Lietuvė įsidarbino Škotijos karališkojoje pašto tarnyboje: bet kas tokio darbo negauna
Antradienio vakarą „Emigrantuose“ – istorija apie romantišką ir legendomis apipintą profesiją. Iš Pakruojo kilusi emigrantė Laura Jarošienė dabar gyvena Škotijoje, mažame miestelyje šalia sostinės Edinburgo. Čia Laurai pavyko įsidarbinti valstybiniame pašte. Kaip ir visoje Didžiojoje Britanijoje, Škotijoje pašto tarnyba vadinama Karališkąja. Lietuvaitė juokauja, jog yra Jos didenybės Elžbietos II-osios samdinė.
Laura atvira: pagrindinė priežastis, kodėl ji emigravo – ne pinigai, o buvęs vyras. Namie susidėjo krūva problemų, nuolat kildavo pykčių, poros santykiai galiausiai žlugo. Moteris bandė juos lipdyti iš naujo, tačiau buvęs sutuoktinis tam priešinosi, pats nedėjo jokių pastangų. Tada ji ir nutarė, kad metas pakeisti aplinką: „Buvau nusivylusi gyvenimu, norėjau permainų, naujų iššūkių ir, žinoma, kaip ir visi svajojau apie šviesią ateitį.“
Gyvenimą Škotijoje daugelis lietuvių pradeda nuo žuvies fabrikų. Tokia buvo ir Lauros pradžia. Ten lengviausia rasti laisvą darbo vietą, o darbdaviai nekelia jokių reikalavimų. Nereikia nei anglų kalbos, nei kokių nors gabumų.
„Daugelis darbininkų ten neturi jokių ambicijų, o aš visada norėjau eiti į priekį“, – sako Laura, kuriai darbas fabrikuose tikrai nebuvo svajonė. Ji norėjo kažko arčiau žmonių, kur reikėtų daug bendrauti, kur galėtų daug vaikščioti.
Didžiosios Britanijos karališkojoje pašto tarnyboje įsidarbinusi lietuvė tikina, kad bet kas tokio darbo negauna. Vyksta didelė atranka, keliami tam tikri reikalavimai, ir daugybė emigrantų lietuvių jų neatitinka. Paštininko darbą ji vadina kone amžinu. Jeigu jau pereini atrankas, jeigu jau patenki į šią tarnybą, gali būti, kad dirbsi iki pat pensijos. To siekia didžioji dalis Karališkojo pašto darbuotojų.
„Nešiodama laiškus jaučiuosi savo klientų gerbiama ir mylima“, – šypsosi Laura.
Daugumai vietinių ji jau atrodo neatsiejama nuo jų kasdienybės. Škotai Lauros dažnai klausinėja apie Lietuvą, teiraujasi apie mūsų šalies aktualijas, domisi ir kultūra. Kada Laura grįš pas artimuosius į Lietuvą ji kol kas negali atsakyti: „Galbūt kitas žingsnis susirasti antrąją pusę, o tada jau bus galima ir ką nors konkretaus planuoti.“