Lidija Staub – lietuvių kilmės tarologė iš Paryžiaus

Prancūzijoje įprasčiau, kad sutuoktinis nueitų pas kitą moterį... Išgirdusi tokią frazę, Lidija tik užsikvatoja: „Ir tada lengvai paleisčiau. Nesu savininkė, suprantu, kad su žmogumi nueini tam tikrą kelią ir išsiskiri.“ Į Lietuvą ji buvo atvykusi trumpam, susitikti su savo knygos „Taro kortų veidrodyje“ gerbėjais: Lidijos parašytas Vaito malkos pradžiamokslis sulaukė nemenko būrio gerbėjų.

„Mano gyvenimas ėjo zigzagais“, – pradeda pasakojimą Lidija. Po muzikologijos studijų ji dirbo filharmonijoje Vilniuje, taip pat rengė laidas apie šiuolaikinę muziką Lietuvos radijuje. „Sovietiniais metais buvo sunku rasti medžiagos savo laidoms, naudodavausi kiekviena proga kur nors išvažiuoti. Šiuolaikinės muzikos festivalyje Varšuvoje ir susipažinau su melomanu Šveicarijos diplomatu Rudolfu Staubu, kuris dirbo Lenkijoje. Negalėjau nė pagalvoti, kad jis taps mano mylimu vyru.“ Pusantrų metų tarp Vilniaus ir Varšuvos keliavo laiškai, kol Lidija apsisprendė paklusti širdies šauksmui – lemtingą žingsnį žengė 1991-ųjų išvakarėse. „Palikau darbą radijuje kelios savaitės iki okupacijos“, – svarbus asmeninio gyvenimo žingsnis sutapo su tragiška data Lietuvos valstybės istorijoje.

Taip Lidija tapo diplomato, paskui – ambasadoriaus antrąja puse. Ir prasidėjo kelionės po pasaulį: pasibaigus kadencijoms Varšuvoje ir Madride, teko keltis į egzotiškąjį Kuveitą, vėliau  – į Malaiziją, o paskutinis paskyrimas – į Bratislavą. Tai nėra taip romantiška, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. „Persikeliame į kitą šalį, vyras – į darbą, o aš turėjau apgyvendinti erdvę ir „sustyguoti“ buitį. Turėjome būti gera komanda, kad išliktume: sunku kas keleri metai keltis į naują vietą ir viską pradėti nuo nulio. Ir išmokti neprisirišti, nes ateis diena, kai reikės atsisveikinti. Bet, aišku, kiekvienas pokytis – naujas stimulas. Iš pradžių man buvo nelengva ir todėl, kad išvažiavusi iš sovietinės Lietuvos patekau į visai kitą pasaulį. Man padėjo taktiškas, protingas, dosnus vyras. Tikras diplomatas ir namuose. Man pasisekė.“

Iš pradžių man buvo nelengva ir todėl, kad išvažiavusi iš sovietinės Lietuvos patekau į visai kitą pasaulį. Man padėjo taktiškas, protingas, dosnus vyras.

„Kai baigėsi Rudolfo karjera, prasidėjo mano“, – nusijuokia Lidija. Prieš aštuonerius metus jos vyras nutarė pasitraukti į užtarnautą pensiją ir drauge su žmona įsikūrė Paryžiuje. „Vyras kategoriškai atsisakė grįžti į gimtinę. Šveicarijoje gyvenimas teka pagal griežtą tvarką – dvyliktą jie pietauja, šeštą vakarieniauja, pusę dešimtos guli lovose. O ką daryti, jei aš einu miegoti dvyliktą? Mano vyras netipiškas šveicaras. Pasirinkome Paryžių. Nepasigailėjome: atrodė, kad grįžome namo.“

Lidiją visada traukė ezoterika. „Nors diplomatų žmonos nesidomi tokiais dalykais. Negali. Jos gali žaisti golfą, bridžą ar skirti laiką labdarai. Man tai nebuvo įdomu. Pasitaikius progai, važiuodavau į Indiją, į ten veikiančius meditacijos centrus.“ Viename centre ir įvyko lemtinga pažintis: būrėja, jauna patraukli italė, pažvelgė į Lidijos ištrauktas kortas ir... palengva išdėstė visą jos gyvenimą. Kortų piešiniai priminė pasakų iliustracijas, tačiau bylojo ne apie išgalvotas istorijas, o apie gyvenimo įvykius. „Niekaip negalėjau suprasti, kaip kortos tiek galėjo pasakyti, – iki šiol įspūdis neišdilo. – Būrėja daug kalbėjo apie mano seserį, išpranašavo jai ligoninę, kur turės patirti tam tikrų išbandymų ir tada gyvenimas susitvarkys. Taip ir atsitiko... Mane suintrigavo, panorau suprasti, kaip galima tai numatyti. Kelias nebuvo trumpas: išsamios studijos, vėliau praktika.“

Kai nebevaržė ambasadoriaus žmonos statusas, Lidija galėjo atsidėti kortoms. Iš pradžių dėliodavo jas sau, paskui – draugėms, o kai gandas apie tarologę ėmė sklisti iš lūpų į lūpas, pradėjo prie kortų stalo sėstis ir nepažįstami žmonės. Taip atsirado klientų – lietuvių, rusų, prancūzų, amerikiečių – ratas. Daugiausia – moterys. Bet ateina ir verslininkų, politikų. „Ir jie turi klausimų. Kortų seansas – tai dviejų žmonių pokalbis, – neabejoja Lidija. Ir nelimpa šiuo atveju vartoti žodį „būrimas“, tai greičiau Taro terapija. – Kortos nėra pagrindinis įrankis, dar prieš jas atverčiant, pradedu kalbėti apie priešais sėdintį žmogų. Kortos tik patvirtina mano žodžius. Jos – kaip veidrodis, kuris padeda atskleisti vidinį pasaulį. Neturiu psichologės išsilavinimo, nepretenduoju rengti psichoterapijos seanso, bet kai žmogus ateina su ašaromis, o išeina su šypsena, manau, jog atlieku svarbų darbą.“

Tačiau savo klientams ji neleidžia tapti priklausomiems nuo kortų, pernelyg dažnai besikreipiančių prašo dar kiek palaukti: „Per kelis mėnesius išgirsta informacija turi duoti rezultatą. Patariu ateiti kartą per pusmetį. Jei reikia pagalbos, taip pat užsiimu hipnoze, reiki. Sau niekada nemetu kortų. Atsisėdu ir medituoju, atsakymas ir ateina.“

„Netrukus gyvensiu viena, nes vyras nori pasitraukti į vienuolyną, – kalbai pasisukus apie ateitį, pribloškia Lidijos frazė. – Nuo aštuonerių jis svajojo pasitraukti į vienuolyną, mintis nepaliko visą gyvenimą. Dabar niekas nebetrukdo to padaryti. Visada žinojau apie šią svajonę, daug kalbėdavomės, o keliaudami eidavome apžiūrinėti vienuolynų ir bažnyčių. Neapsikentusi pasiūlydavau bent užsukti į kokią pilį... Todėl man nebuvo netikėta, kai vieną dieną išgirdau, jog apsisprendė pabandyti. Kaip reagavau? Paklausiau, ko dar laukia ir praranda laiką, juk ne jaunuolis. Jau metus jis praleido vienuolyne. Kai po tokio išsiskyrimo išvydau – jis tiesiog švytėjo. Grįžo visai kitoks žmogus. Dabar ieško vienuolyno, kuris jį priimtų visam laikui. Tai nėra taip paprasta, mažesnės vienuolijos nenori priimti vyresnių narių, nes turi pačios išsilaikyti. Sunku patikėti, bet tikrai yra ne taip mažai vyrų, kurie palieka namus ir atsiduoda vienuolystei. Ir prieš tokį žingsnį nereikia išsiskirti, juk Katalikų Bažnyčia nepripažįsta skyrybų... Man lieka tik stebėtis jo drąsa.“

Lidija šypsodamasi purto galvą ir tvirtina jokių permainų nesibaiminanti, nes nuo jaunystės žinojo, kaip klostysis jos gyvenimas. Kartais pati apstulbsta, kai to meto bičiuliai primena, ką sau yra išpranašavusi.

„Neprisimenu, ką sakiau, bet taip gyvenimas ir susiklostė, – stebisi. – Tarkim, jau kadaise žinojau, kad neturėsiu vaikų, bet rūpinsiuosi svetimais – su vyru padėjome keliems bičiulių vaikams siekti išsilavinimo, jie kartu su mumis gyveno. Taip pat esu pasakiusi, kad pirmasis mano vyras bus vyresnis, o antrasis – jaunesnis. Neabejoju, kad taip ir atsitiks.“