Pavasariškai saulėtas, nors ir vėsokas savaitgalis, rodos, tiktų bet kam, tik ne paskutinei kelionei. Tačiau šį sekmadienį didžiuliam būriui scenos ir kino menininkų, televizijos žmonių, atlikėjų, kitų garsenybių, teatro gerbėjų ir televizijos žiūrovų teko išlydėti Amžinybėn iškeliavusį aktorių Vytautą Šapranauską.
Sekmadienį prie Vilniaus mažojo teatro sostinės Gedimino prospekte, kur scenoje buvo pastatyta urna su V.Šapranausko palaikų pelenais, vėl būriavosi su juo atsisveikinti atėję žmonės.
Išsirikiavę abipus Gedimino prospekto, jie dalijosi prisiminimais apie V.Šapranauską, vardijo mėgstamiausius menininko vaidmenis, apgailestavo, kad aktoriaus gyvenimas nutrūko per anksti, ir svarstė, kas privertė pakelti prieš save ranką. Kai kurie rankose laikė po vieną ar du baltų gėlių žiedus, ne vienas braukė ašarą.
Jau tuo metu žmonės pradėjo rinktis ir Antakalnio kapinėse.
Urna su V.Šapranausko pelenais iš teatro buvo išnešta kelios minutės po 15 val. Truputį anksčiau pro teatro langus pasigirdo varpų gaudesys. Vos į gatvę išėjus vyrui su urna, varpus nustelbė garsūs žmonių plojimai – taip susirinkusieji išreiškė savo pagarbą talentingam menininkui.
Pirmieji paskui urną išėjo vienas kitą apkabinę V.Šapranausko vaikai Gytis ir Judrė, buvusi žmona Daiva, ašaromis apsipylusi mylimoji Ieva Stasiulevičiūtė kartu su kitomis grupės „ŠarkA“ narėmis – Kristina Ivanova ir Gintare Valaityte. Dalis žmonių jiems metė po kojomis baltus gėlių žiedus.
Už jų ėjo su V.Šapranausku dirbęs režisierius Rimas Tuminas, aktoriai Giedrius Savickas, Vytautas V.Rumšas, Leonardas Pobedonoscevas, Arūnas Sakalauskas, Sigitas Račkys.
Vėliau velionio artimieji, kolegos ir bičiuliai susėdo į automobilius ir sekė katafalkui iš paskos iki Antakalnio kapinių. Koloną lydėjo du policijos automobiliai.
Amžinojo poilsio V.Šapranauskas atgulė Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.
Į išgarsinusią sceną sugrįžo po mirties
Anksčiau sekmadienį Šv. Kryžiaus bažnyčioje Vilniuje už velionį buvo aukojamos Mišios.
Šeštadienį iki vėlyvo vakaro į Vilniaus mažąjį teatrą sostinės Gedimino prospekte, kur scenoje buvo pastatyta urna su jo palaikų pelenais, plūdo šimtai žmonių – tiek kolegos, tiek jo talento gerbėjai. Sekmadienis buvo paliktas V.Šapranausko šeimai ir artimiausiems draugams.
Šarvojimo sale virtusioje Vilniaus mažojo teatro scenoje įvyko paskutinis aktoriaus pasirodymas. Projektoriaus šviesoje V.Šapranauskas vėl šypsojosi, vaidino, dainavo. Skambant mėgstamiausioms aktoriaus dainoms nuotraukose keitėsi akimirkos iš jo gyvenimo teatro scenoje ir TV ekrane. Scenos papėdėje – jūra baltų gėlių, kurias vienas po kito klojo mirusiojo talento gerbėjai.
Šioje scenoje V.Šapranauskas sukūrė nepamirštamus vaidmenis režisieriaus Rimo Tumino spektakliuose „Nusišypsok mums, Viešpatie“, „Maskaradas“, „Vyšnių sodas“, „Galilėjus“, „Belaukiant Godo“, „Revizorius“.
Aktorius iš gyvenimo pasitraukė ketvirtadienį, 55-ojo gimtadienio išvakarėse. Žinia apie jo mirtį daugelį nukrėtė kaip elektra. Charizmatiška asmenybė, vienas talentingiausių ir charizmatiškiausių Lietuvos artistų gerbėjų atmintyje išliks gyvas savo ryškiais vaidmenimis televizijoje, teatre ir kine.
Specialiai V.Šapranauskui sukurtas spektalis liks nepastatytas
V.Šapranauskas (1958 m. balandžio 19 d. Vilniuje – 2013 m. balandžio 18 d.) – teatro ir kino aktorius, TV laidų vedėjas, humoristas.
1980 m. baigęs Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją), kūrybinį kelią pradėjo Rusų dramos teatre. V.Šapranauskas sukūrė dešimtis vaidmenų spektakliuose „Barbora Radvilaitė“ (1980), „Kitąsyk senų senovėje“ (1980), „Kupriukas muzikantas“ (1981), „Chotabyčius“ (1982), „Činario manifestas“ (1983), „Du klevai“ (1983), „Skrendant virš gegutės lizdo“ (1984), „Eiliniai“ (1984), „Snieguolė ir septyni nykštukai“ (1986), „Sąžinės diktatūra“ (1987), „Ekspromtas“ (1987), „Juodanosės prasižiojo“ (1987), „Muzikos pamokos“ (1988), „Gervės plunksnelė“ (1988), „Kvietimas į ešafotą“ (1989), „Kristus ir Antikristas“ (1990).
Po dešimtmečio menininkas perėjo į Mažąjį teatrą pas režisierių Rimą Tuminą. Čia žiūrovai aktorių matė spektakliuose „Vyšnių sodas" (1990 m.), „Čia nebus mirties“ (1990), „Galilėjus“ (1992), šio teatro simboliu tapusiame „Nusišypsok mums, Viešpatie“ (1994), „Maskaradas“ (1997), „Revizorius“ (2001), „Belaukiant Godo“ (2002) ir „Trys seserys“ (2005).
Pastaruoju metu aktorius vaidino sostinės „Domino“ teatre: K. Smorigino režisuotuose spektakliuose „Vilnius–Dakaras” (2008 m.) ir „Mano žmonos vyras“ (2009 m.), O. Šapošnikovo pastatytame „Nuodėmių mieste” (2010 m.).
Neseniai aktorius pasakojo kartu su Kostu Smoriginu statantis Sigito Parulskio pjesę, parašytą specialiai jam.
Charizma menininkas spinduliavo ir iš kino ekrano. Sovietiniais laikais vaidino juostose „Medaus mėnuo Amerikoje“ (1981 m.), „Amerikietiška tragedija” (1981 m.), „Turtuolis, vargšas...“ (1984 m.), „Sofija Kovalevskaja” (1985 m.), „Chameleono žaidimai“ (1986 m.). Vėliau sukūrė ryškius herojus filmuose „Vilniaus getas“ (2006), „Lernavan“ (2006), „Zero 2“ (2010). Šiemet pasirodžiusioje komedijoje „Valentinas vienas“ (2013) aktorius suvaidino vienišių. Kino žiūrovai galės jį pamatyti dar vienoje kino juostoje – naujausiame režisieriaus Emilio Vėlyvio filme „Flight Redirected“.
Televizije vedė laidas „Šapro šou“, „TV šeškas“, „Puikusis šou“, „Šok su manimi“, „Chorų karai“, „Auksiniai svogūnai“. Buvo talentų šou „Lietuvos talentai“, „X faktorius“ žiuri narys. Vaidino seriale „Moterys meluoja geriau“.
Aštuonerius metus menininkas gyveno su aktore Rimante Valiukaite. Nuo 2008 m. palaikė santykius su pop grupės „ŠarkA“ nare Ieva Stasiulevičiūte. Su buvusia žmona Daiva Šapranauskiene susilaukė sūnaus Gyčio ir dukters Judrės. Santuoką pora oficialiai nutraukė pernai rugsėjį.