Leonor FINI (1907–1996) išgarsino siurrealistinės vizijos: ji tapė paveikslus, dėliojo mozaikas, iliustravo daugybę knygų, kūrė teatro kostiumus, kaukes. Tačiau nemylėjo žmonių – tik kates, ir tai jai kenkė.
PRIEŠ PLAUKĄ. Ji buvo maištininkė. Fini nebandė sekti Salvadoro Dalí pavyzdžiu, nešokiravo žmonių, kad pakeltų savo reitingus. Jos protestas buvo labai paprastas. Dar vaikystėje Leonor pasižadėjo, kad nesitaikys su visuomenės normomis, bus laisva ir nevaržoma; netekės, neturės vaikų, nepatirs šeimos pančių. Ir nepriklausys nuo jokio vyro, net jei šis būtų kolega ar švirkščiantį čiaupą pataisęs kaimynas. Aišku, virtuvės tvaną pridėjome nuo savęs: Fini noriai naudojosi vyrais kaip meistrais, draugais, sekso partneriais – nebuvo tik meilės.
DRAUGAI IR PRIEŠAI. Tapybos studijuoti Leonor nebandė, bet vartė dailės albumus, kliedėjo Renesanso menininkais. Interpretuodama jų stilių išgarsėjo Trieste, gaudavo užsakymų Milane ir suprato, kad Italijoje jai – per ankšta. 1931-aisiais Leonor atsirado Paryžiuje, mikliai buvo apsupta garsių vyrų ir tais pat metais jau keliavo po Europą su legendiniu fotografu Henri Cartier-Bressonu.
Viena iš to laikotarpio nuotraukų su nuogutėle Fini baseine tapo brangiausiai parduota