Lietuviškai kalbantis čekas Jindřichas Čeladínas Lietuvoje lankėsi jau šimtą kartų ir vis randą priežasčių čia sugrįžti

Kas šįkart į Lietuvą atginė Jindřichą, draugų trumpiau vadinamą Jindra? Pasirodo, „Citadele“ Kauno maratonas, kuriame čekas užsibrėžė įveikti pusmaratonio, tai yra 21,098 km distanciją. Nors susitikome pakalbėti apie jo ryšį su Lietuva, natūraliai į mūsų pokalbį vis įsiterpdavo artėjančio bėgimo jaudulys. Mat stotis prie starto linijos su kitais entuziastingais bėgikais jaunas vyras ruošėsi išaušus jau kitam rytui.

Beje, tai ne pirmasis čeko pusmaratonis. Nors pradėjo bėgioti palyginti neseniai – prieš metus, šią vasarą jis kas dvi savaites suplanavo įveikti po tokią pačią distanciją vis kitoje šalyje: Latvijoje, Lietuvoje ir galiausiai gimtojoje Čekijoje. Mudu bendravome trigubo Jindřicho iššūkio antrojoje stotelėje – mūsų šalyje ir, negana to, lietuviškai!

Dėstytojo charizma

Pirmiausia labai rūpėjo sužinoti, kaip jis susidomėjo Lietuva ir kur taip puikiai išmoko mūsų kalbos. Pasirodo, baigęs mokyklą Čekijos regione Moravijoje gyvenęs jaunuolis svajojo studijuoti istoriją. Ir įstojo į antro pagal dydį šalies miesto Brno Masaryko universitetą. Čia jis pasirinko istorijos ir baltistikos studijų kryptį. Kodėl būtent ją? „Istorija ir baltistika – atsitiktinumas, – nusišypso Jindřichas. – Bet per studijas labai didelį įspūdį padarė dėstytojas Almis Grybauskas. Tai lietuvių rašytojas, poetas, neseniai gavęs apdovanojimą, kuris gyvena ir dėsto Čekijoje. Po jo paskaitų buvau sužavėtas Lietuvos istorijos.“

Atskleidęs pradžių pradžią čekas prisimena, kad pirmą kartą į Kauną atvyko 2000 metais, gavęs valstybinę stipendiją. Studijavo tris mėnesius, po dvejų metų atvyko dviem mėnesiams, 2003-iaisiais ir vėl – Kaune du mėnesiai. Kiek iš viso kartų teko lankytis Lietuvoje, Jindřichas jau nebegali suskaičiuoti. „Nežinau – 100 kartų, – juokiasi. – Iš pradžių važiavau dėl mokslų, vėliau dėl savęs, draugų.“ O jų jaunam vyrui mūsų krašte netrūksta.

Jindřichas gilinasi į XIX amžiaus Lietuvos istoriją. „Lietuvos istorija domisi ir daugiau čekų mokslininkų, bet jie negali skaityti lietuviškai“, – savo pranašumą įvardija pašnekovas.

Padėjo kalbos žinios

Čekas prisimena, kad atvažiavus studijuoti jį ištiko kultūrinis šokas. Studentas pateko į gana apleistą bendrabutį – buvo šalta, langai – pralaidūs, patalpos netvarkingos. Nors mokydamasis gimtojoje šalyje gyveno pas močiutę, jaunuolis buvo matęs ir Brno universiteto studentų bendrabučių, kuriuose gyvenimo sąlygos – tikrai geresnės. Vis dėlto visus rūpesčius dėl gyvenamosios vietos ir kitus nepatogumus padėjo pamiršti draugai. Jų susirasti ir pritapti svečioje šalyje Jindřichui, be kita ko, leido puikios lietuvių kalbos žinios.

Lietuviškai kalbėti vaikinas išmoko dar studijuodamas Brno, tačiau sparčiai tobulėjo jas taikydamas čia. „Žmonės džiaugiasi sužinoję, kad moku lietuvių kalbą, – sako čekas. – Kai atvykau studijuoti į Lietuvą, kartu su manimi buvo mažai užsieniečių, galinčių kalbėti lietuviškai.“ Tuo jis išsiskyrė iš kitų. Ir mokydamasis Jindřichas nesėdėjo vietoje – su lietuviais draugais visur važinėjo, lankėsi klubuose, baruose, taip vis plėsdamas pažįstamų ratą.

Disertacija apie Lietuvos istoriją

Baigęs studijas Brno mieste čekas nenustojo domėtis lietuvių kultūra. Prieš ketverius metus jis įstojo į Prahos (Karolio) universitetą, kur studijuoja doktorantūrą ir gilinasi į XIX amžiaus Lietuvos istoriją. Jindřichas vardija to meto garsių žmonių pavardes: Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, Jonas Basanavičius. „Lietuvos istorija domisi ir daugiau čekų mokslininkų, bet jie negali skaityti lietuviškai, – savo pranašumą įvardija pašnekovas. – Žinoma, daug dokumentų yra ir kitomis kalbomis, pavyzdžiui, lenkų.“

Lygindamas Lietuvos ir Čekijos XIX amžiaus laikotarpį, Jindřichas atkreipia dėmesį, kad tiek lietuvių, tiek čekų tautos kultūrinio žadinimo kalbos buvo ne jų gimtosios. „Lietuviai rašė lenkiškai (išskyrus S. Daukantą), o čekai – vokiškai. Ir mūsų šalies atgimimas prasidėjo anksčiau,“ – pažymi doktorantas.

Kaunu neapsiribojo

Prakalbus apie daugiau šalių panašumų ir skirtumų, čekas paminėjo keliones po abu kraštus. Lankydamasis Lietuvoje, vien Kaunu jis neapsiribojo. Taip pat yra aplankęs mūsų sostinę, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį, kitus miestus. „Gražiausias man Kaunas ir Vilnius. Taip pat labai sužavėjo Kėdainiai. Iš pajūrio miestų labiausiai patiko Nida, – vardija Jindřichas. – Teko keliauti ir panemune aplankant pilis link Mažosios Lietuvos. Ta kelionė labai patiko.“

Tiesa, važinėdamas po Lietuvą, čekas atkreipė dėmesį, kad mūsų šalyje daug mažiau matyti senovės atspindžių. „Čekijoje daug daugiau miestų, miestelių išliko nepaliesti karo, nes ten nebuvo fronto. Todėl liko visi seni pastatai, bažnyčios, paminklai, – aiškina istorikas. – Lietuvoje jų tiek nėra.“ Baigęs mokslus ir apgynęs disertaciją Jindřichas svajoja padirbėti ir ilgiau pagyventi mūsų šalyje. Tačiau svarsto, kad įsitvirtinti, nors ir puikiai kalba lietuviškai, gali būti sunku konkrečiai dėl išsilavinimo srities.

Keli stereotipai

Kalbėdamiesi su užsieniečiu aptariame ir kelis giliai įsišaknijusius lietuvių stereotipus. Kaip jam iš pirmo žvilgsnio pasirodė, ar išties Lietuvoje moterys gražiausios, o žmonės darbščiausi? Jindřichas nusišypso ir akimirką susimąsto. „Lietuvaitės... ir taip, ir ne, – diplomatiškai išsisuka ir priduria, ką pastebėjęs, – jos per daug puošiasi. Man nepatinka dirbtiniai nagai, priklijuojamos blakstienos, per ryškūs antakiai. Gal tokių moterų yra ir Čekijoje, bet mažiau. Vis dėlto tikrai galiu pasakyti, kad lietuvaitės gražios. Tik nemėgstu fyfų.“

Na, o lietuvių būdo ar konkrečiai darbštumo čekas nesiėmė detalizuoti. „Nemėgstu taip apibendrinti, sunku apibrėžti charakterį, – tiesiai pasakė. – Paprastai susirandu draugus, kurie panašūs į mane, visur yra visokių žmonių.“ Apskritai Jindřichas mano, kad visi europiečiai tarpusavyje panašūs. Todėl tam tikras būdingas savybes išskirti tikrai būtų sunku. Galbūt, sako jis, pietiečiai dėl karščio per dieną ne tokie darbštūs, o lietuviai ir čekai – šiuo atžvilgiu ar kokiais nors kitais žymiai nesiskiria.

Grietinė – sriuboje?

Kadangi artėjo bėgimas, apie sunkų maistą, kitaip tariant, lietuvių virtuvę, daug kalbėti nesinorėjo. Vis dėlto prisiminėme tradicinius cepelinus. Jų čekas sakė nemėgstantis, tačiau kiti bulvių patiekalai, pavyzdžiui, plokštainis ar tarkių blynai, – labai patinkantys. Tiesa, Jindřichas negali suprasti, kodėl lietuviai į sriubas dedasi grietinės. „Nesąmonė! – rėžia pašnekovas. – Bet žinau, kad ir latviai taip daro.“

Ką paprastai pats valgo gimtojoje šalyje? Čekas pripažino, kad labiausiai mėgsta šnicelius. Tačiau tai Austrijos, ne Čekijos virtuvės patiekalas. Iš čekiškų prisiminėme virtinukus su įvairiais įdarais (knedlíky), česnakų sriubą (česnečka) ir, žinoma, šią šalį garsinantį alų.

Kiek iš viso kartų teko lankytis Lietuvoje, Jindřichas jau nebegali suskaičiuoti. „Nežinau – 100 kartų, – juokiasi. – Iš pradžių važiavau dėl mokslų, vėliau dėl savęs, draugų.“ O jų jaunam vyrui mūsų krašte netrūksta.

Puikus būdas keliauti

Vasara – atostogų metas. Kaip jas ruošiasi leisti čekas? Iškart palyginame: Lietuva turi jūrą, bet neturi kalnų, Čekija – atvirkščiai. Todėl ten įprasta ne pasyviai gulėti paplūdimiuose, bet pasiimti vaikščiojimo lazdas ir išsiruošti į žygeiviams paruoštas trasas kalnuotose vietovėse, kur teka daug sraunių upių. Nemažai pagyvenusių žmonių taip pat renkasi tokį poilsį. Dažnas mėgsta ir paplaukioti baidarėmis. Tiesa, Jindřichas – nelabai. Tačiau jis taip pat aktyvaus laisvalaikio šalininkas. Visą gyvenimą, kiek save atsimena, sportavo. „Mėgstu visus žaidimus, kuriuose yra raketės ir tinklas, – sako apibendrintai ir patikslina, – žaidžiu skvošą, tenisą, badmintoną, tinklinį.“

Sugrįžę prie sporto temos išsiaiškiname, kad nors bėgioti vyras pradėjo pernai, visą žiemą to nedarė. Todėl vėl užsirišęs bėgimo batelių raištelius šį kovą jautėsi lyg niekada nebėgiojęs. O kuo čeką patraukė ši sporto šaka? „Jaučiausi, kad esu storas, – juokiasi pašnekovas ir tuoj surimtėja. – Iš tiesų tai pigiausias sportavimo būdas. Tereikia nusipirkti gerus bėgimo batelius ir bėgti. Pirmą kartą dalyvavau bėgimo renginyje Prahoje, kur įveikiau 5 kilometrus. Ten susipažinau su pagyvenusiais sportiškais žmonėmis, kas yra labai puiku. O prieš dvi savaites bėgau pirmąjį pusmaratonį Rygoje. Man patinka to miesto atmosfera. Apskritai labai patinka patys bėgimo renginiai. Ta masinė psichozė, užvaldanti visus. Mėgstu bėgioti po žinomas vietas, todėl atvažiavau ir į Kauną. Įdomu, kokie čia sirgaliai, ar labai palaiko. Be to, lankytis šalyse, kur vyksta maratonai, ir juose dalyvauti, yra puikus būdas keliauti!“

Vietoj epilogo

Su pakiliai nusiteikusiu Jindřichu išsiskyrėme prie maisto parduotuvės, kur jis ruošėsi nusipirkti bananų – lengvo maisto rytui prieš bėgimą. Prieš miegą dar žadėjo pasidaryti lengvą treniruotę ir jau skubėti ilsėtis. Deja, maratono šventėje karštą birželio rytmetį nebesusitikome, tačiau sužinojau, kad čia jis savo pirmojo pusmaratonio rezultatą pagerino daugiau nei penkiomis minutėmis. Tik savaitgaliui į Kauną atvykęs čekas tam, kad susitiktų su draugais ir dalyvautų renginyje, atskrido penktadienį, o jau pirmadienį turėjo kibti į darbus (beje, dabar jis rengia medžiagą parodai apie J. Basanavičiaus gyvenimą Prahoje, kuri vyks Vilniuje šį rudenį).

Pusmaratonis Jindřichui buvo sėkmingas, atrodo, ir sirgalių, palaikančių bėgikus, netrūko. Puikiai pavyko ir vėl sukaupus valią įveikti save trečiąjį kartą gimtojoje Čekijoje. Ką gi, belieka palinkėti apgynus disertaciją apie Lietuvos istoriją atvykti dirbti į mūsų šalį. Tegul pildosi svajonės.