Lietuvė Milane tapo mados namų „Max Mara“ ir „Emilio Pucci“ dizainere
Nors mados verslas Italijos mados sostinėje Milane skamba labai gražiai – pakliūti į tikrąją grietinėlę pasiseka vienetams. Daugelis lieka drabužių parduotuvių pardavėjais ar stilistais ir vis laukia svajonių paaukštinimo. Klaipėdietė Marija Popadničenko iki šiol negali suvokti, kaip jai pasisekė be didelių pastangų pasiekti svajonę.
Vos baigusi mados mokslus, mergina pakliuvo į prestižinius Milano mados namus ir ten tapo viena iš pagrindinių dizainerių.
Visgi tai dar ne viskas. LRT televizijos laidoje „Emigrantai“ šį antradienio vakarą laidos herojė pasakos, kad dar pačią pirmą dieną svetimoje šalyje važiuodama traukiniu ji sutiko gyvenimo meilę – Italijos muzikos žvaigždę. Tiesa, tada ji to dar nežinojo. „Einant traukinio link man nuplyšo rankenos tų rankinukų, viską išsimėčiau“, – kelionės pradžią Milane prisimins Marija. Kol kiti tik žiūrėjo, prie lietuvės priėjo vienas vaikinas ir padėjo viską sukrauti į traukinį.
Netrukus paaiškėjo, kad Marijai pasisiūlęs padėti vaikinas – ne šiaip koks keliautojas, o šalyje žinomas muzikantas, turintis tūkstančius gerbėjų. „Maniau, taip būna tik romantiškuose filmuose“, – dabar juokauja ji, „Emigrantuose“ atversianti prabangių namų Milano centre duris, kur pora jau gyvena kartu. Visgi nuo pažinties pradžios iki antrojo susitikimo praėjo net ketveri metai, per kuriuos lietuvė milžiniškais žingsniais kopė karjeros laiptais.
Marija Popadničenko pradėjo dirbti visame pasaulyje žinomus mados namuose „Max Mara“. „Kažkodėl manimi patikėjo iš karto, tik privalėjau nenuvilti kompanijos.“ Per trejus metus užsidirbusi pakankamai pinigų ir pasiekusi daug karjeros tikslų, ji visgi nusprendė atsisakyti darbo pasaulyje žinomoje kompanijoje. Drąsus sprendimas turėtų įkvėpti daugelį, nes Marija savo pavyzdžiu įrodė, kad užsidarius vienoms durims, atsidaro kitos.
Netrukus lietuvė buvo pakviesta dirbti į prestižinius, viso pasaulio turtuolių numylėtus „Emilio Pucci“ vardo mados namus. Lietuvės kurtus drabužius dėvi žinomi žmonės. „Tai tik mano darbo dalis“, – kuklinasi lietuvaitė, to stipriai nesureikšminanti ir niekam per daug nesigirianti.