Lietuva atsisveikina su teatro ir kino grandu Regimantu Adomaičiu: prie urnos – ypatinga nuotrauka

Atsisveikinti su šalies kino ir teatro grandu R.Adomaičiu galima šį trečiadienį, birželio 22-ąją, iki 19 val. Vilniaus Bernardinų bažnyčioje, Šv. Mykolo koplyčioje.

Laidotuvės vyks ketvirtadienį, birželio 23-ąją. 12 val. Bernardinų bažnyčioje bus aukojamos šv. Mišios, o 13–14 val. R.Adomaitis amžino poilsio atguls Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.

Visą trečiadienį į Bernardinų bažnyčios Šv. Mykolo koplyčią rinkosi Regimantą Adomaitį pažinoję, su juo kartu kūrę, iš jo mokęsi, bičiuliavęsi, jo talentu besižavėję žmonės.

Atvyko ir šalies prezidentas Gitanas Nausėda su žmona Diana. Pasak šalies vadovo, R.Adomaitis buvo tikras atsidavimo aktorystei simbolis.

„Jis savo asmeniu ir veikla apglėbė ištisą Lietuvos kultūros epochą. Aš juo žavėjausi ne tik kaip kino, bet ir kaip teatro aktoriumi, kartu su kitais Lietuvos scenos grandais sukūrusiu neužmirštamų vaidmenų. Paskutiniame mūsų pokalbyje Maestro užsiminė norintis išbandyti save režisieriaus amplua. Nepaprastai gaila, kad šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Visada prisiminsiu jo įstabų, gyvą, jaunatvišką balso tembrą, kuris pakeldavo nuotaiką net ir niūriausią dieną“, – užuojautoje sakė G.Nausėda.

Koplyčioje, greta pašarvotos urnos su aktoriaus palaikais, stovėjo ir fotografija, primenanti vieną iš ryškių R.Adomaičio vaidmenų – Mindaugą.

Žinia apie R.Adomaičio mirtį pasklido birželio 20-osios rytą.

Kaip jau rašė Žmonės.lt, Regimanto Adomaičio gyvybė užgeso pirmadienio ryte Santaros klinikose – po aktorių ištikusio infarkto sustojo širdis. Jis mirė eidamas 86-uosius gyvenimo metus.

Fotogalerija:

Su žmona aktore, dainininke Eugenija Bajoryte R.Adomaitis užaugino tris sūnus: Gediminą, Mindaugą ir Vytautą.

Eugenija Bajorytė anapilin iškeliavo sulauksi 70-ies – 2011 metais.

Atsisveikinimo su Regimantu Adomaičiu išvakarėse aktoriaus šeima išplatino laišką. „Jo mirtis – didelis smūgis visai šeimai“, – rašome laiške. Artimieji taip pat dėkojo gydytojoms ir slaugytojoms už R.Adomaičiui suteiktą rūpestį ir priežiūrą.

Regimanto Adomaičio šeimos laiškas:

Su dideliu liūdesiu pranešame, kad sulaukęs aštuoniasdešimt penkerių metų mirė mūsų mylimas tėvas, senelis ir brolis Regimantas Adomaitis.

Regimantas mirė pirmadienio rytą sustojus širdžiai ligoninėje, į kurią buvo paguldytas prieš keletą savaičių, patyrus širdies infarktą. Onkologinė liga, kuria Regimantas sirgo anksčiau, jau daug metų buvo remisijoje.

Jo mirtis – didelis smūgis visai šeimai. Norime padėkoti Santaros klinikų kardiologijos skyriaus ir kardiologinės reanimacijos gydytojoms ir slaugytojoms už Regimantui suteiktą rūpestį ir priežiūrą.

Mus guodžia gausūs ir gražūs prisiminimai apie šį ypatingą žmogų. Jis buvo svarbus ne tik savo šeimai, bet ir teatro ir kino pasauliui, o labiausiai – Lietuvai, kurios laisvę jis laikė didžiausia vertybe. Jo, kaip aktoriaus, talentas buvo išties nepaprastas, kupinas šilumos, rimties, stiliaus ir humoro. Labai didžiuojamės žinodami, kaip jį vertino Lietuvos žmonės.

Regimanto gyvenimas buvo kupinas aistros – nuo literatūros ir filosofijos iki fizikos ir jogos, visuomet pripildytas įdomiausių pasakojimų ir istorijų. Fenomenali karjera jam suteikė teisėtą vietą mūsų tautos panteone, kuriame jis prisijungė prie žmonos, aktorės ir dainininkės, Eugenijos Bajorytės (1941–2011), kurios taip ilgėjosi po jos mirties.

Dėkojame Jums už visus gerus žodžius ir labai prašome gerbti mūsų šeimos privatumą šiuo sunkiu metu.

Regimanto šeima

Vienas paskutiniųjų teatro mohikanų

Anapilin išėjusį aktorių Regimantą Adomaitį kolegos vadina vienu iš paskutiniųjų savo laikmečio teatro mohikanų.

„Man atrodo, kad Regimantas Adomaitis yra visos teatro eros ženklas, jam išėjus tų mohikanų kelis ir beturime. Tiesiog su visa epocha atsisveikinam teatre“, – BNS sakė režisierius Gytis Padegimas.

R.Adomaitis vaidino viename iš režisieriaus spektaklių „Vieno tėvo vaikai“.

„Man nepaprastai įstrigo jo vaidmuo spektaklyje „Altonos Atsiskyrėliai“, pjesė apie Vokietiją po karo. Aišku, Kaligulą puikiai prisimenu. Paskutinis didelis vaidmuo Mažajame teatre, kur vaidino seną žmogų, kuris išvažiuoja į senelių namus“, – prisiminė G.Padegimas.

„Jis fiziką studijavo berods, viskas buvo logiškai apgalvota, bet ir pakankamai emocionalu, toks balsas išlaikytas. Inteligentiškas aktorius, išsilavinęs, plačių pažiūrų kaip žmogus“, – kalbėjo režisierius.

Gaudavo daugybę gerbėjų laiškų

Teatrologė Daiva Šabasevičienė BNS teigė bendravusi su aktoriumi pastarosiomis jo gyvenimo dienomis, kai šis dėl infarkto atsidūrė reanimacijoje.

„Tai teatro istorijos dalis. Su Regimantu Adomaičiu yra siejami iškiliausi dramos teatro spektakliai, įdomiausi Lietuvos ir tam tikri užsienio filmai, visi režisieriai, kurie yra kūrę Lietuvos kiną, be Adomaičio jo neįsivaizduoja“, – sakė teatrologė.

Anot jos, svarbiausia, kad tai buvo ne tik savo srities profesionalas, bet ir aktorius, kurį labai mylėjo žiūrovai.

„Tai žmogus, kuriam vieninteliam yra parašyta tūkstančiai laiškų, mačiau kelis lagaminus“, – pasakojo teatrologė.

Anot D.Šabasevičienės, aktorius sulaukdavo daugybės meilės laiškų. Iš kai kurių matyti, jog jų autorės mylėjo „ne jį, o herojus, tapatino su herojais, o jis kentėjo, nes buvo visai kitoks“.

D.Šabasevičienės teigimu, nors R.Adomaičiui teatras buvo dosnus vaidmenimis, aktoriaus likimo esmė – ne vien brandžių vaidmenų gausa, bet ir aktoriaus sugebėjimas tuos vaidmenis kurti netampant vienos ar kitos ideologijos įkaitu.

Pasak jos, teatro scenoje aktorius sukūrė kelias dešimtis vaidmenų, tarp kurių svarbiausi – Mindaugas (1969) ir Mažvydas (1978) Henriko Vancevičiaus pastatytose istorinėse Justino Marcinkevičiaus dramose, įdomių, netikėtų vaidmenų Adomaitis sukūrė Irenos Bučienės pastatymuose – Arthuro Millerio „Kainoje“ (1970), Karelo Čapeko „Makropulo recepte“ (1973), Friedricho Dürrenmatto pjesėje „Vaidiname Strindbergą“ (1974).

Paskutiniuoju savo kūrybos laikotarpiu teatre R.Adomaitis vaidino Jono Vaitkaus, Algio Latėno, Rimo Tumino, Oskaro Koršunovo spektakliuose.

R.Adomaitis vaidino daugiau kaip 70 Lietuvos, Rusijos, Vokietijos kino ir televizijos filmų.

Jo vaidmenys – Donatas (Niekas nenorėjo mirti 1965), Orlandas (Kentaurai 1979), Ačas (Atsiprašau 1982; visų režisierius Vytautas Žalakevičius), Kasparas (Jausmai 1968, režisieriai Algirdas Dausa, Almantas Grikevičius), Edmundas (Karalius Lyras 1971, režisierius Grigorijus Kozincevas), Girdvainis (Velnio nuotaka 1974), Boilanas (Turtuolis, vargšas 1983, abiejų režisierius Arūnas Žebriūnas) ir daugelis kitų.

Teatro džentelmenas

Su R.Adomaičiu vaidinusi aktorė Vaiva Mainelytė BNS teigė, jog apie šį žmogų liko geriausi ir šilčiausi atsiminimai.

„Geriausia atsiminimai ir išliko. Regimantas tikrai vertas gerų žodžių, gerų emocijų. Tai tas žmogus, kuris su niekuo nekonfliktavo, visada buvo diplomatiškas, išlaikytas, didelis džentelmenas, visada būdavo malonu partneriauti, visada pasiruošęs, išmokęs tekstą“, – sakė V.Mainelytė.

Iš Kauno periodo anapilin jau iškeliavo visi, su kuriais jis dirbo. Tai buvo pirmas jo teatras, o iš nacionalinio teatro liko Vytautas Rumšas, Eglė Gabrėnaitė ir aš...

Ji prisiminė, kaip norėdamas apšilti aktorius teatre prieš spektaklį raiškiai skaitydavo laikraštį ar kokį tekstą, taip pat ir garsiai, kad girdėtų net ir sėdintys paskutinėje eilėje.

„Tikrai labai buvo atsidavęs aktorystei, savo profesijai, niekada karūnos nenešiojo išėjęs nuo scenos, visada išlaikytas, bet visada turėjo tokį atstumą, niekada neįsileisdavo į kažkokius apšnekesius“, – prisiminė V.Mainelytė.

„Iš Kauno periodo anapilin jau iškeliavo visi, su kuriais jis dirbo. Tai buvo pirmas jo teatras, o iš nacionalinio teatro liko Vytautas Rumšas, Eglė Gabrėnaitė ir aš... Kai įvyksta toks faktas, sunku atsisveikinti ir suvokti“, – teigė aktorė.