Lietuviai linkę psichines ligas kęsti tol, kol prireikia psichotropinių vaistų

Ilgai nesikreipiant į specialistus, anot jo, psichologiniai sutrikimai užsitęsia ir jų gydymas reikalauja psichotropinių medikamentų, kurių kartais galima išvengti.

– Kas yra psichotropiniai vaistai? Kaip jie veikia?

– Psichotropinių vaistų žmonės neskuba vartoti. Kai ateina pas gydytoją psichiatrą pasikonsultuoti apie medikamentus, prieš tai būna pasikalbėję apie nereceptinius vaistus su draugais, šeimos gydytojais ar vaistininkais. Galiausiai, jei žmonės mato, kad savijauta vis tiek ne pati geriausia, kreipiasi į specialistus, gydytojus psichiatrus, kad šie parinktų stipresnius vaistus, neparduodamus be recepto.

Psichotropiniai vaistai reguliuoja sutrikusią medžiagų apykaitą galvos smegenyse. Jie skirti psichikos sutrikimams koreguoti ir gydyti. Sutrikus medžiagų apykaitai galvos smegenyse galimi įvairūs psichikos pokyčiai – nuotaikos svyravimai (tik prislėgta arba tik pakili nuotaika), stiprus nerimas, baimė, įtampa, nemiga, minčių nenuoseklumas, aplinkos suvokimo sutrikimai. Mokslininkai nustatė, kad galvos smegenyse yra daugybė veikliųjų medžiagų – serotoninas, adrenalinas, dopaminas, glutamatas ir kt. Jos reguliuoja psichinę savijautą, o psichiką veikiantys vaistai daro įtaką šių medžiagų apykaitai.

– Mintis, kad psichotropiniai vaistai taikomi gydyti ir pakiliai nuotaikai, skamba keistai.

– Taip, kalbant apie nuotaikas ir jos sutrikimus, dažniausiai sakoma, kad yra liūdna, prislėgta nuotaika, trunkanti keletą savaičių, mėnesių ar net metų. Tai depresija. Tačiau svarbu žinoti, kad tam tikrais gyvenimo periodais pasireiškia pakili nuotaika, dar vadinama manijos būsena. Gyvenimas tuomet atrodo itin spalvotas. Su tokia nuotaika pasireiškia energijos antplūdis, daugybė minčių – jausmas, lyg būtum ant sparnų, būtų galima nuveikti daugybę darbų. Neretai pasitaiko, kad žmonės per dieną išleidžia didžiules pinigų sumas ir pan. Tad pasireiškia ne tik depresijos, bet ir manijos simptomai. Tai dar vadinama bipoliniu afektiniu sutrikimu.

– Koks žmonių požiūris į tokius vaistus, jų vartojimą? Kokios vaistų vartojimo tradicijos – ar jų siekiama lengva ranka?

– Noriu pabrėžti, kad pagalbą teikiu ne tik kaip gydytojas, kuruojantis medikamentus ar būsenos įvertinimą. Dirbu komandoje, kurioje dirba psichologai, socialiniai darbuotojai, psichinės sveikatos slaugytojos. Pirmiausia svarbu įvertinti kiekvieną atėjusį žmogų. Jei jis kreipiasi pirmą kartą, jį įvertinti turi slaugytojos ar asmuo, kuris pacientą registruoja. Jie turi įvertinti, į ką tam žmogui verta kreiptis – ar tai socialinės problemos, kurias spręsti gali socialinė darbuotoja, ar tai kitokie sutrikimai ir reikia pasikalbėti su psichologu ar psichoterapeutu. Galbūt, jei būsena išties bloga, reikia kreiptis pas psichiatrą ir iš karto spręsti dėl medikamentų. Kartais medikamentinis gydymas juk nebūtinas.

– Kokios būna žmonių reakcijos, kai įvertinama, kad reikėtų skirti medikamentinį gydymą?

– Reakcijos labai individualios ir skirtingos. Kartais žmonės, ypač jauni, jau žino, kokių yra medikamentų, yra apie juos paskaitę, susipažinę. Tuomet belieka tik aptarti galimą šalutinį poveikį. Tokios konsultacijos būna paprastos, lengvos. Kitu atveju, kai situacijos sudėtingesnės, kai kalbama apie socialines, psichologines problemas, ilgai besitęsiančias krizes, konsultacijos gerokai sunkesnės. Svarstoma ne apie medikamentus, o apie tai, kaip pabūti su tuo žmogumi, kaip palengvinti jo skausmą, galbūt gedėjimą. Tuomet jau konsultuojama psichiatro kabinete.

Lietuvoje yra vartojama tikrai daug raminamųjų vaistų. Žmonės ateina pas psichiatrą ilgą laiką (kelis mėnesius, metus ar net dešimtmetį) vartoję raminamuosius ir klausia, ką daryti toliau. Bandau sakyti, kad raminamieji vaistai nėra pats geriausias variantas ilgalaikiam vartojimui, tuomet prasideda diskusijos. Yra žmonių, kuriems raminamieji, vartojami kasdien kelis metus, tikrai padeda sumažinti simptomus, leidžia jaustis ramiau, geriau išsimiegoti, dienos metu jausti mažesnį nerimą. Tuomet nieko kito nelieka, tik tęsti tokį gydymą. Visgi ilgalaikiam vartojimui raminamieji vaistai skiriami labai mažai daliai pacientų, o įprastai rekomenduojama juos vartoti kasdien tik apie keturias savaites.

TAIP PAT SKAITYKITE: Psichologė Vaiva Klimaitė: „Savižudžiai nėra nei stiprūs, nei silpni. Jie tik patiria didelę kančią“

– Raminamieji – vieni labiausiai paplitusių psichotropinių vaistų. Vieno vaistinių tinklo apklausa parodė, kad tarp populiariausių naktį parduodamų prekių yra valerijonas. Kodėl tokie raminamieji yra paklausūs?

– Esu turėjęs vieną pacientę, kuri valerijoną vartodavo ne lašais, o buteliukais. Svarbus klausimas, kaip jis vartojamas, nes šiame preparate yra didelė alkoholio dalis. Pacientei buvo pasireiškusi priklausomybė nuo alkoholio, nes, jei nevartodavo valerijono, jai atsirasdavo abstinencijos simptomų. Tad reikšmingas yra vaisto, ar jis receptinis ar nereceptinis, žolinis ar koks kitas, vartojimas. Farmakologai akcentuoja, kad medikamentai turi būti vartojami taip, kaip pataria gydytojai. Norint daryti pakeitimus – keisti dozę, nutraukti ar padidinti vaisto vartojimą – svarbu pasitarti su gydytoju, nes tokie sprendimai priimami individualiai, įsigilinus į kiekvieno žmogaus istoriją.

– Ar į psichotropinius vaistus kartais nežvelgiama kaip į laimės piliulę? Kas nutiktų, jei sveikas žmogus išgertų antidepresantų – ar jis pajustų euforiją, nuotaikos pagerėjimą?

– Tai, kad antidepresantai yra kaip nuotaiką gerinančios piliulės – vienas iš mitų. Tai tikrai nėra tiesa ir jei žmogus, nesergantis depresija, vartotų antidepresantus, didesnių pokyčių savo savijautoje jis nepajustų. Skirtingai, nei vartojant narkotines medžiagas, stimuliuojančias ar gerinančias nuotaiką, tarp preparatų yra didžiulis skirtumas.

Kai pasireiškia klinikinė depresija – mažiausiai dvi savaites trunka prislėgta nuotaika, energijos nebuvimas, sulėtėjimas, nemiga, bloga savijauta rytais – tuomet antidepresantai tikrai padeda žmonėms vėl sugrįžti į įprastą, prieš tai buvusį gyvenimo ritmą. Jei šie simptomai bent per pusę sumažėja, manoma, kad tai jau atsakas į gydymą. Pilnai antidepresanto poveikis pasireiškia per šešias savaites.

– Ką atsakytumėte skeptikams, teigiantiems, kad tie simptomai, apie kuriuos kalbėjote, yra tiesiog tinginystė?

– Su tokiu požiūriu tenka susidurti labai dažnai. Manoma, kad toks žmogus yra tinginys, kad jis galėtų tiesiog stotis ir eiti ką nors daryti. Mane labai įtikina tie, kurie ateina ir papasakoja savo istorijas. Jie teigia anksčiau galvodavę taip pat, tačiau patys patyrę, kas yra depresija, supranta klydę.

Pasak statistikos, kas ketvirtas žmogus pasaulyje tam tikru gyvenimo etapu patiria vienokį ar kitokį sutrikimą. Pagalvojus, šeimos ar artimųjų rate kiekvienas ras žmonių, kuriems pasireiškė koks nors sutrikimas, tiesiog Lietuvoje apie tai nėra drąsu šnekėti. Tačiau jaunesnė karta sako, kad, jei turėtų problemų, tikrai eitų ir kalbėtųsi su psichologu ar psichiatru, stengtųsi suprasti, kas vyksta. Vyresnio amžiaus žmonės, subrendę dar Sovietų Sąjungos laikais, turi tarsi kokią stigmą. Jei atvyksta gydytis iš kaimo vietovės, jaučiasi nedrąsiai, svarsto, ką pagalvos kaimynai. Net jei, pavyzdžiui, po netekties, praėjus ilgam laikui, pasireiškia nerimo ar nemigos simptomai, žmogus jaučiasi nesmagiai dėl to, kad eina pas psichologą, išgyvena gėdos jausmą.

– Kaip padrąsinate tuos žmones?

– Yra posakis, kad geriau verkti pas psichologą, nei juoktis pas psichiatrą. Aš dažnai tai kartoju ir manau, kad šis posakis yra išmintingas. Dažnai itin kantrūs žmonės ilgai kenčia, o kai ateina pasikonsultuoti, belieka jiems parašyti siuntimą į psichiatrijos ligoninę. Ambulatoriškai tai jau būna pernelyg sudėtingos situacijos, padėti sunku. Noriu pasakyti, kad jei bus ilgai kenčiama, bloga savijauta tęsis, vėliau gali prireikti daugiau stipresnių vaistų, intensyvesnės pagalbos. Priešingu atveju galbūt užtektų tik psichologo pagalbos, nereikėtų net medikamentų.

– Kita vertus, baiminamasi ir šalutinio poveikio, kuris gali būti stiprus ir negrįžtamas. Tai vaistai, veikiantys mūsų smegenis, psichiką.

– Anksčiau būdavo skiriamos tikrai nemažos dozės medikamentų, pasireikšdavo stiprūs šalutiniai reiškiniai ir gydymas būdavo labai intensyvus. Tokia patirtis žmonių, kurie psichiatrijos ligoninėse gydėsi prieš 20, 30 ar net 50 metų. Dabar psichiatrijoje vyrauja tikslas medikamentus skirti tik tuo metu, kai reikia ir tik tiek, kiek jų reikia. Stipriausiais psichotropiniais medikamentais laikomi vaistai nuo psichozės. Rekomendacijose visuomet pabrėžiama, kad vaistas turi būti pradedamas skirti nuo pačios mažiausios dozės, parenkamas kiekvienam asmeniui individualiai pagal tai, kokie simptomai pasireiškia, kokie būna šalutiniai reiškiniai. Tikslas – kad žmogus galėtų grįžti į tokį gyvenimą, kokį turėjo prieš ligą.

– Kokias pasekmes gali turėti psichotropinių vaistų ir alkoholio vartojimas?

– Toks darinys gana dažnas, toksiškas ir pavojingas. Svarbu kreiptis į specialistus, galbūt pradedant nuo pasikalbėjimo su psichologu. Jei matyti, kad iš to nėra naudos, reikia apsilankyti pas kitus gydytojus, kurie galėtų skirti vaistų. Kur kreiptis, kiekvienas turi atrasti individualiai.