Lietuvė dizainerė Sigita Janelionytė fabriką, kuriame filmuota „Karaliaus kalba“, pavertė mados podiumu

Dvejus metus Londone gyvenanti lietuvė sako, kad Bernlio staklyną ji pasirinkusi ne atsitiktinai. „Taip susiklostė likimas, jog prieš persikeldama į Londoną gyvenau Lankašyre ir vieną kartą sulaukiau užsakymo pasiūti kelis suvenyrus šio verpimo fabriko parduotuvėlei, – prisimena lietuvė. – Bet jokio asmens, kuris būtų galėjęs man palengvinti dalią tariantis dėl šio projekto, nebuvo. Derinimas dėl fotosesijos užtruko apie mėnesį laiko. Kaip ir pridera valstybės saugomam paveldui, teko tartis ne tik su pačiu fabriku/muziejumi, bet ir su Bernlio, Lankašyro grafystės savivaldybe. Taip pat teko pasirūpinti ir draudimu tai dienai“.

Sigita pasakoja, kad gavusi leidimą, toli gražu, dar negalėjo lengvai atsikvėpti. Kelionė iš Londono  į Bernlį laukė ilga ir varginanti. „Visą kelią smarkiai lijo. Tikriausiai dar niekad nesu vairavusi blogesnėmis oro sąlygomis. Kaip tyčia apgavo ir automobilio navigacija. Visą kelią juokavome, kad gamta eina prieš mus. Vargais negalais pavėlavę, bet pasiekę tikslą (vietoje sutartų 3 valandų, turėjome tik 2) kibome į darbą. O paskui laukė ilga kelionė namo. Taigi – 15 valandų kelyje ir tik 2 valandos fotosesijos“, – atsidūsta dizainerė. Tačiau viskas – ne veltui. Lietuvė sako negalinti atsidžiaugti stulbinančiais rezultatais.

Sigita, kas tapo ateinančių metų pavasario/vasaros kolekcijos įkvėpimu?

Juo tapo nėriniai. Tai rankdarbiai, skaičiuojantys šimtmečius. Nėrimo amatas, perduodamas iš kartos į kartą. Kažkada buvęs nuobodžiaujančių aukštuomenės damų užsiėmimu, nėrimas šioje kolekcijoje atgimsta skirtingomis formomis ir motyvais. Įdomiausia tai, jog kuriant drabužius nebuvo naudojami siūlai, tik audinys. Kolekcijos fotosesijai norėjosi kažko seno, bet vis dar gyvuojančio lyg šių dienų, kaip ir nėriniai. Tad verpimo/audimo fabrikas, su nepatobulintais, autentiškais XIX amžiaus mechanizmais pasirodė nepakeičiamas variantas. Praeitis dabartyje, natūrali, nė kiek nepakitusi.

Papasakok apie kolekcijos spalvas?

Kolekcijoje vyrauja kreminė, alyvinė, švelniai rožinės spalvos. Tikiu spalvos reikšme ir galia, tad šios spalvos puikiai apibūdina asmenybę, kuriai skirti mano rūbai. Ji – švelni, mylinti ir aistringa. Nepalaužiama, mėgstanti prabangą ir ekstravaganciją.

Kokius audinius pasirinkai kolekcijai?

Didžiąją kolekcijos dalį sudaro natūralus šilkas. Taip pat oda. Sakau griežtą „ne“ sintetiniams pluoštams.

Kaip prisiminei tokį, atrodytų, senamadišką rankdarbį kaip nėrimas?

Jau baigdama šiųmetę rudens/žiemos kolekciją žinojau, jog  naujo sezono drabužius kursiu naudodama rankdarbių motyvą. Man patinka kūryboje pasitelkti tai, kas kelia šiltus prisiminimus. Nėrimas vašeliu, iriso siūlais buvo vienas iš mėgstamiausių mano vaikystės užsiėmimų.

Kas tau svarbiausia kuriant drabužius?

Man svarbiausia tai, kaip žmogus jausis vilkėdamas mano kūrinį. Todėl didelę reikšmę teikiu audiniams. Žinoma, labai svarbų vaidmenį užima ir estetinis vaizdas bei patogumas. Jei moteris vilkėdama suknelę jausis nepatogiai, tai atsispindės jos veide. Svarbiausia rasti, kas patinka ir tinka klientės figūrai.

Yra toks posakis – batsiuvys be batų? Ar spėji papuošti ir save ar kartais laiko taip ir nebelieka pasisiūti ar nusipirkti suknelę sau?

Rūpinuosi kitais, bet stengiuosi nepamiršti ir savęs. Nors retkarčiais tam laiko tikrai trūksta. Neslėpsiu – apsipirkinėjimo manija seniai persirgau. Geriau mažiau, bet kokybiškiau. Bet karts nuo karto - smagu pasilepinti.

Daugiau Sigitos kūrinių rasite čia.

Fotosesijos modelis Eliza Stancu. Nuotraukos – Natalie J Watts ir Hugh O'Malley. Stilius – „Jan Si“ mados studija.