Lietuvis tai patyrė savo kailiu: „Pavojingiausias pasaulio miestas“ – Europoje?

Daugybę šalių aplankęs Justinas Navikas yra romano apie lietuvio dramatišką likimą Sibiro taigoje – „Išeiti į horizontą“ – autorius. Neseniai pasirodė ir jo naujasis romanas „Išeiti į Afriką“.

Kuo gali nustebinti Centrinės Europos šalis? Ogi supratimu, kad daugeliu šiuolaikinio gyvenimo aspektų Lietuva turi pranašumų. Ir jie didėja. Lietuva yra žalias smaragdas, kai Vilnių palyginau su apšiukšlintu ir išraustu Briuselio centru.

Suvalgęs bifšteksą gyvenimo skonio nepajusi. Reikia daugiau. Todėl ragauju keliones. Šį kartą susiplanavau „Išeiti į Planetą“. Tai 2025–2026 kelionių ciklas: iš Vilniaus – per Belgiją, iš ten – į Keniją, vėliau – į Malaiziją ir taip toliau, kur dar akys nuneš. Kelionių šalutinis tikslas – palyginti kontinentų ir šalių kultūrinius skirtumus, patarti kitiems solo keliautojams.

Miestas, tapęs Europos sostine, iš kurios sklinda ateities vizijos ir šių laikų nerimas

Žvelgiant į XVI–XVII a. garsaus flamandų dailininko R.Bergerio „Babelio bokšto statybos“ paveikslą, mintyse iškilo savotiškos istorinių laikų sąsajos su dabartimi.

Briuselis tapo tarsi biurokratų Babelio bokštu, kuris šumerų laikais buvo statomas siekiant perimti dalį Dievo galių. Kadangi pirmos civilizacijos nuolat kentėjo nuo sausrų, liūčių, bado. Šiais laikais tai reikštų paskleisti žmonėse tas Dievo galias, kurios apsaugo nuo karų ir veda visuomenes į suklestėjimą.

Ar sėkmingas šis biurokratų Babelis, kuriame didžiulėmis sąnaudomis į lentynas kaupiami iliuziniai projektai? Žvelgiant į kai kurias modernaus pasaulio grimasas, matyt, kol kas tos Dievo galios žmonėms pasiekiamos sunkiai. Europa 100 metų mokėsi nekariauti, bet dabar prie savo likimo slenksčio turi didelį karą.

Tačiau išliekant teisingu, jutau, kad pats Europos Parlamentas (EP) yra išskleistas derančių erdvių žavesyje. Sukurti retą socialinio bendravimo aurą galėjo tik reto genialumo architektai.

Gi pati Belgija man pasirodė rami, kaip sunkieji belgų arkliai, kurie kadaise lėtai traukdavo per tankų mišką iš beveik neprieinamų kalnuotų vietų. Pasiskaitęs šį bei tą, kažką prisiminiau iš istorijos ir akis į akį susitikau su šia valonų ir flamandų šalimi.

Belgija man pasirodė šalimi be tautybės, o belgai tokiais save identifikuoja nebent per futbolo rungtynes arba tada, kai valgo savo nacionalinį maistą – skrudintas bulvytes. Trys regioninės sritys: Flandrija – olandų kalba, Valonija – prancūzų ir Briuselis – dvikalbis ir dar su vokietkalbiais.

Belgija man pasirodė šalimi be tautybės.

Tačiau administracinių regionų ribos – ne viskas, jie dar turi ir „lingvistinius regionus“, kur prisiglaudusį prie Valonijos rasime mažą germanų plotą su kitais riboženkliais, ir dar „bendruomenių regionus“. Šis 3 tipų administracinis suskirstymas turi savo skirtingas sienas ir skirtingus administracinius vienetus. Ir visu tuo belgiškos administracijos genialumas nesibaigia.

Dar yra eilė parlamentų ir vyriausybių: prancūzakalbio regiono ir prancūzakalbio Briuselio, olandakalbio regiono ir olandakalbio Briuselio, Belgijos bendrasis federalinis parlamentas, atskiri regionų parlamentai – Valonijos, Flandrijos, Briuselio.

Ir Briuselyje, ir visoje Belgijoje jaučiama įtampa tarp abiejų bendruomenių ir regionų. Tai stabdo finansavimą, bendravimą, piliečių reikalų tvarkymą ir kainuoja daug laiko ir resursų. Briuselio regiono darbuotojai privalo mokėti abi kalbas, bet dauguma prancūzakalbių nenori mokytis mažuma esančios flamandų kabos.

Taigi belgų kalbos nėra, tautybės – taip pat. Šalį formaliai valdo belgų karalius – ne Belgijos, keistoka monarchijos rūšis. Taip pat yra dviejų rūmų parlamentas – Senatas ir Atstovų rūmai bei Federalinė ministerija.

Tankiausiai apgyvendinta Europos šalis neišvengia ir „sausakimšo“ gyvenimo padarinių.

Kiekviena regioninė sritis, kaip minėta, dar turi savo parlamentus, o bendras šalies atstovavimas konstituciškai padalintas kalbiniu principu. Tad jeigu 2/3 gyventojų kalba olandiškai, tokia proporcija maždaug atitiks ir parlamento sudėtį.

Keliauti po Belgiją nėra sunku – mažas, du kartus už Lietuvą mažesnis plotas, gerai išvystytas geležinkelių tinklas, bet... net keturis kartus daugiau gyventojų! Tankiausiai apgyvendinta Europos šalis neišvengia ir „sausakimšo“ gyvenimo padarinių. Nusprendęs internete paieškoti atsiliepimų apie Belgijos kasdienybę, radau išties įdomių aspektų, kuriuos sujungiau su savo realiai pamatytais vaizdais.

Ką aš pamačiau pradėdamas pažintį su šalimi – labiausiai perpildytame Vakarų pasaulio mieste Briuselyje? Šiuo metu Belgijos ir Europos sostinė turi 19 savivaldybių (komunų) ir maždaug tokius atstovavimo skaičius – 680 tarybos narių, 200 seniūnų, 90 regionų deputatų, keli ministrai ir 3 valstybės sekretoriai. Kokią miesto kokybę lemia tokios tikrai nemažos administracinės pajėgos? Panaršęs internete, atsiverčiau

Prancūzijos laikraščio „Libération“ Briuselio korespondento Jean Quatremer straipsnį, kuris buvo rašytas prieš 10 metų ir sukėlusį daug triukšmo visuomenėje. Pažvelkime į žurnalisto įspūdžius:

„Norėdami suprasti, koks yra Briuselis, važiuodami iki Europos institucijų, tiesiog sėskite į taksi iš Gare du Midi stoties. Vos išvažiavę iš stoties, greitai pasuksite į „Petite Ceinture“ – keturių eismo juostų gatvę, kertančią istorinį centrą. Tai tunelių, išvažiavimų, privažiavimo kelių labirintas, kuriuo automobiliai vienas kitą lenkia kiek įmanoma greičiau.

Toliau Rue Belliard gatvė veda į institucijas, prieš virsdama tuneliu, jungiančiu pagrindinius bulvarus (keturių ir šešių eismo juostų), o tada – žiedą – trečiąją greitkelių juostą, juosiančią Briuselį.

Briuselis yra vienas pavojingiausių miestų Europoje pėstiesiems ir dviratininkams.

Rue Belliard – tai penkių vienpusio eismo juostų gatvė, apsupta bjaurių 6-ojo ar 7-ojo dešimtmečių pastatų su apdaužytais šaligatviais, be medžių, bet užgriozdintos kelio ženklais, elektros dėžėmis ir retkarčiais šiukšliadėžėmis. Čia esate nuosavos rizikos pėsčiasis.

Labiausiai perpildytas miestas Vakarų pasaulyje – Briuselis – yra vienas pavojingiausių miestų Europoje pėstiesiems ir dviratininkams. Keliauti per Briuselį, tai tarsi keliauti automobiliu po Europą praėjus vos porai dešimtmečių po Antrojo pasaulinio karo. Visi Europos miestai bando nugriauti šiuos automobilių dulkių siurblius – tunelius. Tik ne Briuselis – Europos institucijų būstinė“.

Vaikščiodamas aprašytomis vietomis bandžiau suprasti pokyčius. Namai ir gatvės nuprausti ir nudažyti, bet centrinėje miesto dalyje dideli plotai rausiami ekskavatorių, todėl susidaro įspūdis, kad čia ruošiamasi išskleisti Stalingrado mūšio imitaciją siekiant parodyti, kad Europoje karų tai tikrai neturi būti.

Žmonės kalba, kad čia ir rausiama jau 10 metų po skandalingo prancūzų žurnalisto straipsnio. Nesibaigiančių griovių mieste priežastis yra savivaldybių gausa. Prireikus keisti inžinerinius tinklus ar kelio dangą, kai gatvė kerta kelias savivaldybes, bendras sutarimas yra retas reiškinys.

Nepatogiausia gyventi miesto centre.

Vietiniai gyventojai bėdoja, kad nepatogiausia gyventi miesto centre. Daug socialinių būstų ir imigrantų, kuriuos kažkodėl stengiamasi apgyvendinti būtent centre.

Įdomi atliekų surinkimo sistema. Tarkime, pirmadienį gyventojai išneša plastikinius maišelius atliekų ir sustato eile ant šaligatvių, ten jie rūgsta pusę dienos, kol surenka automobiliais. Čia mes, lietuviai, esame kur kas geriau pasitvarkę.

Kitą dieną, po pasivaikščiojimo mieste, nusprendžiu geležinkeliu nuvykti į senovinį flamandų miestą Briugę. Prieš tai pasižiūriu, skaitau kai kuriuos viešai prieinamus šaltinius.

Stotyje kasmet įvyksta apie 3500 nusikaltimų.

Briuselio Midi stotis yra pagrindinis sostinės geležinkelio mazgas, iš kurio traukiniai į tarptautines vietas išvyksta visomis kryptimis, įskaitant Paryžių, Londoną, Amsterdamą ir Kelną. Remiantis duomenimis, stotyje kasmet įvyksta apie 3500 nusikaltimų, iš kurių dažniausiai pasitaiko vagystės, turto prievartavimas ir su narkotikais susiję nusikaltimai.

Nusikaltimų skaičius stotyje pranoksta kitus Belgijos miestus. Dienraščio „De Standaard“ duomenimis, Midi stotyje 2020 m. buvo įvykdyti 3447 nusikaltimai, o 2021 m. – 3320 nusikaltimų, taigi nusikaltimų skaičius buvo beveik toks pat, kaip ir visose 13 Flandrijos miestų, įskaitant Antverpeną ir Gentą, stotyse kartu sudėjus.

2019 m. šis skaičius siekė 4205, o 2018 m. – mažesnis – 2815. Nors 2022 m. skaičiai nėra išsamūs, jie rodo, kad nuo sausio iki rugsėjo mėn. buvo įvykdyti 2204 nusikaltimai. Belgijos geležinkelių bendrovės SNCB generalinė direktorė Sophie Dutordoir laiške kreipėsi į politikus, prašydama pagalbos sprendžiant dramatišką situaciją Briuselio Midi stotyje. „SNCB neturi nei išteklių, nei galių, kad galėtų viena spręsti šią problemą“, – sakė ji.

Verta prisiminti penkių vyresniųjų Briuselio federalinės teisminės policijos pareigūnų, įskaitant jos direktorių Ericą Jacobsą, pareiškimą: „Narkotikų srityje visada buvo smurto, pavyzdžiui, durtinių užpuolimų. Tačiau niekada tokio masto, kokį matome šiandien. Susiduriame su pagrobimais, neteisėtu įkalinimu, kankinimu, šaudymu iš ginklų, granatų mėtymu, Molotovo kokteilių atakomis, žmogžudystėmis“.

Tai tik keli nerimą keliantys elementai, rodantys didėjantį nesaugumo jausmą.

E.Jacobsas tuo neapsiribojo. Jis paminėjo „sumažintų teisių zonų“ egzistavimą. Neseniai atliktame tyrime Briuselis užėmė 17 vietą tarp miestų, kuriuose nusikalstamumo indeksas buvo didžiausias iš 135 tirtų ES miestų.

Tai tik keli nerimą keliantys elementai, rodantys didėjantį nesaugumo jausmą tarp žmonių, gyvenančių ir dirbančių Europos Sąjungos sostinėje. Taip jau atsitiko, kad nusikalstamumu teko įsitikinti man pačiam. Midi geležinkelio stotyje, kol ieškojau reikiamo perono kelionei į Briugę, juvelyriškai dirbantys kišenvagiai iš gana standžios rankinės sugebėjo ištraukti mano piniginę.

Rezultatas – prarasta maždaug 1/3 mano ką tik prasidėjusios 2 mėnesių kelionės biudžeto, dar kortelės, dokumentai. Vaizdžiai tariant, einant šioje stotyje reikia „ranką laikyti ant revolverio“.

Nominavau Briuselį kaip pavojingiausią iš visų mano aplankytų Europos, Azijos ir Afrikos miestų.

Šį kartą, beveik ir kaip visada, nurašau savo nuostolius į force majore. Kiekviena kelionė turi praradimus, tai kažkur prarandi skrydžio bilietą dėl pavėlavusios vizos, tai užstringi oro uoste ir turi pirkti kitą bilietą ar keisti kryptį, arba tave apiplėšia kur nors Tanzanijos labirintuose – šį kartą praradimai įvyko Europos sostinėje. Pagal praradimo mastą nominavau Briuselį kaip pavojingiausią iš visų mano aplankytų Europos, Azijos ir Afrikos miestų.

Tačiau, vėlgi, emocijos keičiasi, kai matai ir junti istorinį ir kultūrinį miesto veidą. Šedevrai Karališkajame Seno meno muziejuje: XVI–XVII a. P.P.Rubensas, P.Bruegelis, XX a. R.Magritte. Pastarasis savo paveiksluose sudėjo tiek mįslių, kad į juos žiūrint „raunasi“ protas.

Taip pat istoriniais aspektais gilius įspūdžius patyriau Flandrijos vietovėse. Štai Villers-la-Ville vienuolynas – XII–XIII amžių romėnų didingos architektūros susiliejimas su gotika. Tačiau labiausiai troškau aplankyti Vaterlo – vietą, kur vyko paskutinis lemtingas Napoleono mūšis.

Žymiausias visų laikų Europos karvedys 1815 m. birželio 18 d. tik per plauką vos nesudaužė 2 kartus gausesnės anglų ir prūsų kariuomenės. Tereikėjo, kad maršalas E.de Grouchy, nuvijęs prūsus, bent valanda anksčiau sugrįžtų į pagrindinį mūšį, bet jis tada buvo kažkoks vangus. Mūšio išdėstyta schema, vaškinės karių ir karvedžių figūros ir pats memorialas – visa tai man paliko stipriausią įspūdį, kokį galėjau čia gauti – Europos istorinių kelių susikryžiavime.

Paskutinę viešnagės Briuselyje dieną apsilankiau Europos Parlamente. Gavęs akreditaciją, dairydamasis vaikščiojau koridoriais ir dairiausi, ką galiu pamatyti netransliuoto televizijose. Prisėdau Peliuko Mikio kavinėje, espreso kava buvo nuostabi. Iš užsimezgusio pokalbio kavinėje sužinojau, kad Europos Parlamentas Briuselyje atsirado gana paslaptingai ir netgi šmaikščiai.

Grupė politikų iš Strasbūro norėjo kitur pastumti politinį Europos institucijų centrą. Tuo metu virš Briuselio stoties jau buvo pastatyti keli pastatai, tad juos sujungus, galima įrengti salę bendriems posėdžiams. Strasbūre salė visiems buvo per maža. Gavosi, kad frankofonus šmaikštuoliai politikai tiesiog prigavo, nes bendra salė ir apjungti pastai tapo ES centru, o Briuselis sostine.

Taip pagardintas pasakojimais iš pažiūros nuobodžiais politiniais aspektais ir palikau Europą. Netrukus nusileidau Kataro Dohoje – oro uostas buvo tokio dydžio, kad patekau į autobusų, vežančius keleivius iš lėktuvų, spūstį.

Tvarka čia išsiskleidė neregėtu chaosu. Bet tokia yra arabų kultūra, kuri moko išgyventi strese ir išugdo kūrybiškumą. Jeigu esi nepernelyg piktas. Imk pasaulį, koks jis yra, o pats nesistenk ieškoti savyje to, ko nėra. Su patarle ir šūkiu „Sudie Europa, sveika, Afrika“ kilau į dangų vos suspėjęs įsilaipinti į Kataro lėktuvą.

Na, ir pirmas įspūdis pakeitus Europą į Afriką... Pagaliau aš natūraliame pasaulyje – maistas be sintetinių priedų, žmonės kalba tiesiogiai tai, ką mąsto, gyva muzika restoranuose, be elektroninių fonogramų, o visas dėmesys į garsą, o ne į šou. Tad – karibu Kenyja – sveiki atvykę iš sunkaus pasaulio į lengvą, žaismingą su tavo sielos atspindžiais bendravime.

Daugiau Justino Naviko kelionių įspūdžių, pamąstymų ir kitų įdomybių apie tolimus kraštus galite rasti šiose knygose: