Lietuvei Vitalijai Papaitei-Basilaiai gruzinai patiki savo vestuves

Vos Vitalijos vyras, savo verslą turintis Andrei Basilaia (31) praveria buto Tbilisio centre duris, į šalis neria trys katės, pradeda amsėti Jorkšyro terjerė Fifi. Metų sūnelis Ilia ramiai miega – prie šitokio triukšmo jis įpratęs.

„Visas tris kates išgelbėjau, pagydžiau, priglaudžiau. Požiūris į gyvūnus – vienintelis dalykas, kuris Gruzijoje man nepatinka, bet bandau kovoti ir jį keisti, – šypsosi Vitalija, atkimšdama butelį gruziniško vyno. – Iš dvylikos mėnesių devynis Gruzijoje – vasara, pilna vaisių, daržovių. Nori slidinėti – valanda mašina ir slidinėji. Nori prie jūros – pusvalandis lėktuvu ir jau esi ten. Nori kopti į kalnus – prašau, jie čia pat. Viskas dar nesušukuota, bet pasikeis, dar labiau pagerės. Vien nuo 2007-ųjų, kai čia atvažiavau, tiek visko pasikeitė!“

Meilė prasidėjo nuo... balso

Lengvai bendraujančios, energingos, dailios lietuvaitės kelionė į Tbilisį nebuvo trumpa. Kaip ir romanas su Andrei, kilusiu iš garsios menininkų šeimos (vienas senelis Aleksandras Basilaia – žinomas kompozitorius, kitas, Eldaras Shengelaia, – režisierius, močiutė Adriana Shengelaia – populiari aktorė). Vitalija studijavo tuomečiame Teisės universitete, su vienu draugu ėmėsi cemento verslo, reikalų – ir tarptautinių – atsirado vis daugiau. Ieškodama ryšių Gruzijos cemento gamykloje, iš bičiulių Rusijoje gavo būsimo savo vyro kontaktus.

Meilės istorija prasidėjo nuo balso – jis manąjį įsimylėjo.

„Sakė, jog tas žmogus man padės, nes čia visus pažįsta. Tai buvo gal kokiais 2005 metais. Meilės istorija prasidėjo nuo balso – jis manąjį įsimylėjo. Susirašinėjome laiškais, paskui – bemiegės naktys prie skaipo, atvažiavau į komandiruotę... Jis – mano antroji pusė. Tą pajutau, kai tik pamačiau. Draugės šaipėsi, bet aš kartojau: „Tai – mano žmogus.“ Andriuša mane išsyk pakerėjo vyriškumu ir ramumu. Paskui kurį laiką – gal pusę metų – nebendravome, buvome išsiskyrę, nes nusprendėme, kad gyventi per dvi šalis – sunku. Galiausiai susitikome Prancūzijoje, praleidome puikias atostogas ir įsitikinome: labai mylime. Šalia jo jaučiuosi laiminga, rami, kas santykiuose turbūt svarbiausia. Tiesiog nebijau to, kas bus rytoj. Esu labai mylima, kiekvienas mano noras pildomas be jokių kalbų. Gruzinai vyrai – išskirtiniai. Kalbėjausi su daug svetimšalių merginų, ištekėjusių už gruzinų: jie turi kažką ypatingo, bendrauja kitaip nei, pavyzdžiui, lietuviai“, – pasakoja Vitalija.

Prieš ketverius metus į Tbilisį atsikrausčiusią lietuvaitę vietiniai sutiko šiltai. Iki tol sako net neįsivaizdavusi, kad tarp mūsų ir gruzinų tautų yra toks ryšys, abipusė simpatija. Mylimojo giminė taip pat priėmė išskėstomis rankomis: ten visi išsilavinę, pasaulio matę, daug kultūrų pažįstantys kosmopolitai. Andrei dešimt metų praleido Jungtinėse Valstijose, ten baigė paskutines vidurinės mokyklos klases, universitetą ir į gyvenimą irgi žvelgia plačiai, neturi pavydžiam pietiečiui būdingo egoizmo, nereikalauja, kad moteris rūpintųsi tik namais, šeima. Jis pritarė visiems Vitalijos užmojams, padėjo pritapti. Ir ji pati – ne iš tų, kuri sėdėtų sudėjusi rankas: ėjo, bendravo, rado draugų.

2008-aisiais Jamaikoje jiedu susituokė. Mintis imtis verslo – planuoti renginius ir vestuves – kilo ruošiantis savosioms: „Viską padariau pati ir supratau, jog man tai sektųsi. Vyro vaikystės draugė Tamar sutiko tapti verslo partnere. Andrei šeima padėjo pažinti Gruzijos elitą – tą žmonių ratą, kuris gali mokėti už nepamirštamą reginį, nuostabią prabangą. Taip viskas ir įsisuko: garsūs klientai, gausios vestuvės. Nuo pat pradžių norėjosi viską atlikti aukštu lygiu, ko gruzinai nedarė, – gražiai, europietiškai, išlaikant vietos tradicijas. Ir visi tai vertino.“

Jei seniau pagalvojusi, ko labiausiai bijau, atsakydavau sau, kad galbūt – gyvačių ar ko nors panašaus. Dabar suprantu, kad labiausiai bijau karo.

Baisiausia – karas

Tik atvykusiai Vitalijai puikiai sekėsi, visa šalis tuomet išgyveno pakilimą, tačiau netrukus, po 2008-aisiais kilusio Pietų Osetijos karo, daug kas pasisuko blogyn. Ir iki tol ji vis ištaikydavo atvykti į Tbilisį per kokius nors neramumus, o ankstesnis jųdviejų butas buvo ten, kur dėjosi svarbiausi įvykiai, – prie pat parlamento. Atvykusi iš gana ramios ir europietiškos Lietuvos, Vitalija į riaušes, konfliktus reagavo neramiai. Bet turbūt niekas neprilygs karo košmarui. Kaip tik jam prasidedant Vitalija su vyru ir draugais išlėkė atostogauti į Turkiją. Išskrido paskutiniu lėktuvu. O namuose Tbilisyje jos mama liko prižiūrėti kačių ir šuns.

„Jei seniau pagalvojusi, ko labiausiai bijau, atsakydavau sau, kad galbūt – gyvačių ar ko nors panašaus. Dabar suprantu, kad labiausiai bijau karo. Dar viską pastiprino žiniasklaida, kuri varė, kad rusų tankai stovi vos šešiasdešimt kilometrų už Tbilisio. Juk ten – mano namai, mano mama... Kai pagalvoji, kas esi tokioje situacijoje? Niekas. Ir nesvarbu, kas tu, kiek turi pinigų, – jų niekur nenusineši. Per tas atostogas nesiilsėjome. Tik sėdėjome prie televizoriaus ir junginėjome kanalus: per rusiškus sekėme Rusijos poziciją, per BBC, CNN – Gruzijos ir pasaulio. Paskambinau į Lietuvos ambasadą, paprašiau, kad pasirūpintų mama ir katėmis, jei vyks evakuacija... Vyras reagavo ramiau: „Po poros dienų viskas praeis.“ Jis žiūri kitaip, o aš iki tol gyvenau ramiai gražioje šalyje... Gal mama ir galvojo apie kraustymąsi į Gruziją, bet po tų įvykių pasakė: „Ačiū. Turime būti išsiskirstę, kad galėtume vieni pas kitus bėgti, jei kiltų karas,“ – prisimena Vitalija.

Butą parlamento pašonėje jie pardavė. Kol kas gyvena nuomojamame ir jau netrukus ketina kraustytis į nuosavą namą ant kalvos, nuo kurios matyti visa sostinė, vadinamoji Tbilisio jūra, Kaukazo kalnai. Ir oras, ir vaizdas – verti milijono. Statybos dėl krizės, kilusios po karo, užtruko, bet viskas lyg ir eina į pabaigą, – sienos ir stogas viename pirmųjų privačių namų bendrijos kvartale jau yra, tereikia įvesti komunikacijas.

Nepamiršta tradicijų

Vitalija juokiasi, kad jos verslas dėl ekonomikos nuosmukio nukentėjo mažiau nei statybų: žmonės įsimyli, tuokiasi bet kokiu metu. Ką jau ką, bet švęsti gruzinai moka. Didžiausias Vitalijos surengtų vestuvių biudžetas – apie pusę milijono dolerių, daugiausia svečių – per šešis šimtus. „Kai pirmąsyk gavau tokį užsakymą, patyriau šoką. Bent dvidešimt mūsų draugų buvo tose vestuvėse ir... nesusitiko. Ką galime pasiūlyti už tuos pinigus? Viską: ypatingus virėjus, užsienio atlikėjus ar gerą orą“, – sako vedybų planuotoja.

Žodžiai apie gerą orą – ne reklaminis šūkis. Kartą išties taip nutiko: Vitalijos įmonė „Happy Day“ rengė ypatingas vestuves parke ir sužinojo prognozę: lis. „Nervinomės, skambinėjome, kol galiausiai sužinojau, jog įmanoma sraigtasparniais išvaikyti debesis. Nuėjau pas klientus: „Norit pabandyti?“ Norėjo. Tu moki, aš darau. O padaryti galima ką nori,  – teigia ji. – Surengti tokią šventę nuo nulio – didelis ir kruopštus darbas, bet aš kaifuoju nuo paties proceso. Ir per kiekvienas vestuves verkiu. Bet kai prieina jaunieji ir sako, kad svajojo švęsti būtent taip, atperka visą vargą.“

Draugiški ryšiai su kai kuriais klientais lieka ilgam – rengia jų vaikų krikštynas, asmenines šventes. Taip nutiko ir su buvusio Gruzijos prezidento Eduardo Shevardnadze šeima: po Vitalijos organizuotų jo anūko sutuoktuvių draugystė tęsiasi, ji planuoja daugumą jų švenčių. Idėjų, kaip švęsti, kaip jauniesiems apsirengti, Vitalija semiasi vestuvių parodose Londone, dairosi internete, o ir pačiai fantazijos nestinga. Sukti galvos dėl meniu dažniausiai netenka. Gruzinai ir per didžiąją šventę valgo nacionalinius patiekalus, naminis vynas liejasi upeliais, visi geria pagal vestuvių komendanto – tamados – komandą. Tostai būna ne šiaip „Už jaunuosius“, bet „Už Dievą“, „Už Gruziją“, „Už patriarchą“. Prabangiose vestuvėse visada būna daug šampano, juodųjų ikrų ir jūra gėlių.

Tostai būna ne šiaip „Už jaunuosius“, bet „Už Dievą“, „Už Gruziją“, „Už patriarchą“.

Tokiose masinėse šventėse Vitalijai paprastai būna gaila jaunųjų – jie pervargsta. Be to, dažniausiai nepažįsta daugumos svečių. „Nesuprasdavau, dėl ko kartais patenku tarp kviestųjų. Pasirodo, pakanka to, kad jaunųjų tėvai – mano vyro mamos kaimynai. Jų nepažįstu, paprasčiausiai sveikinuosi. Priimta, kad jaunajai visą laiką dovanoja aukso, pinigų. Jei labai turtingų žmonių vestuvės, gauna butų, mašinų, nekilnojamojo turto užsienyje, laikrodžių už 150 tūkstančių. Dirbu su VIP klientais, bet būna visokių. Ateina žmonės, kuriuos įsimyli, ir darai...“ – aiškina vedybų planuotoja. Gruzijos rinka jai jau atrodo per maža, artimiausi planai – keltis į Azerbaidžaną, imtis Baku elito švenčių. Ir tą ketina daryti jau šį pavasarį.

Išmoko džiaugtis

Kai Vitalija pradėjo lauktis planuoto ir išsvajoto sūnaus, dirbo lyg pašėlusi. Artėjant gimdymui, grįžo į Vilnių gal labiau ne genama ilgesio, o norėdama pailsėti. Gruzijoje, juokiasi, gimdyti ją būtų išvežę tiesiai iš kokio nors renginio. O Lietuvoje greta buvo mylimiausios draugės, be kurių negali gyventi, mama, tačiau tie trys mėnesiai neįtikėtinai prailgo, nes aiškiai suvokė: širdis liko neramioje kalnų šalyje. Dėl to antros atžalos Vilniuje tikrai nebegimdytų.

Vitalijos meilės kūdikis Ilia daug ką pakeitė. „Kai neturėjome vaiko, tiesiog tūsinomės. Gyvenom, keliavom, leidom pinigus, siekėm karjeros ir nieko ypatinga nedarėm. Dabar suprantu, kad tame nebuvo prasmės, kurią jaučiame atsiradus sūnui. Vyras ir žmona be vaiko – dar ne šeima. Mano Ilia – ypatingas. Nepatyriau nė vienos nemigos nakties, nebuvo jokių problemų, pilvuko skausmų. Neseniai šventėme pirmąjį gimtadienį. Pagalvojau: vaikas padovanojo labai fainus metus. Ir jie prabėgo labai greitai“, – pasakoja.

Lietuvos ambasadoje dirbanti Rasa ir kitos Gruzijoje gyvenančios lietuvės įsteigė lietuvių jaunimo organizaciją „Labas“, jos pirmininke tapo Vitalija. Vasarą gimtinėje ji žada ne tik krikštyti vienos draugės dukrytę, dalyvauti kitos vestuvėse, bet ir pasirodyti Pasaulio lietuvių jaunimo suvažiavime.

„Tą darau dėl į Gruziją atvykusių žmonių, kad jie neišsigąstų kultūrų skirtumų ir neskubėtų bėgti. Mūsų planai – ambicingi, norime dalyvauti Gruzijos gyvenime. Turime tą informacinę bazę, kurios man, kažkada atvažiavusiai, labai trūko: kur nueiti pas gydytoją, į kokį darželį vežti vaiką. Iš Lietuvos užsienio reikalų ministerijos gavome vaikų mokyklėlės projekto finansavimą. Kol kas penkiolika vaikučių mokytųsi kalbos. Noriu, kad ir mano Ilia kalbėtų ne tik gruziniškai, rusiškai ar angliškai – kaip mes šeimoje ir darbe. Jis – Lietuvos pilietis, nežinia, kurią šalį pasirinks“, – dėsto Vitalija.

Na, o pati kol kas jaučia tinkamai pasirinkusi Gruziją. Jai patinka, kaip gruzinai myli savo šalį: „Jų dainininkas dainuos ypatingai, su gruziniškais niuansais. Režisierius į kūrybą taip pat savo šalies atspalvių įdės. Jie išlaiko nacionalizmą – gerąja prasme. Gali turėti visai mažai pinigų, bet ras, kaip priimti atvykėlį. Gruzinai moka gyventi, nes žino, kas yra labai sunku, o mes, lietuviai, tą pamiršome. Juk nesame gyvenę poros metų be šviesos, nežinia kiek laiko – be dujų. Jie – optimistai, mes – pesimistai. Čia nėra „Rimi“, „Iki“, „Maximos“ pašonėje, bet žinai, kad jei būsi alkanas ir neturėsi pinigų, parduotuvėlėje už kampo duos produktų į skolą – sumokėsi, kai galėsi. Žmogiškumo Gruzijoje tikrai daugiau.

Žinot, žmogus taip sutvertas, kad jam vis negerai: Lietuvoje – per šalta, Gruzijoje – gal per karšta. Bet juk gyvenimas toks įdomus ir fainas, pilnas malonumų! Iš gruzinų tikrai išmokau džiaugtis.“