Lietuviškai prakalbęs marokietis Zakarija Muhamadovič: „Esu musulmonas, bet tikiu religijos laisve“
Kai buvau vaikas, mėgau leisti laiką vienas, užsidaręs savam pasaulyje. Neturėjau daug draugų, buvau neveiklus. Vidurinėje mokykloje pasikeičiau. Sutikau puikių klasiokų, kurie privertė į gyvenimą pažvelgti kitaip. Pavyko – tapau aktyvesnis, bendraujantis, aktyvus žmogus.
Kai palikau Maroką dėl studijų Londone, greit vėl pasijutau vienišas. Šiame mieste neįmanoma rasti draugų. Negalėjau prie to priprasti, jaučiausi, kad gyvendamas Londone nejudu į priekį. Galiausiai mečiau savo verslo administravimo studijas ir persikėliau į Kauną studijuoti politikos mokslų.
Vienas dalykas, kuris mane čia patraukė, buvo lietuvių kalba – mane domina kalbotyros mokslas, todėl ši išskirtinė kalba visada žavėjo. Daug kam atrodo, kad gražiausia pasaulio kalba yra prancūzų, bet man lietuvių ir slavų kalbos gerokai gražesnės. Taigi pramokau lietuvių kalbos, ir dabar norėčiau būtent čia įsikurti. Daug vietinių nustemba, kai taip sakau, bet aš tikrai manau, kad Lietuvos visuomenė labai draugiška ir atvira.
Daugybė dalykų Lietuvoje yra puikūs. Man čia patinka kultūra, paminklų architektūrinis stilius, istorija ir edukacijos sistema. Paskutinius keturis metus mokiausi lietuvių liaudies šokių, lankiausi specialiuose vakarėliuose Kaune ir aplink. Labai mėgstu tradicinį lietuvišką maistą: cepelinus, vėdarus, bulvinius blynus, kugelį, Žemaičių blynus, koldūnus… Taip pat kibinus, tradicinį totorių patiekalą, kurių visada smagiausia paragauti Trakuose.
Naktinis Kauno gyvenimas taip pat vis įdomesnis. Pamenu, prieš kurį laiką dalyvavau slaptame vakarėlyje vidury miško – tai buvo išties įspūdinga. Išgirdau apie tai iš draugo ir iš anksto turėjau patvirtinti savo dalyvavimą. Tuomet, lygiai vidurnaktį, visi svečiai gavo žinutę su vakarėlio lokacija. Buvo smagu vidury nakties ieškoti tos vietos miške, o tada pašėlti su puikia muzika ir išskirtine publika.
Esu musulmonas, ir tikiu savo religijos dogmomis, bet taip pat tikiu religijos laisve. Jei musulmonas nusprendžia tapti ateistu, tai yra jo teisė ir visada tai gerbsiu.
Manau, kad religija turėtų vaidinti vaidmenį valstybės reikaluose, bet neturėtų kištis į civilinį ir baudžiamąjį kodeksus. Pavyzdžiui, bažnyčia tam tikrais būdais Lietuvoje yra remiama, o religija mokoma tiems moksleiviams, kurie pasirenka tikybą mokyklose – man tai atrodo priimtina.
Šariatą, priešingai, vertinu kaip ekstremalų dalyką – o aš nekenčiu ekstremizmo, religinio ar bet kokio kito. Šariatas – pavyzdys religinės teisės, kuri primetama visai visuomenei, o tai tiesiog neteisinga. Dar daugiau, mano požiūriu, Šariatas nėra Islamo religijos dalis. Tad esu musulmonas, bet nesutinku su idėjomis, kurias išpažįsta dalis musulmonų visuomenių, klaidingai tas idėjas priskiriančių visam Islamui.
Kartais iš lietuvių išgirstu stereotipinių reakcijų dėl savo religijos, bet suprantu, iš kur tai kyla. Deja, žmonės visame pasaulyje – ne tik Lietuvoje ar Maroke – nėra linkę giliai domėtis dalykais ir skuba pasidaryti netikslias išvadas.
Pavyzdžiui, kai kurie žmonės mano, kad musulmonai yra etninė grupė, o ne religinė bendruomenė. Netiesa. Arba, mano, kad griežti Saudo Arabijos įstatymai yra įprasti visose musulmonų daugumos valstybėse. Vėl netiesa! Maroko visuomenė visiškai nepanaši į Saudo Arabijos – ar, kita vertus, į Turkijos.
Keisčiausias klausimas, kokį esu išgirdęs – ar moterys gali mano šalyje vairuoti. Juokinga! Saudo Arabija buvo vienintelė šalis visame pasaulyje, turėjusi tokį ekstremalų įstatymą, ir net jie ši valstybė 2017 metais jį pagaliau pakeitė.
Aš tikiu vieninga žmonija. Turbūt tai nerealistiška, bet manau, kad būtų prasminga turėti vieną, įvairią valdžios instituciją ir bendrus įstatymus visam pasauliui. Kartu, kultūriniai skirtumai turi likti – juk dėl jų gyvenimas tik įdomesnis.
Manau, yra dviejų rūšių kultūra – vidinė ir išorinė. Išorinė kultūra, kaip ją suprantu, tai visuomenės tradicinė virtuvė, architektūra, šokis, muzika ir istorija. Dėl savitų tradicijų esu marokietis, o kitas žmogus gali save laikyti lietuviu ar azerbaidžianiečiu. Tokie skirtumai turi likti, juk taip smagiau!
Tuo tarpu vidinės kultūros sritis, kaip visuomenės pagarba moterims – galėtų ateityje suvienodėti, kad gyventume labiau harmoningai. Toks supanašėjimas jau vyksta miestų aplinkoje visame pasaulyje. Žmonės miestuose labiau atviri ir gerbiantys vieni kitus.
Kita vertus, tikiu ne tik kultūrų, bet ir nuomonių skirtumais. Net jei nesutinku su kuo nors, gerbsiu jo teises, jo saviraiškos laisvę. Šie principai man daug svarbesni nei vien tik politinis korektiškumas.
Šis tekstas – dalis „Friendly Stories“ leidinio, vienijančio dešimt šiuolaikinės Lietuvos istorijų. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Palangos gyventojų pasakojimuose susipina skirtingos profesijos, seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės, išpažįstamos religijos ir dietos. Įvairovę švenčiančios idėjos autoriai – režisierius Romas Zabarauskas ir fotografė Arcana Femina. Kiekvieną trečiadienį išskirtinai portale „Žmonės“ skaitykite vis naują „Friendly Stories“ istoriją, tuo tarpu viso leidinio anglų kalba ieškokite bet kurioje „Friendly City“ dalyvių vietoje Vilniuje ir Kaune.