Lietuvę pamilęs tenoras M.Spadaccini: „Jos namuose retai skambėdavo klasikinė muzika“

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Judviejų draugystės ir meilės istorija prasidėjo ne nuo operos?

Jau per pirmą pasimatymą Lina prisipažino nesanti didelė operos gerbėja: sako, apsilankydavusi su draugais kelis kartus per metus ir tai būdavęs puikus bendravimo kultūringoje aplinkoje pretekstas. Įdomiausia, kad labiausiai Operos ir baleto teatrą buvo pamėgusi paauglystėje, kai didžiausią įspūdį padarė baletas – Piotro Čaikovskio „Gulbių ežeras“. Kaip supratau, tiek jos namuose, tiek automobilyje retai kada skambėdavo klasikinė muzika. Dažniau – populiarioji, kurios vieną kitą gabalą mėgdavo dainuoti duše.

Mane iki šiol stebina, kad, neturėdama nieko bendra su muzika, draugė neblogai išmano įvairius žanrus ir moka tokių dainų, kurių repertuaras siekia septintąjį dešimtmetį. Man sunkiai suprantamas toks platus interesų spektras, taip pat keista, kad mano kartos žmogus gali taip toli siekti į praeitį. Daugiau nei metus stebėdama kiekvieną mano pasirodymą scenoje, šiandien iki subtilumų nesunkiai pagauna, kurią ariją atlieku geriau, o kurią prasčiau. Būdama verslo vadybos specialistė, ji gan lengvai galėtų persikvalifikuoti į muzikos ir meno vadybą.

Praėjusio šimtmečio septintajame dešimtmetyje mano seneliai atvyko iš Italijos į Belgiją.

Nors daugeliui atrodo, kad italams opera įaugusi į kraują, tačiau mano šeimoje niekas ja rimtai nesidomėjo. Išskyrus tėvą, kuris, vairuodamas automobilį, mėgdavo užtraukti operetes... Praėjusio šimtmečio septintajame dešimtmetyje mano seneliai atvyko iš Italijos į Belgiją, įsikūrė nedideliame Šarlerua miestelyje prie Briuselio ir sunkiai dirbo tuomet klestinčioje Belgijos anglių pramonėje. Taigi tam tikra prasme esu emigrantų vaikas. Kai man buvo septyneri, mama užrašė į muzikos mokyklą, kad išmokčiau groti pianinu. Tačiau tai buvo labai neilgai trukęs užsiėmimas. O jau kaip dainininkas prie muzikos grįžau būdamas šešiolikos. Iki tol jokiais talentais nesublizgėjau, mokykloje buvau visiškas vidutiniokas, futbolo kamuolį spardantis paauglys, neturintis rimtų ambicingų svajonių. Po kurio laiko mąsčiau, kad, gerokai pasistengęs, galėčiau galbūt būti neprastas gydytojas.

Bet... didžiausią trauką jaučiau lėktuvams ir jau ketinau tapti pilotu. Tik vieną dieną mokyklos koridoriuose, tarsi juokaudamas, tarsi šiek tiek parodijuodamas, imitavau italų populiariosios operos ikoną Andreą Bocelli. Staiga visi atsisuko, sukluso ir tarsi sustingo... Nežinau, kas tada man nutiko, kodėl taip pasielgiau, nes visada buvau labai drovus ir uždarokas vaikas, tačiau būtent nuo tada ir prasidėjo mano gyvenimas su opera. Iš pradžių – mokyklos choras, o vėliau – vokalo studijos Lježo karališkojoje konservatorijoje. Tik daug vėliau mano senelė vardu Concetta prisimins, kad kai buvau labai mažas ir kai televizoriaus ekrane operos žvaigždės, ypač tenorai, tokie kaip rusas Ivanas Kozlovskis, traukdavo arijas, aš tiesiog prilipdavau prie ekrano: magnetizuodavo.

Ar teko susidurti su stereotipais „vaikinas iš Vakarų“ ir „mergina iš Rytų Europos“?

Nors skirtumas esminis – vienas iš socializmo paveiktos kultūros, kitas iš tradicinės, tačiau kai dainuoji apie meilę ar jos griūtį, apie aistras ir jų išblėsimą, politiniai motyvai nebeveikia. Apie Lietuvą, kaip ir apie daugelį kitų Rytų Europos šalių, beveik nieko nežinojau, nebent tai, kad jos yra kažkur labai toli, šiaurėje, pasaulio pakrašty. Tačiau visagalis internetas leido suprasti, kad valstybės nuo Lenkijos toliau į rytus turi itin stiprų kultūrinį potencialą ir daug neišnaudotų galimybių. Prieš šešerius metus teko dainuoti Minsko, Iževsko, Magnitogorsko operose, ten atsivėrė man visiškai kitoks pasaulis: griežtos tvarkos, suvaržytos laisvės valstybėse gyvena labai nuoširdūs ir talentingi žmonės. Taigi labai panašiai pasakyčiau ir apie Rytų Europos merginas: jos labai išsilavinusios ir jausmingos.

Lina vartoja tokį labai taiklų santykius ar jų lemtį apibūdinantį žodį – „chemija“. Daugiau nei prieš metus ėjau Vilniaus senamiesčio gatvele, ir mano žvilgsnis susitiko su priešais einančios brunetės žvilgsniu. Iš to, kaip vienas kitam nusišypsojome, supratau, kad tai nebuvo paviršutiniška emocija, dalijama užsienio turistams. Užkalbinau. Todėl, kad abu vienu metu stabtelėjome, ir suveikė ta „chemija“, nes paprastai save gerbianti moteris nepuola šiaip sau bendrauti su praeiviais (juokiasi). Po akimirkos kitos apsikeitėme telefono numeriais.

Jaučiausi kiek neįprastai, nes, būdamas drovus, nepraktikuoju lengvo flirto gatvėje ir nesu tipiškas italas, kuris Rytų europietėms šaukia „bella“, kaip Lina sako, „kabina makaronus“ ir tuoj pat dingsta iš akiračio. Beje, labai panašiai galvojama apie visus vakariečius, ypač iš pietinės Europos. Na, taip, vokiečiai, skandinavai gal kiek rimtesni – tik ne italai: yra toks stereotipas. Praėjo kiek laiko, ir aš parašiau pirmą žinutę, ji atsakė, paskui pasikeitėme dar keliomis. Tuo metu ruošiausi dar vienam „Karmen“ spektakliui, į jį pakviečiau ir savo draugę. Paskui kuriam laikui išsiskyrėme, nes turėjau išvykti dainuoti į Varšuvos operą.

Ryšį palaikėme žinutėmis. Iš pradžių jutau, kad užsimezgusio kontakto Lina pernelyg rimtai nevertina, bendrauja tiesiog kaip su draugu, nesitikėdama nieko rimčiau. Bet buvau atkaklus ir vis pabrėždavau, kad „aš – ne toks italas, kokį tu įsivaizduoji“.

Taigi pirmos dienos Vilniuje...

Su Vilniumi susipažinau labai staiga ir netikėtai. Tai nutiko prieš penkerius metus: vieną dieną sulaukiau savo agento skambučio, jis teiravosi, ar galėčiau dar šiandien skristi į Vilnių, kad pakeisčiau vieną negalintį dainuoti tenorą. Turėjau atlikti Georgesʼo Bizet operos „Karmen“ Don Chosė vaidmenį. Gelbėti situaciją sutikau, teko paskubomis krautis lagaminą, tačiau nebuvo jokio tiesioginio skrydžio. Jau pietų metas, o aš dar Briuselio oro uoste. Ieškau skrydžių, renkuosi kelionę per Helsinkį, Vilniuje nusileidžiu likus mažiau nei valandai iki spektaklio. Automobiliu vežantis režisierius Gediminas Šeduikis dar spėjo pristatyti visas spektaklio mizanscenas, o aš šlifavau balsą. Suspėjome.

Buvo likusios kelios minutės puodeliui arbatos, grimui ir kostiumui. Nustebino du dalykai: Lietuvos operos ir baleto teatro pastatas ir begalinis čia dirbančių žmonių entuziazmas. Vėliau įsitikinau, kad lietuviai tenorai Kristian Benedikt (Vaidas Vyšniauskas), Edgaras Montvidas ir Merūnas Vitulskis – aukščiausios klasės solistai. Taigi „ekstremaliausias“ mano gyvenimo spektaklis, atrodo, pavyko daugiau, nei tikėtasi. Iki šiol puikiai prisimenu mudviejų su Lina susitikimo vietą: Didžioji g. 12, priešais Šv. Mikalojaus cerkvę.

Esu labai drovus.

Galbūt išoriškai atrodau kaip ekstravertas, tačiau, nepaisant to, kad man jau 35-eri, esu labai drovus. Gal kiek išlaisvėjau kaip dainininkas (scenos baimė – amžina palydovė), tačiau bendraudamas su moterimis nesu toks savimi pasitikintis, todėl tai, kad Liną užkalbinau gatvėje, laikau labai išskirtiniu atveju. Iki šiol negaliu paaiškinti, kodėl išdrįsau tai padaryti. Po dviejų dienų pakviečiau Liną vakarieniauti ispanų restorane „El Mercado“, kuris yra visiškai arti mūsų pirmojo susitikimo vietos. Dėl valgiaraščio pasirinkimo iniciatyvą perleidau draugei, o ji pasiūlė paeliją, sutikau, per savo kuklumą ir drovumą nedrįsdamas pasakyti, kad žuvų patiekalų ir jūrų gėrybių ne tik nemėgstu – jų tiesiog nekenčiu. Tačiau ko tik nepadarysi iš meilės – valgiau (juokiasi).

Ar tokiai romantiškai pažinčiai nebuvo kliūtis ankstesni šeiminiai įsipareigojimai?

Kai susipažinome, Lina jau kurį laiką gyveno išsituokusi, todėl jausminiai ir socialiniai įsipareigojimai nebuvo kliūtis. Ji – dviejų vaikų, septyniolikmetės ir keturiolikmečio, mama, tad kartais pajuokaujame, kad mudu – daugiavaikė šeima, nes Belgijoje gyvena dar ir mano dukra. Socialiniu atžvilgiu esame tarsi lygiaverčiai.

O charakteriais gana skirtingi: aš – svajotojas, dangaus ir debesų žmogus; ji – arčiau žemės. Visada ji man pabrėžia: „Tu privalai rūpintis savo balsu – visu kitu pasirūpinsiu aš.“ Tada atsakau: „Kaip man gerai: tuo, kas nesu aš, esi tu.“ Lina yra pastebėjusi, kad du mano vaidinami personažai idealiai atitinka mano esmę, – tai Hofmanas (Jacquesʼo Offenbacho „Hofmano istorijos“) ir Verteris (Julesʼio Massenet „Verteris“). Sako, man tinka tokių „pamišusių“, jausmingų crazy vyrukų etiketė (juokiasi).

Lina teisi – esu labai emocingas žmogus, galiu visas tiesiog ištirpti dainuojamose arijose, o gyvenime – irgi empatiškas, mane sugraudina patys paprasčiausi dalykai, ką jau kalbėti apie jautrius filmus ar muziką. Nežinau, ar tokie vyrai teikia moteriai stiprybės, nes sako, kai iš salės stebi mane scenoje, užvaldytą emocijų, ir pati negalinti sulaikyti jaudulio, visą spektaklį serganti taip, kad nė akimirkos nepajėgianti atsipalaiduoti.

Tik kai pasiekiama dainuojamos arijos kulminacija, galinti ramiau kvėpuoti. Gal taip yra todėl, kad kartu esame visas dvidešimt keturias valandas ir ji girdi bei mato kiekvieną mano repetuojamą garsą ir dideles pastangas tą garsą tobulinti. Dar gerokai prieš sutikdamas Liną, Belgijoje su savo drauge jau kuris laikas buvau išsiskyręs. Tačiau su buvusia partnere, su kuria susipažinau, kai man buvo 23-eji, iki šiol palaikau labai draugiškus santykius, juo labiau kad mus sieja dar ir dvylikametė dukra Alicia, – savo vaiką beprotiškai myliu ir jam esu visa širdimi atsidavęs. Taigi esu (buvau!) labai jaunas tėvas (juokiasi).

Šiandien artistai nebepririšami prie vieno teatro – operų kūrėjai, kaip ir kitų sričių menininkai, laisvi rinktis geriausius. Tačiau nuolat keliaujant juk nėra lengva išsaugoti stabilius jausmus?

Daug gastroliuojančio menininko gyvenimas labai specifinis, kupinas emocinių perkrovų, todėl nėra paprasta su mylimu žmogumi išsaugoti meilę ir prieraišumą. Ypač tiems, kas stipriai yra veikiamas emocijų ir impulsų, kam melancholija bei sentimentalumas greitai perauga į choleriškas reakcijas, kam viename kamuolyje verda šėlsmas, aistra ir velniška beprotystė. Man irgi būdingas impulsyvumas: kartais jis veikia teigiamai, o kartais neigiamai ir priverčia kentėti. Negalėčiau būti nuoširdus futbolo sirgalius vien dėl to, kad savo emocijų negalėčiau išrėkti: rėksmas tenoro balsui – peilis.

Labiausiai atpalaiduoja gamta. Lietuvos miškai ir ežerai man kelia tokias pakilias emocijas, kokių galiu išgyventi žiūrėdamas gražiausius atvirukus ar talentingiausių dailės meistrų peizažus. Jei noriu kalnų, skrendu į Italiją, tačiau niekada nemylėjau Belgijos, kurioje gimiau ir augau, – niekada. Nežinau, kodėl. O Lietuva ir Italija – mano sielos draugės. O jei pandemija įkalina namuose, nėra geresnės terapijos už dūkimą su savo žaisliniu pudeliu Eliotu.  

Pandemijos sukelta nežinomybė smogė iš peties: ir finansiškai, ir emociškai. Vos tik atvykau į Lietuvą, netrukus buvo paskelbtas karantinas, tad jaučiausi kaip tikras svetimšalis, patekęs į spąstus, iš kurių nežinia kada išsipainiosiu. Dabar jau apsipratau ir net neįsivaizduoju, kur galėjo būti geresnis karantinas nei Lietuvoje. Atrodo, apkeliavau visus Lietuvos miškus ir ežerus. Per feisbuką susiradau futbolo mėgėjų grupę, kad galėčiau kartu paspardyti kamuolį. Taigi kiekvieną trečiadienį ir sekmadienį važiuoju prie Televizijos bokšto žaisti futbolo. Tačiau laimingiausias esu dėl to, kad Lietuvoje galiu realizuoti savo vaikystės svajonę – praeitą lapkritį išsilaikiau licenciją ir dabar kas savaitgalį Molėtuose, talkinamas instruktoriaus Vaido Barkevičiaus, pilotuoju mažą lėktuvėlį.

O kad neprarasčiau fizinės ir meninės formos, pandemijos metu kiekvieną dieną po dvi tris valandas repetuoju savo namuose Visoriuose, sulaukdamas kaimynų dėmesio ir palaikymo: kai kurie siūlė rengti koncertą visai Visorių bendruomenei. Karantino metu taip pat nemažai dainuodavau per skaipą, konsultuodamasis su savo profesoriumi ir tobulindamas atliekamas partitūras su kolegomis baritonais. O kiek emocijų sukėlė italų kompozitoriaus Amilcare Ponchielli operos „Lietuviai“ repeticijos: kartu su Lina vertėme ir aiškinomės kiekvieną žodį – graži, bet nežmoniško sudėtingumo lietuvių kalba, tiek prisinervinta, kai nepasiduodavo tariami žodžiai... Ir štai sykį važiuojame automobiliu, ir Lina uždainuoja: „Laikas smogti iš peties!“, o aš, atsisukęs į ją: „Kryžeiviams piktiems!“