Lietuvės misija Portugalijoje: Eglė Bazaraitė moko portugalus verpti ir marginti kiaušinius vašku

Eglės mama, žinoma tautodailininkė Dalia Bazarienė, bemargindama kiaušinius ir pasakodama, kaip tą padaryti, besidalindama mintimis apie tai, kaip lietuviškos tradicijos grimzta užmarštin, prasitarė, jog štai portugalus rateliu verpti moko jos dukra, ir tai ne vienintelė jos veikla.

„Kai kurios dabartinės siūlomos priemonės tiesiog nori iš žmogaus atimti kūrybiškumą ir unikalumą. Džiaugiuosi, kad vaikai ateina mokytis kiaušinių marginimo, nes visos šios pamokos – tai mūsų kultūros tęstinumas. Mes mokome savo jaunąją kartą tos kultūros.

Portugalijoje nėra prabanga valgyti kavinėse, eiti į koncertą, važiuoti prie jūros ar į kalnus. Visi šie dalykai yra lengvai prieinami ir tam nereikia didžiulio uždarbio.

Štai mano dukra išvykusi į Lisaboną moko ne tik marginti kiaušinius vašku, bet ir verpti rateliu, megzti. Ir visais šiais dalykais labai domisi menininkai, dizaineriai. Norime kuo daugiau modernumo, tačiau pasaulis jau atsigręžia į tradicijas, jaučia poreikį prisiliesti prie kultūros, o problema ta, kad neturi, kas to moko“, – tada teigė tautodailininkė D.Bazarienė.

Nusprendėme pakalbinti Eglę apie tai, kaip ji atsidūrė Portugalijoje ir kodėl portugalai taip noriai kibo mokytis verpti rateliu bei užsiimti kitais rankdarbiais.

Lisabonoje doktorantūrą studijuojanti Eglė Bazaraitė pasakoja, kad šiuo metu iš sostinės laikinai persikėlė gyventi į ramesnę vietą, kur ieško tylos toli nuo miesto bruzdesio, kad galėtų pabaigti savo mokslinį darbą apie kapines.

„Atsirado galimybė pagyventi name, kuris šiuo metu tuščias, jame niekas negyvena, tad galiu ramiai rašyti. Mano darbo tema apie kapines, jų erdvinę struktūrą, jas formuojančius architektūrinius elementus ir jų vystymąsi paveikusius istorinius įvykius, iš esmės, kaip Lietuvos kapinės atrodo Europos kapinių kontekste. Ar jos labai skiriasi? Tikrai gana žymiai skiriasi, ypač, jeigu kalbėtume apie XIX amžių“, – pasakoja Eglė, tyrinėjanti dar daugybę tarpkultūrinių kapinių skirtumų.

– Kaip jūs atsidūrėte Lisabonoje?

– Iš pradžių KTU (Kauno technologijos universitete) studijavau architektūrą. Ir tuo metu 2005-aisiais pagal mainų programą galėjau važiuoti į Danijos miestelį Horsensą, pietų Ispanijos miestą Valensiją, į Portugalijos sostinę arba į Vokietiją, tačiau ten reikėjo vokiečių kalbos. Iš pradžių galvojau apie Daniją, tačiau po mainų Lisabonoje grįžusi vyresnė architektūros studentė netikėto susitikimo metu mane paskatino rinktis būtent šį variantą.

Taip ir išėjo, kad išvykau į Lisaboną ir mokiausi ten vienerius metus architektūros. Vėliau baigiau magistrantūrą Vilniaus Gedimino technikos universitete, studijų metų dirbau architektūros biuruose, projektavau. Be to, bendradarbiavau su pilotas.lt laikraščiu architektams, rašiau straipsnius apie architektūrą kitiems leidiniams. Pabaigiau studijas 2009 metais – projektų mažėjo, o kartu ir pinigų. Galima sakyti, kad dirbau tiesiog iš idėjos.

Mes pirkome verpimo ratelius iš Lietuvos, nes čia dar yra, kas juos gamina ir prieinamomis kainomis. Portugalijoje net paties ratelio gamyba yra užmiršta.

Matydama migruojančius kolegas – nemažai iškeliavo į Didžiąją Britaniją ir Olandiją studijuoti architektūros ir atlikti praktikos, – suvokiau, kad šitie sunkumai gali būti geras postūmis pasimokyti ir padirbėti užsienyje, todėl išsiuntinėjau savo architektūros darbų pristatymus keletui man patinkančių biurų.

Iš Portugalijos gavau daugiausia teigiamų atsakymų dėl atvažiuojančių praktikantų, tačiau vos man atvykus, Portugalija krito į gerokai didesnę krizę nei Lietuva. Architekte dirbau daugiau nei dvejus metus, tačiau darbų mažėjo, mokėdavo nedaug, nors pastangos buvo didžiulės, tad pradėjau mąstyti apie senokai svarstomą planą stoti į doktorantūrą.

Nors šiuo metu įprasta stoti į doktorantūrą beveik iškart po magistrantūros studijų, visgi ne kartą svarsčiau, ar ne per anksti tam pasiryžau – profesinė ir gyvenimo patirtis itin vertinga ruošiant doktorantūros darbą. Džiaugiuosi, kad Portugalijos Mokslo ir technologijų fondas skyrė stipendiją, leidžiančią man visą laiką skirti studijoms.

– Portugalijoje vietinius mokėte lietuviškos kultūros ypatybių, pavyzdžiui, marginti kiaušinius, netgi verpti rateliu. Papasakokite, kaip kilo tokia idėja?

– Su tokia mama aš moku viską (žinoma tautodailininkė, knygų autorė Dalia Bazarienė – Aut. past.). Moku ir nerti, megzti, siuvinėti, nes kaip ir visa mūsų karta, to mokiausi mokykloje. Tačiau kadangi mano mama tautodailininkė, visko moku šiek tiek daugiau – mama sakydavo, jeigu jau mezgi pirštines, tai ne paprastas, ta proga dar išmoksi ir pynelę išmegzti. Bet man tai patikdavo.

Dar tada, kai studijavau Vilniuje, turėjau tokį mezgimo projektą, tuo metu buvo krizė, tad mezgimas buvo ne tik saviraiškos priemonė. Megzdavau įvairius dalykus, turėjau internetinę parduotuvę, o vėliau iš to gimė projektas Portugalijoje, kuris vadinasi „Gelbėk vilną portugališką“ (Salva a Lã Portuguesa).

Taigi, kas atsitiko Portugalijoje su vilna? Ją pakeitė sintetiniai pluoštai, kurie taip išplito, kad portugalai beveik nebenaudojo natūralios vilnos. Ir tai, kas atnešdavo dideles pajamas XX amžiaus pradžioje portugalų avių augintojams, to paties amžiaus pabaigoje pasikeitė, nes vilna pasidarė nieko verta, jos niekas nebepirkdavo ir nieko iš jos nebegamindavo.

Amatai užgimė dėl to, kad to reikėjo, o dabar viskas pereina į kitą lygį – norą išreikšti save.

Didelius kiekius supirkdavo ir eksportuodavo į Ispaniją, kur transformuodavo į statybines apšiltinimo medžiagas ar tekstilės gaminius.

Tokiu būdu į Portugaliją vilna grįždavo su ispanišku antspaudu. Rinkoje vyravo sintetiniai gaminiai, žmonės metė amatus, nes produkcijos buvo pakankamai ir ji buvo finansiškai prieinama.

Tačiau su visa globalia ekonomika situacija pasikeitė – visi tie fabrikai išsikėlė į Aziją. Avių augintojai Portugalijoje, ypač mažų avių bandų, jau nebesuperkamą vilną išmesdavo, sudegindavo, užkasdavo.

Pavyzdžiui, auginama 20 avių, o viena avis Portugalijoje duoda ne daugiau kaip 2 kg vilnos, tad iš to avių augintojas uždirbtų geriausiu atveju 1,5 euro. Vadinasi, per metus iš 20 avių uždirbsi vos 30 eurų. Aišku, ilgainiui ir avys pradėtos tobulinti ne dėl vilnos, bet dėl mėsos ir pieno.

Mūsų projekto tikslas buvo pirkti iš nedidelių avių augintojų vilną ir gaminti siūlus ne tik rankiniu, bet industriniu būdu, atrasti fabrikus, kurie vis dar turi verpimo ir karšimo mašinas, ir padėti portugalams vilną atrasti iš naujo.

Yra nemažai žmonių, norinčių verpti rankomis, t. y. verpimo rite ar rateliu. Mokymuose jiems duodavome išplautą, iškarštą vilną, kartais netgi nudažytą, ir mokėme verpti. Portugalai daugiau verpdavo su rite – tai yra seniausias verpimo būdas.

Pavyzdžiui, Lietuvoje dažniausiai verpiama rateliu, o tai jau yra Anglijos, Vokietijos įtaka, kur verpimas rateliu buvo tapęs namų užsiėmimu. Tuo tarpu šiltuose kraštuose buvo galima verpti lauke visus metus, ir todėl verpimas rite buvo patogus būdas verpti, pavyzdžiui, ganant galvijus. Tai yra pagrindinis verpimo rateliu skirtumas tarp klimatinių zonų.

Portugalijoje tik miesto damos verpdavo rateliu. Pavyzdžiui, yra nuotraukų, kur Anglijos karalienė Viktorija verpia savo saksoniško tipo rateliu (ratelių, beje, yra įvairių tipų). Ir tas saksoniškas yra labai panašus į lietuvišką.

Nors verpimas rateliu yra daug greitesnis, tačiau verpimo principas, kokybė yra lygiai tokia pat, kaip kad verpiant rite. Dėl to projektui mes pirkome verpimo ratelius iš Lietuvos, nes čia dar yra, kas juos gamina ir prieinamomis kainomis. Portugalijoje net paties ratelio gamyba yra užmiršta, o kai kuriais atvejais net ir neišmokta. O ir pačias geros kokybės rites aptikti Portugalijoje nėra taip lengva, kadangi dažniausiai siūlomi dekoratyviniai variantai.

Aš pati verpti išmokau iš savo močiutės, o vėliau iš to išaugo ir pats projektas, kad galėčiau mokyti kitus. Meilės natūraliam vilnos pluoštui atgaivinimas Portugalijoje vyksta gana plačiai, savo projektu mes prie jo irgi šiek tiek prisidėjome.

Lietuvoje dar daug kas moka, žino, supranta tradicinius menus ir kultūrą, tačiau viskas irgi jau nyksta. Nors, iš kitos pusės, tai natūralus ir normalus procesas – atsitraukimas, sugrįžimas, ieškojimas, išpopuliarėjimas, vėliau vėl „atmetimas“. Juk amatai šiais laikais daromi ne dėl to, kad reikia, o kad yra įdomu, kultūriškai prasminga, leidžia pasijausti dalimi vietos, kurioje esi.

Amatai užgimė dėl to, kad to reikėjo, o dabar viskas pereina į kitą lygį – norą išreikšti save. Tradiciškai grožis – tai jau antrinė funkcija, o pati pradžia susijusi su praktiniu pritaikymu – kad šildytų, aprengtų ar net magiškai apsaugotų.

Aš pati verpti išmokau iš savo močiutės, o vėliau iš to išaugo ir pats projektas, kad galėčiau mokyti kitus. Meilės natūraliam vilnos pluoštui atgaivinimas Portugalijoje vyksta gana plačiai, savo projektu mes prie jo irgi šiek tiek prisidėjome.

– Kita jūsų veikla susijusi su margučiais. Ar portugalams nebuvo keista marginti juos vašku?

– Jis taip pat buvo realizuotas netikėtai. Apie tai, jog norėčiau padaryti kūrybines margučių marginimo vašku dirbtuves, pakalbėjau vienoje vilnos parduotuvėje. Pirmosios įvyko prieš pusketvirtų metų. Tada daugiausia dalyvavo portugalės; kitais metais sukviečiau žmones į tokią seną, gal XVI a. akmeninę, tradicinėmis mėlynomis plytelėmis dekoruotą virtuvę. Ten jau susirinko daugiau žmonių, amerikiečių, estų, nemažai portugalų. Dalis interesantų atranda dirbtuves per „Instagram“ ar „Facebook“ socialinius tinklus.

Mano tikslas mokyti ne tiek lietuvius, kiek užsieniečius – skleisti žinojimą apie tolimą miškingą šiaurės rytų kraštą. Pamokos trunka 3–4 valandas, besimokantysis gauna paruoštą informacijos rinkinį, kurį gali parsinešti į namus ir toliau praktikuotis.

Portugalams kiaušinių dažymas yra egzotika – marginimas vašku yra labai tolimas nuo jų tradicijų. Apskritai jie kiaušiniams per Velykas nesuteikia didelės reikšmės – dovanoja šokoladinius kiaušinius. Tokia tradicija tikriausiai atėjusi iš Vokietijos. Jiems nesuvokiama, kad galima dažyti pilną kiaušinį ir jį tokį saugoti – tuščių kiaušinių marginimas jiems priimtinesnis. Beje, teko net išgirsti sumanymą kalėdinę eglutę papuošti tokiais išmargintais kiaušiniais (juokiasi).

Portugalams kiaušinių dažymas yra egzotika – marginimas vašku yra labai tolimas nuo jų tradicijų.

Tie, kurie ateina mokytis marginti, tuo domisi, tačiau tai nėra didelė grupė žmonių. Iš pradžių daugeliui atrodo, kad tai labai paprasta – prisėsi, padarysi, ir štai rezultatas, tačiau tik pradėję marginti supranta, kad pirmasis įspūdis buvo klaidingas.

Pirmieji jausmai kūrybinėse dirbtuvėse susiję su nusivylimu. Tik vėliau, po truputį pavyksta – nuo nusivylimų pereinama prie mažų užkariavimų. Kai kiaušiniai pamerkiami į dažus, portugalus apima dar stipresnės emocijos.

– Kokių dar turite projektų, idėjų, kurias norėtumėte įgyvendinti?

– Visada prisidedu prie įvairių projektų, pavyzdžiui, prie savo ir mamos knygos „Pynimas iš vytelių“ pristatymo. Mūsų tikslas yra išversti knygą į anglų kalbą ir tam ieškome rėmimo. Norime didesnės sklaidos, nes pynimo technologijų literatūros pasaulyje yra labai mažai. Beje, portugalai šią knygą pirko labai noriai.

Kitas projektas – technologinė margučių marginimo knyga, tačiau šiuo metu didžiausias siekis – užbaigti doktorantūrą, kad suprasčiau, ką dar galiu nuveikti su kapinėmis. Manau būtų galima skirti daugiau dėmesio kapinių ir mirties tematikai.

– Kaip jums per visus tuos metus atsiskleidė Portugalija? Ar norėtumėte šioje šalyje likti?

– Tai sąlyginis dalykas, nes klausimas – kur yra tikrai gerai, o kur yra tikrai blogai? Iš tikrųjų niekur nėra vien tik gerai ir niekur nėra vien tik blogai. Portugalija, nepaisant ekonominių problemų, yra labai puiki šalis dėl to, kad su nedideliu uždarbiu galima gyventi gana puikiai. Nekalbu apie nekilnojamąjį turtą, tolimas keliones, tačiau tiek maisto kokybė, tiek laisvalaikio praleidimo būdai (kalnai, jūra), meno, muzikos festivaliai, muziejai, istoriškai kultūriška, šiuolaikinė, turtinga aplinka čia yra išties puiki.

Portugalijoje nėra prabanga valgyti kavinėse, eiti į koncertą, važiuoti prie jūros ar į kalnus. Visi šie dalykai yra lengvai prieinami ir tam nereikia didžiulio uždarbio; Londone, pavyzdžiui, tai kainuotų kur kas daugiau.

Tačiau Portugalijoje yra gana didelis nedarbas, užsidirbti taip pat nėra lengva, visus kamuoja nesaugumo jausmas. Pavyzdžiui, dėstytojai universitete samdomi tik trumpam laikotarpiui, taigi su socialinėmis garantijomis yra sudėtinga, sveikatos apsauga taip pat komplikuota, – nors, aišku, pagalba visada suteikiama, tačiau netrūksta biurokratijos.

Pavyzdžiui, šiaurinėje pusėje šeima vertinama labiau, ryšiai kur kas stipresni, visi savaitgaliais skuba pas tėvus ir apskritai, vakarienė su tėvais – šventas dalykas.

Tarkime, aš sergu gripu. Mano sveikatos centras Lisabonoje reikalauja, kad aš užsiregistruočiau atvykusi į jų įstaigą – paskambinti ar užsiregistruoti internetu negali. Vadinasi, aš serganti važiuoju į gydymo įstaigą, tada mane užregistruoja, po to aš turiu grįžti namo ir po kiek laiko vėl atvažiuoti jau pas gydytoją. Tai atima labai daug laiko, be to, kenkia kitų sveikatai, kai stovėdamas eilėje su visais pasidalini bakterijomis. Tačiau tai nereiškia, kad visi centrai Lisabonoje tokie, bet mano būtent toks (šypsosi).

Apskritai Lisabona yra labai įdomus miestas, labai kultūriškai turtingas, jame jaučiama daug įtakų tiek iš Afrikos, tiek Europos šalių – Anglijos, Prancūzijos, Italijos. Labai glaudus ryšys su Didžiąja Britanija. Europos kontekste Portugalija, mano nuomone, panašiausia į afrikietiškus kraštus, joje juntama ir afrikietiška, ir arabų-maurų įtaka.

– Na, o kaip apibūdintumėte portugalus?

– Portugalai save tituluoja tolerantiškiausia tauta, kultūriškai – tai yra pacifistinė tauta, jaučianti stigmą dėl kolonialistinės praeities ir tarsi kokią duoklę atiduodami labai žavisi afrikietiška kultūra.

Mano akimis žiūrint, portugalai labai panašūs į lietuvius. Portugalai turi tokį žodį „saudade“ (liet. ilgesys, nostalgija), jų nuomone, jo neįmanoma išversti, kad ir kaip bandytum, kadangi jis turi tą neišverčiamą emocinį krūvį.

Tačiau kalbant apie lietuvių ir portugalų panašumus, tas ilgesys, jo rodymas, kaip ir sakau, būdingas abiem tautoms. „Saudade“ yra nostalgija, krašto ilgesys ir, manau, tai sujungia lietuvius ir portugalus. Jie turi daug vidinio liūdesio, kuris yra tam tikra prasme ir labai gražus, natūralus.

Taip pat labai panašūs ir šeimos santykiai. Atrodo, kad Portugalija labai didelė, bet iš tikrųjų ji ne ką didesnę už Lietuvą (pastarosios plotas 65 tūkst. kv. km, o Portugalija yra 92 tūkst. kv. km), tik reikia pabrėžti, kad šioje šalyje gyvena 10 mln. žmonių.

Visur yra ką veikti. Norisi rasti savo vietą. Pasaulis pasidarė toks, kad nė vienas nėra garantuotas, kad gavęs darbą visą laiką jame ir dirbs.

Pastebiu, kad tarp regionų yra dideli skirtumai, kas yra labai įdomu. Tarkime, tie skirtumai tikrai matomi tarp šiaurės ir pietų Portugalijos. Pavyzdžiui, šiaurinėje pusėje šeima vertinama labiau, ryšiai kur kas stipresni, visi savaitgaliais skuba pas tėvus ir apskritai, vakarienė su tėvais – šventas dalykas. Būdavo, važiuoju prie upių ar ežerų ir matau, kaip krantai nusėsti daugybe žmonių, šeimos pietauja, leidžia laiką kartu. Pietuose to neteko matyti, ten visi labiau emancipuoti, savarankiški.

Portugalai meilūs žmonės, jauti, kad jie iš tikrųjų tavimi rūpinasi, siūlo, pataria, klausia, kaip tu jautiesi, ir jiems tikrai įdomu. Aš pati nuomojuosi kambarį pas portugalę draugę Ritą, kuri be proto manimi rūpinasi, be to, prie to visuotinio rūpesčio prisideda ir jos tėvai. Dalinamės buitimi, kiek galime, viena kitą remiame ir padedame.

Dar ten gajus ir maisto kultas, kaip kad Lietuvoje. Visi tik ir siūlo – valgyk, valgyk. Jeigu aš suvalgysiu visą lėkštę, tai man būtinai dar įdės maisto; jeigu truputį paliksiu, tai vadinasi, jau pasisotinau, daugiau jau nereikia (juokiasi). Esmė ta, kad tu negali išeiti alkanas.

Pavyzdžiui, kai mokiausi Norvegijoje, tai jų požiūris į maistą buvo visai kitoks, maždaug – nueik, pasiimk ir pan. Norvegai dėl to tikrai nesukdavo galvos ir nieko nesiūlydavo.

– Ar planuojate grįžti į Lietuvą? Ar ji yra jūsų mintyse?

– Nekelčiau vienos ar kitos šalies kaip tikslo. Jeigu atsiras galimybė dėstyti įdomioje vietoje, įdomiame universitete, kad ir trumpam laikotarpiui, manau, keliaučiau ir dėstyčiau. Grįžimas lygiai toks pats realus. Tik reikia suvokti, ką darysiu, reikia manęs ar nereikia.

Visur yra ką veikti. Norisi rasti savo vietą. Pasaulis pasidarė toks, kad nė vienas nėra garantuotas, kad gavęs darbą visą laiką jame ir dirbs, bent mano aplinkoje nėra tokių žmonių. Iš esmės viskas keičiasi, keičiasi ir keičiasi.

Neturiu tikslo negrįžti, kaip ir grįžimas dėl grįžimo nėra mano prioritetas. Tikslas – savirealizacija, suvokimas, ką aš galiu geriausiai daryti iš tų dalykų, kuriuos moku, pažinau, kur aš būsiu naudingiausia. Ir jeigu suvoksiu, kad būsiu naudingiausia Lietuvoje, tuomet būtinai grįšiu. Tiesa ir ta, kad santykiai su savo šeima per atstumą niekuomet neatstos gyvenimo šalia.