengė susitikimus, kvietėsi paskaitininkus, rašė knygas, dažnai grįždavo į Lietuvą, bendraudavo su universiteto kolegomis ir studentais. Tuo metu gyvenimas buvo didelis, intensyvus, gilus ir platus. Leonidas viską darė su didele aistra.

Minėjote ir anksčiau, kad buvote kaip vienas kumštis. O charakteriai ir temperamentas sutapo?
Sutapo, gyvenome 30 metų kartu ir norėjosi dar gyventi... Vieną dalyką žinau – Leonidas buvo gana užgaulus ir jautrus. Buvo laikas, kai turėjo išmokti nebeskaityti komentarų apie save internete. Be to, jis daug ką padarydavo savo titaniška valia ir pastangomis, pavyzdžiui, kai nusprendė numesti svorio, tiesiog sumažino patiekalų porcijas, ir rezultatas buvo akivaizdus. O kalbant apie mūsų kasdienybę – joje humoro buvo daug, sugebėdavome vienas kitą gerokai patraukti per dantį, ir su draugais toks bendravimas atrodydavo įprastas. Leonidas sakydavo: „Jei draugo švelniai nepašiepi – jo nemyli.“ Tai turi būti subtilus humoras, skatinantis žmogų galvoti, kodėl draugas su tavimi taip kalba.

Ar galima sakyti, kad autorinės laidos pavadinimas „Be pykčio“ atspindėjo Leonido gyvenimo kredo?
Manau, kad taip. Aš nemanau, kad neturime gyventi be pykčio, svarbiausia, kaip jį atpažįstame savyje ir tvarkomės su tuo. Nepagarbą, grubumą, storžieviškumą, netoleranciją, aklą užsispyrimą dėl nepamatuotų ambicijų Leonidas visada matė ir skirtingose situacijose į tai reaguodavo.

Deja, Leonido su mumis nebėra jau beveik ketverius metus. Kai užsimerkiate, koks jis jums iškyla?
Negyvenu nei vaizdiniais, nei sapnais, nei mintimis, kurios niekur neveda ir neatsako į klausimus. Džiaugiuosi, kad prisijaukinau sodybą, kurioje gyvenu beveik metus. Džiaugiuosi, kad mane čia lanko mano – mūsų – draugai. Puiku, kad yra daug brangių, mylimų žmonių, kurie nori pas mane atvykti. Mes turime apie ką kalbėtis, mėgaujamės skaniu maistu, džiaugiamės nuostabia gamta, žiūrime filmus, klausomės mėgstamos muzikos, palydime saulę nuo namo terasos, daug juokaujame ir gyvename. Gyvenimas tęsiasi...