Lietuvą pasiekusį filmą „Dar po vieną“ Thomas Vinterbergas skyrė žuvusiai dukrai: išskirtinis interviu
Režisierius Thomas Vinterbergas (51) yra vienas garsiausių savo kartos režisierių Skandinavijoje. Meluoju. Sukūręs tokias juostas kaip „Šventė“, „Komuna“, „Toli nuo skubančios minios“, su savo „Medžiokle“ susišlavęs prestižiškiausius kino apdovanojimus, Thomas Vinterbergas yra vienas garsiausių savo kartos režisierių pasaulyje. Vienintelė Lietuvoje gavusi galimybę pusvalandį su juo pasikalbėti, tirtu kaip drebulė. Visai be reikalo – naujausią savo juostą „Dar po vieną“, su pribloškiančiu Madsu Mikkelsenu priešakyje, pristatantis danų menininkas mane užlieja savo šiluma ir šviesa. Didžiuojuosi, galėdama ja pasidalinti su jumis. Na, o „Dar po vieną“ jums nuo lapkričio 4-osios paserviruos „Scanorama“.
Thomai, koks buvo jūsų požiūris į alkoholį iki tos akimirkos, kai nusprendėte apie jį sukurti filmą? Ar jis pasikeitė?
Turbūt nepasakysiu jums nieko sensacingo – prieš kurdamas filmą, aš pirmiausiai ėmiau domėtis, ką alkoholis reiškė mums, kaip žmonijai nuo pat jos šaknų. Juk pradžioje jis buvo tiesiog didžiulės šventės dalimi. O paskui tapo ginklu žudyti žmones... Alkoholis sugriauna šeimas, tampa priežastimi didžiulių problemų nesuskaičiuojamame kiekyje pasaulio šalių...
Tačiau man labai svarbu jums pasakyti, kad aš turėjau ambicijų sukurti filmą ne apie alkoholį, o apie gyvenimą. Apie žmones, kurie gyvena tikrąja to žodžio prasme, o ne tik yra fiziologiškai gyvi. Angliškas žodis „spirits“ reiškia tikrai kur kas daugiau nei tik alkoholį. Aš manau, kad mano filmas yra skirtas žmonėms, kurie prarado smalsumą, norą rizikuoti. Jie tik sukasi užburtame rate ir desperatiškai bando grįžti į gyvenimą.
Kai filmavome šią juostą, žuvo mano dukra. Dalykai, apie kuriuos kalbu filme man tapo tiesiog gyvybiškai svarbūs.
Kai filmavome šią juostą, žuvo mano dukra. Dalykai, apie kuriuos kalbu filme man tapo tiesiog gyvybiškai svarbūs. Man vis dar labai sunku apie tai kalbėti...
Kaip gimė „Dar po vieną“ idėja?
Jau net nepamenu, nes tai buvo turbūt kokiais 2011-aisiais. Meluoju, apie norvegų psichologo Finno Skarderudo idėją išgirdau ir darbą apie ją rašiau būdamas trylikos. Ir man tai yra įprasta – aš labai ilgai nešiojuosi mintis apie savo filmus ir tik joms subrendus imuosi apčiuopiamų darbų. Kai pradėjęs rašyti scenarijų prisiminiau tą Skarderudo teoriją, kad kiekvienas iš mūsų gimstame kraujyje turėdami 0,05 procento alkoholio, pasijutau kaip gavęs dovaną.
Dar vienas lūžis įvyko, kai nusprendžiau, kad herojai bus mokytojai. Kai tik šis sprendimas gimė, istorija tapo realia. Ne kažkokia išgalvota komedija, bet mūsų visų kasdiena. Beje, idėjų nesuplanuosi, jos tiesiog gimsta ir tiek.
1995-aisiais judu su Larsu von Trieru paskelbėte manifestą „Dogma 95“. Ar kai šiandien kuriate kiną, vis dar tuo manifestu vadovaujatės?
„Dogma 95“ buvo mūsų bandymas apnuoginti kiną kaip meną, paversti ji tiek grynu, kiek tik įmanoma. Kokiais 1998-aisiais, per vieną vienintelę naktį Kanuose tai tapo mada, it kokia graži suknelė...Tie laikai praėjo, o suknelės sensta, tačiau aš vis dar kine ieškau to nuogumo, grynumo. Galbūt jūs sakysite, kad „Another round“ yra „Dogma 95“ kūrinys. Bet aš jums atsakysiu, „Dogma 95“ baigėsi. Išliko tik tas grynumas.
Jūs pats rašėte „Dar po vieną“ scenarijų. Kuri jo tema jums buvo įdomiausia? Vidutinio amžiaus krizė, kurią patiria vyrai? Ar vis dar tas pats alkoholis, kaip sprendimas visų mūsų problemų?
Man atrodo, kad tai susiję ir aš tikrai negaliu išskirti, kuri dalis man buvo įdomiausia ar svarbiausia. Kai tu nori papasakoti istoriją apie gyvenimą, privalai kalbėti apie visas jo puses, apie visas priežastis, kodėl tas gyvenimas sustojo. Jei aš norėjau pajusti tai, ką jautė Madso Mikkelseno herojus Martin savo katarsyje, privalėjau pajusti ir tai, ką jis jautė iki tos savo vidinės kulminacijos.
Kalbant apie filmą ir pribloškiantį realumą, kuris užgriūna jį pažiūrėjus...Ar jūs ir aktoriai vartojote alkoholį aikštelėje? Repetuojant? Kaip jūs išgavote tą skirtingų girtumo stadijų tikrumą?
Nežinau, ar jūs žinote, bet vaidinti išgėrus yra žvėriškai sunku. Aš tiesiog į savo filmą pakviečiau aktorius, dėl kurių profesionalumo visiškai neabejoju ir jų gerti aš neprašiau. Nežinau, kas vyko aktorių vagonėliuose, tačiau filmavimo aikštelėje alkoholio nebuvo. Dar buvo repeticijų periodas, nes man atrodė, kad be to sukurti gerą filmą bus tiesiog neįmanoma. O štai repetuodami mes tikrai gėrėme.
Kai vaidini šiek tiek išgėręs, įprastai stengiesi tai nuslėpti. Stengdamasis sėdėti tiesiai, taisydamasis drabužius...Dažnai tai pavyksta. Kai peržengi tam tikrą ribą, kai promilės kraujyje viršija vienetą, prasideda įdomesni dalykai. Mes su jais repeticijų metu ir eksperimentavome.
Sunku jaustis laimingam, net jei gyveni visišką svajonių gyvenimą. Jūs apie tai kalbate ištisą filmą. Kur mūsų problema? Kodėl mes negebame būti laimingi?
Kartais problema slypi pačioje sąvokoje. Laimės sąvokoje. Aš pats gyvenu labai saugioje šalyje, pasaulyje linksniuojamoje laimingiausia šalimi. Tačiau tame yra labai daug slidžių momentų: juk jei tu esi laimingiausia tauta pasaulyje, ar dar verta rizikuoti, išlikti gyvybingu, smalsiu? Pasakysiu jums kaip menininkas – jei tik imu virti tose pačiose sultyse, jaučiuosi senas. O štai jei esu atviras galimybėms, nesvarbu jos potencialiai sėkmingos ar ne, jaučiuosi atviras ir gyvybingas.
Šiame nuosaikių žmonių pasaulyje, kuriame jie labai gražiai, bet absoliučiai dirbtinai kalbasi vieni su kitais, mums visiems gresia galimybė prarasti savo pačių gyvenimą. Tikiuosi, kad jūs supratote ką aš norėjau pasakyti (šypsosi).
Atleiskite, kad klausiu, bet ar jums palengvėjo pabaigus šį filmą? Aš labai užjaučiu jus dėl dukros Idos netekties... Jūs esate sakęs, kad ši juosta tai jūsų duoklė jai...
Nežinau, vis dar nesugebu apie tai galvoti blaivia galva. Šis filmas tapo man savotišku pabėgimu, išsigelbėjimu. Visi mano draugai jame dalyvavo, visi Idos draugai jame dalyvavo. Mes filmavome filmą jos mokykloje. Aš jaučiau ten tiek daug meilės ir rūpesčio…Didžiausia problema man buvo ne dirbti, o suprasti, kad darbai baigėsi.
Dabar Danijoje žmonių minios renkasi kino teatruose, kad šį filmą pamatytų. Ir aš tikiuosi, kad Ida jį taip pat kažkur mato...
Tai jūsų antras darbas su Madsu Mikkelsenu, po to kai 2012-aisiais pasaulį pribloškėte su „Medžiokle“. Pasiilgote jo? Niekas kitas negalėjo geriau atlikti Martino vaidmens?
O kas kitas galėjo?! (juokiasi) Jis yra absoliučiai nuostabus, aukščiausio lygio profesionalas, protingas žmogus, preciziškas ir puikus aktorius. Mads yra vienas artimiausių mano draugų. Kurdami „Medžioklę“ mudu kartu praleidome neįkainojamą laiką. Ir dar! Jis gali šokti! (juokiasi) Aš parašiau šį filmą jam. Dažniausiai tai ir darau – rašau filmus savo draugams. „Another round“ skirtas Mads, aš jį myliu ir juo žaviuosi. Niekas kitas nebūtų suvaidinęs Martino. Kitu atveju, tai būtų tiesiog kitas filmas.
Tą filmo sceną, kurioje Madsas šoka, numatėte iš anksto ar tai buvo improvizacija? Ką jūs apskritai galvotumėte apie muzikinį filmą, jei jame vaidintų Madsas?
Aš jums nemeluosiu, miuziklai man atrodo labai nuobodūs. Net jei juos sukūrė Larsas von Trieras (juokiasi). Gerai gerai, jis tame labai geras. Tačiau aš niekada nesvarsčiau imtis šio žanro.
Ta scena, apie kurią jūs kalbate, buvo scenarijuje. Mads labai dėl jos pergyveno. Ir aš kartu su juo. Jei įsižiūrėsite į tą šokio sceną filme, pamatysite kiek Mads dėl jos abejoja. Pradeda šokti ir vėl grįžta atgal, pradeda ir vėl grįžta. Ir tik tada sprogsta. Tai daugmaž nusako visą procesą, kurį mes praėjome kartu. „Aš tai darysiu, to nedarysiu...“. Šie žodžiai mus lydėjo nuolat. Žinoma, visa ta šokio scena buvo surepetuota, kiekvienas žingsnelis sudėliotas choreografiškai. Žinote, kurti realybę ekrane...Dažniausiai po tuo slepiasi milžiniškas darbas.
Koks jūsų santykis su alkoholiu?
Aš labai prastas gėrikas. Aš esu užsiėmęs, turiu vaikų, gyvenu labai racionalų gyvenimą. Aš neturiu laiko gerti. Tačiau galiu pasakyti, kad žinau tam tikras stadijas, kurias įtakoja alkoholis. Pirmoji, kai esi geresnė pačio savęs versija. Antroji, kai gerdamas bandai vėl pavirsti savimi. Trečioji, kai geri, kad fiziškai nedrebėtum. Aš rekomenduoju likti pirmojoje stadijoje.
+4Filmas „Dar po vieną“ prasideda nuo scenos, kurioje moksleiviai nesustodami geria ir dalyvauja gėrimo lenktynėse. Jų niekas nesustabdo. Kaip jūs prisimenat save tokiame amžiuje?
Panašiai kaip jūs matėte ekrane (juokiasi). Atrodė pavojingai? Bet jūs pažvelkite į šiandienos jaunimą. Jie visi sulindę į savo telefonus, juos technologijų pagalba seka tėvai, jie keliasdešimt kartų per dieną save demonstruoja socialiniuose tinkluose. Viskas sudėliota į lentynas ir suplanuota, ir kontroliuojama. Man atrodo, kad ta filmo scena yra kaip savotiškas protestas, kad vaikams reikia erdvės. Reikia juos tiesiog palikti ramybėje ir leisti pabūti su savimi. Tai labai svarbu.
Aš pats užaugau hipių komunoje. Man buvo leista daryti ką aš noriu, elgtis kaip noriu. Taigi, neturėjau progos dėl kažko protestuoti. Hipiai mūsų komunoje buvo nuolat girti. Taigi, aš turėjau iš ko pasisemti įkvėpimo.
Pasaulis šiandien labai politkorektiškas. Jūs kalbat apie alkoholį lyg apie vaistą. Kokių viešų reakcijų jūs tikitės?
Filmas vos prieš porą savaičių išvydo ekranus. Kino salės visame pasaulyje sausakimšos. Vadinasi, filmas vienaip ar kitaip paliečia. Dėl alkoholio temos aš visai nesijaudinau. Man kur kas pavojingesnė šių dienų kontekste pasirodė keturių baltųjų vyrų tema. Tačiau supraskite – aš filmus kuriu iš smalsumo pasauliui, o ne vadovaudamasis politinėmis aktualijomis. Kai kūriau filmą apie komuną, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko moteris, jame nagrinėjau jos vidutinio amžiaus krizės skaudulius, tai irgi buvo tikrai ne politinių aktualijų atspindys. Mane veža žmonės iš esmės ir aš nenoriu vengti tam tikrų temų, nes pasaulis darosi vis politkorektiškesnis.
Viename savo interviu jūs sakėte, kad šis filmas yra apie gebėjimą švęsti gyvenimą. Koks jūsų būdas švęsti savo gyvenimą?
Nebijoti rizikuoti, nebijoti iššūkių. Nesvarbu, ar kalbame apie asmeninį, intymų gyvenimą, ar darbinę karjerą. Nesutikti su bet kokiu sąstingiu. Priešintis tam ir atsiraitojus rankoves imti tai, ką siūlo gyvenimas. Ar netgi nesiūlo. Reikia užsispirti ir gyventi. Dėl jums žinomų priežasčių, šiandien aš, kaip niekada, gyvenimą branginu ir vertinu.