Lietuvą palikusi transseksualė Zofija: „Pasaulis – mano namai, o praeiviai gatvėse – kaimynai“

Jūs –  transmoteris ir drąsiai apie tai kalbate. Papasakokite, kada supratote esanti Zofija? Kokia šio vardo atsiradimo istorija?

Vieną rudens vakarą, kai man buvo šešiolika ir aš dar gyvenau pas senelius, tėvo tėvus, o mano mama dirbo užsienyje, aš nusprendžiau rašyti romaną apie lesbiečių meilės istoriją. Vienai iš merginų vardą sugalvojau iš karto. Ji turėjo būti Beatričė – silpna mergiotė. Tačiau mane labiausiai domino kitas knygos personažas, kuriam niekaip neišrinkau vardo. Tai turėjo būti moters idealas – stipri, bet tuo pačiu trapi, paslaptinga, tamsesnio gymio, gal net turinti čigoniško kraujo... Čigoniškas kraujas tuomet man asocijavosi su laisve ir nepriklausomybe. Laukinė ir paslaptinga mergina su smulkiais apgamais nusėta krūtine, į kurią žvelgiant matytum dangų.

Pagaliau nusprendžiau – ji bus Sofija, tačiau šis vardas labai greitai mano sąsiuviniuose buvo išbraukytas, nes skambėjo pernelyg saldžiai ir gražiai, o kuriamos veikėjos gyvenimas niekaip su tuo nesisiejo. Pakeičiau vieną raidę varde, taip netrukus gimė Zofija.

Lietuvos mokyklose vis dar trūksta švietimo apie žmonių įvairovę. Per tikybos pamokas tikriausiai ir jums teko girdėti, kad santuoka bei meilė įmanoma tik tarp vyro ir moters. Kaip užaugus tokioje aplinkoje reikia tvarkytis su tuo, kas iš tikro dedasi žmogaus viduje? 

Įsivaizduokite, jog dvidešimt šešiems mokiniams klasėje yra rodomas vienintelis pavyzdys, kas yra gerai, o kas yra blogai, iš viso mūsų yra dvidešimt šeši... tačiau mes visi kitokie. Vieni berniukai, kiti mergaitės. Kas žino, gal ateityje vienos iš jų bus manekenės, kitos – vienuolės? Kažkuri, galbūt, išvažiuos į kitą pasaulio kampą ir ištekės už garsaus serialo aktoriaus, o tas berniukas klasės kampe svajos gyventi savo tikrąjį – moters – gyvenimą.

Nekenčiu švietimo sistemos, kuri nesikeičia jau tūkstančius metų, o vis dar yra laikoma šiuolaikiška. Ji sugriauna žmogaus individualumą ir jam pasidavus „supaprastina“ asmenybę. 

Man labai sunku yra atsakyti į Jūsų užduotą klausimą kaip, su tuo tvarkytis, nes aš visada buvau maištautoja ir laikas mokykloje man buvo kažkas tokio, ką reikia iškentėti, išbūti, o tada tikrasis gyvenimas ir vėl prasidėdavo. Niekada nebuvau pavyzdinga mokinė, bet dar neteko dėl to gailėtis.

Bandėte su kažkuo pasikalbėti apie tai, kaip jautėtės? Kas dabar išklauso visų jūsų nuogąstavimų? Turite mylimąjį?

Taip. Mane labai palaikė mano tuometinis vaikinas, su kuriuo gyvenau Kaune, paskutiniais savo gyvenimo metais Lietuvoje. Jis visada stūmė mane į priekį ir skatino būti savimi. Vis dėlto, viską reikėjo išgyventi pačiai ir sprendimus priimti vienai, nes jie nebuvo palankūs kitiems.

Šiuo metu gyvenu viena. Neturiu nei mylimojo, nei daug draugų. Šis pasaulis – mano namai, o praeiviai gatvėse – kaimynai. Aš dažnai įsiveliu į įdomius pokalbius, kurių metu ne tik mokausi iš kito, bet ir iš pačios savęs.

Vienatvė mane labai daug ko išmokė. Aš tapau atvira pačiai sau ir susidraugavau su savimi, juk sunkiausiomis akimirkomis teko sau pačiai padėti.

Tačiau jau kurį laiką gyvenate Jungtinėje Karalystėje. Ten jums geriau?

Taip. Iš Braitono prieš keletą savaičių grįžau gyventi atgal į Londoną. Tame mieste praleidau tris mėnesius, kurių metu gimė mano kūdikis, mano svajonė, mano tinklaraštis - www.zofijawitch.com

Žmonės čia išties kitokie ir pats miestas yra tiesiog magiškas.  Braitonas yra labai spalvotas miestas ir kai einant vakarais matai vyrą su aukštakulniais, juodaodę moterį su ilgais, ryškiai mėlynais plaukais arba besibučiuojančių merginų porą, tiesiog imi atsipalaiduoti ir suprasti, koks pasaulis vis dėlto gražus ir kupinas spalvų. Ne visi mes leidžiame sau gyventi tikruosius, nesumeluotus gyvenimus. Mes teisiam, nes bijome būti nuteisti. Mes skaudiname, nes bijome likti įskaudinti.

Braitone prisiminiau, ką reiškia svajoti, susigrąžinau vertybes bei prioritetus.

Kaip atrodo jūsų pirmadieniai ir penktadieniai?

Man mano gyvenimas yra labai įdomus, nes kiekvienas pirmadienis ir penktadienis yra visiškai kitoks. Tikra nežinomybė. Šiuo metu dirbu kavinukėje ir savo darbą dievinu. Naiviai galvoju, kad visą gyvenimą taip ir galėčiau pradirbti su kava, nes man širdingai patinka sutikti vis naujus žmones, jiems šypsotis, bendrauti su jais, flirtuoti akimis ir mėgautis kavos aromatais. Mano darbo grafikas yra slenkantis, todėl laisvu metu aš vaikštinėju Londono gatvėmis, įsikibusi į savo kompiuterį, siurbčiodama žaliąją arbatą arba juodą kavą,  staiga kur nors stabteliu ir rašau. Taip pat kartais einu į pasimatymus, leidžiuosi į įdomiausius pasivaikščiojimus per visą visą miestą.

Su tėvais, giminėmis Lietuvoje bendraujate?

Mūsų bendravimas yra ganėtinai paviršutiniškas. Aš leidžiu žinoti savo artimiesiems apie save tiek, kiek jie nori to girdėti.

Ką norėtumėte pasakyti bijantiems apie savo orientaciją kalbėti žmonėms?

Norėčiau pasakyti, jog apie tai kažkam sakyti ar kalbėti iš viso nėra būtina. Svarbu apie tai atvirai bendrauti yra tik su pačia arba pačiu savimi ir leisti sau gyventi tikrąjį gyvenimą.

Kai myli gyvenimą, nustoji dirbti vardan pinigų, nustoji dirbti nemylimą darbą, nebendrauji su žmonėmis, kurie tavęs negerbia ir nužudai savo ego, kuris trokšta kvailo pripažinimo kitų akyse.  Tuomet gyvenimas tampa labai paprastas ir tai yra svarbu suvokti. Svarbiausia – siekti savo asmeninės laimės, kuri slypi įvairiausiose vietose ir akimirkose. Dar svarbu priimti blogas dienas, nes jos svarbios. Be jų mes niekada nevertintumėme mažų, bet nuostabių dalykų.

Galvojate apie šeimą, vaikus? Ateityje juos augintumėte Didžiojoje Britanijoje ar Lietuvoje?

Šiuo metu apie tai per daug negalvoju. Noriu augti ir bręsti kaip asmenybė pati. Aišku, yra tas slaptas noras, jog mano gyvenime pasirodytų žmogus, kuris mylėtų mane tokią, kokia esu, kurį mylėčiau aš, jausčiausi saugi, bet suprantu, jog šiuo metu tokį žmogų turiu atstoti pati sau. Ateityje norėčiau susilaukti mergaitės, bet čia tiesiog svajonė.

Kai pirmą kartą apsirengėte moteriškais drabužiais ir išėjote į miestą bent kiek jaudinotės dėl aplinkinių reakcijos?

Ne, nes tada buvau pernelyg susijaudinusi ir apsvaigusi nuo pačios akimirkos. Visą kūną užliejo adrenalinas. Tais kartais labiau nei bet kada jausdavau, jog gyvenu ir gerdavau kiekvieną deguonies gurkšnį atkišta krūtine. Tada jaučiausi tokia palaiminta ir laisva, jog man neegzistavo kitų nuomonė, aplinkinių reakcijos. Be to, tada jaučiausi sau labai graži.

Jums pačiai dar kažko trūksta, kad laikytumėte save pilnaverte moterimi?

Galbūt nuskambės keistai, bet man vis dar trūksta pasitikėjimo savimi. Moteriškumas nėra vien fizinis dalykas. Aš, kaip ir mes visos, mokausi suprasti visas mergaitiškas paslaptis.

Kas šiuo gyvenimo momentu jus labiausiai motyvuoja nesustoti?

Šiame gyvenimo etape mane labiausiai motyvuoja pats gyvenimas, kad mokausi sakyti „taip“ ir „ne“. Džiaugiuosi, jog  mano dienos visos skirtingos ir vis kažkas nutinka. Mane dar labai „veža“ mano darbas ir, žinoma, Zofija Witch (www.zofijawitch.com) projektas, kurio metu stengiuosi kalbėti kuo įvairesnėmis temomis, imu interviu iš man įdomių žmonių, sulaukiu anoniminių istorijų, kurios beprotiškai įkvepia ir rašau virtualų dienoraštį, kurį skaito visi norintys.