Lietuvės, sudominusios „Vogue“ – jaunos mamos, žinančios viską apie originalų stilių

Kūrėjos tarsi dvynės juokiasi, kad dirba studijoje, primenančioje spintą: į ją patenki iš kito biuro pro atskiras duris – lyg į spintą, o išsamios informacijos apie dizaineres internete vargiai rasi, nes paprasčiausiai abi nemėgsta viešumo.

Kaunietės pirmą kartą susitiko penktoje klasėje. Vėliau, Vaidai persikėlus į Vilnių, ten pat atvyko ir Jūratė. Sostinėje abiejų keliai vėl susikirto mokantis devintoje klasėje. Dar nebaigusi vidurinės mokyklos Vaida sugalvojo studijuoti Didžiojoje Britanijoje.

„Iš pradžių mokiausi kurortiniame Anglijos mieste Braitone, vėliau – Londone. Madų sostinėje kaukšėjau nuo vienų durų prie kitų su savo aukštakulniais ir gyvenimo aprašymu rankose, tikėjausi, kad man pasiseks. Pasisekė“, – pasakoja Vaida. Londone ji įgijo aukštąjį išsilavinimą mados marketingo srityje ir patirtį garsiausiuose mados namuose, tokiuose kaip „Burberry“ bei „Amanda Wakeley“. Tuo metu Jūratė gavo tarptautinio verslo bakalauro diplomą Lietuvoje.

Praėjusio mėnesio britiškame „Vogue“ numeryje puikuojasi jūsų džemperis su užrašu YA NE GOVORYU PO RUSSKI. Kaip „Le SLAP“ atsidūrė viename iš aukštosios mados leidinių?

Vaida: Su mumis susisiekė JAV žiniasklaidos bendrovė „Condé Nast“, kuriai priklauso „Vogue“. Tuomet aš pasikalbėjau su buvusia kolege ispane Iria, kuri taip pat buvo atsidūrusi šio žurnalo puslapiuose. Iria gamina rankines. Ji surado reikiamus kontaktus ir tada jau aš bendravau dėl tolimesnio nuotraukų publikavimo. Manome, jog mano ir Jūratės kūryba susidomėjo todėl, kad renkamės išraiškingą dizainą. Žinoma, iki šiol tik spėliojame, kas iš tiesų patraukė „Vogue“ žurnalistų žvilgsnius.

Jūratė: Vos spėjome surengti fotosesiją – tam buvo skirtos dvi dienos. Modeliu pasirinkome gana populiarią manekenę Unę Jonynaitę, ji, jei atidžiai pažiūrėsite, nuotraukose įsiamžino be lašo makiažo.

Kodėl būtent toks užrašas? Tikrai nesuprantate rusiškai?

Vaida: Ne, tai tiesiog sarkastiškas atsakas tiems, kurie su tavimi, svetimame krašte prisistačiusiu lietuviu, bando kalbėtis rusiškai. Tiesiog lengvas pasišaipymas. Mano mama maišyta rusakalbė iš Rytų Europos. Pati galiu laisvai kalbėti šia kalba.

Jūratė: Man kiek sunkiau. Šiek tiek suprantu, tačiau laisvai susikalbėti negalėčiau. Beje, paradoksalu – tuos džemperius gana dažnai perka patys rusai. Jiems tai atrodo tarsi pokštas. Kai su Vaida sukūrėme šį drabužį, lankiausi Dubajuje. Vaikščiojau gatve ir žmonės šypsojosi skaitydami, kas parašyta. Daugiau nieko. Baigėsi bandymai mane kalbinti svetima kalba.

Viena iš jūsų ilgai gyveno madų sostinėje Londone, kita – Lietuvoje. Visą tą laiką palaikėte ryšį?

Vaida: Visada bendravome. Mieste, kur baigiau koledžą, gauti darbo nepavyko, užtat pasisekė Londone. Pirmasis mano darbas buvo „Harvey Nichols“ parduotuvėje: kai nuėjau į jų ofisą ir paklausiau, ar neturi ko nors man, gavau trijų savaičių pasiūlymą. Dabar juokauju, kad Jūratė manęs kurortiniame mieste nelankė, bet kai persikrausčiau į Londoną, iškart nusprendė atvažiuoti.

Jūratė: Tas vasaras, kurias leidau pas Vaidą Londone, prisimenu iki šiol. Dieną ji dirbdavo, o vakarais aš į darbą atnešdavau drabužius, abi persirengdavome ir pasinerdavome į naktinį didmiesčio gyvenimą. Buvome pašėlusios draugės, todėl dabar ir mūsų kuriami drabužiai yra skirti drąsioms, išskirtinėms moterims.

Tačiau verslą nusprendėte įkurti Lietuvoje?

Vaida: Į gimtinę sugrįžti motyvavo meilė. Mano vyras lietuvis, susituokę esame jau trejus metus. Kadangi jis dirba finansų srityje ir nenorėjo vykti į Londoną, aš grįžau į Lietuvą. Kartu auginame sūnų.

Jūratė: Visą laiką su Vaida planavome ateitį, svajojome ką nors įkurti, tačiau kadaise ji išvyko į užsienį. O aš – sėslus žmogus, prisirišęs prie šeimos, Lietuvos. Man čia labai patinka. Be to, labai jauna tapau mama, 22 metų pagimdžiau berniuką. Tik vaikui paaugus baigiau mokslus ir galėjau toliau mąstyti apie karjerą. Susitikome su Vaida jaukioje kavinukėje ir pagalvojome – viskas, metas kurti ką nors savo. Beje, Iš pradžių gaminome žiedus, taigi „Le SLAP“ – antras mūsų blynas.

Kokią madą diktuojate?

Vaida: Mūsų drabužiai skirti viską suspėti norinčioms moterims, nebijome ryškių detalių. Beje, tai nėra mada tam tikrai amžiaus grupei. Neseniai gavau laišką iš 60-metės moters. Ji nusifotografavo su „Le SLAP“ drabužiais ir asmeniškai padėkojo. Kartais klientai mūsų marškinėliais puošia vaikus, o „unisex“ stiliaus švarkus dažnai perka ir vyrai. Prieš atsirandant mūsų prekės ženklui šlifavome kiekvieną kampelį, norėjome viską iš karto pateikti kokybiškai. Beveik pusę metų darbai vyko už kadro.

Jūratė: Norime, kad su mūsų drabužiais žmonės jaustųsi patogiai, daug investuojame ne tik į idėjas, bet ir į medžiagas bei gamybą. Mano mama dirbo siuvimo fabriko vadove, todėl nuo vaikystės domėjausi audiniais, jų kokybe. Su Vaida stengiamės, kad drabužiai būtų šiuolaikiški, bet patogūs. Beje, visuomet turėjome tą pačią problemą – esame aukštos merginos, ir, pavyzdžiui, prekybos centre pirkto švarko rankovės mums būdavo per trumpos. Todėl iškart informuojame klientus – mūsų drabužiai šiek tiek aukštesnėms. Aišku, ateityje ieškosime kompromisų, kad tai tiktų visiems.

Šiais laikais drabužiais prekiaujančios parduotuvės greitai pasiglemžia mados namų idėjas. Kaip manote, ar dizaineriai vis dar gali išrasti ką nors naujo?

Vaida: Sudėtinga, tačiau nieko nėra neįmanomo. Tiesiog derėtų nepamiršti: kartais paprasčiausiai nežinodamas, jog kažkas jau padaryta, gali manyti esantis originalus.

Jūratė: Bandome būti kitokios. Daugelis mūsų šalyje prisitaiko prie paklausos. Ne dizaineris kuria pasiūlą, bet – priešingai, ji atsiranda dėl tam tikro drabužių poreikio. Mūsų rinka labai maža. Esame susidūrusios net su pasiūlymais, pavyzdžiui, pirkti pilką, juodą audinį, nes šios spalvos – populiariausios mūsų krašte. Lietuviai nemėgsta rizikuoti, perka praktiškesnius dalykus, kurie, jų manymu, grietai iš mados neišeis. Dėl to mados pusė kiek sudėtingesnė, bet vėlgi – viskas po truputį keičiasi.

Gruodžio mėnesį lankiausi Niujorke, dizainerių parodoje. Visi drabužiai, kuriuos ten mačiau, – devintojo ir dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečių. Tuos apdarus aš dėvėčiau ir dabar. Teisingas posakis, kad mada sukasi ratu. Pirmasis bluzonas su gobtuvu sukurtas 1930 metais. Dabar grįžome į 1980-uosius. Dievinu to laikmečio stilių.

Jau teko susidurti su jūsų kurtų drabužių plagijavimu? Jums tai rūpi?

Vaida: Taip. Matėme, kad puslapyje „Vinted“ kažkas pardavinėjo marškinėlius su lygiai tokiais pačiais užrašais. Aišku, atidžiau pažvelgus lengva pamatyti skirtumą tarp marškinėliuose naudotų užrašų šriftų, medžiagos. Niekur dėl to nesikreipėme. Tuomet buvo gana įtemptas laikotarpis ir prioritetus dėliojome kitaip. Beje, aš net sakau – jei tave kopijuoja, vadinasi, kažką darai gerai.

Jūratė: Tai sukėlė šypseną. Reikia leisti visiems užsidirbti pinigų. Aišku, juokauju. Galbūt labiau kreiptume dėmesį į didžiųjų parduotuvių nekuklų gestą, o dabar – neverta.

Abi jūs – jaunos mamos. Kaip viską spėjate?

Vaida: Auginti sūnelį padeda vyro mama. Jis vienturtis, todėl pirmasis ir kol kas vienintelis anūkas yra labai mylimas. Būtent močiutė ir būna su mažyliu, kai aš einu į darbą. Dažniausiai dieną ofise pradedu vienuoliktą valandą, po visų dienos žaidimų ir pamokėlių su sūnumi. Pati stebiuosi, kad pavyksta taip puikiai bendradarbiauti.

Jūratė: Man kartais būna sunku. Esu iš tų mamų, kurios nori viską daryti pačios. Šiuolaikinės moterys nusiperka vežimėlį ir jį pačios susirenka. Vyriškus darbus darome taip pat, kaip ir moteriškus. Gal tik vėliau šiek tiek papriekaištaujame vyrams, kodėl ko nors nepadarė. Tačiau esmė yra ta, kad mes širdy to norime. Beje, mano sūnus jau didelis, jam šešeri, todėl nuvedusi į darželį kiekvieną dieną darbus pradedu anksčiau. Nemanykite, kad esame pririštos prie savo darbo vietos. Daugiausia viskas perkama ir parduodama internetu. Nenorime švaistyti laiko, šiame amžiuje jis brangesnis už bet kokią prekę. Lygiai taip pat ir su mano dienotvarke. Viską planuoju taip, kad dėl to netektų blogai jaustis. Žinau, kad jei leisiu sau atsipalaiduoti dienos metu, vėliau turėsiu bemiegę naktį, todėl stengiuosi to nedaryti.