Tokio akibrokšto Žydrasis Krantas dar nebuvo patyręs. „Madam, gal nesuprantate prancūziškai? Tai surūgęs pienas!“ – bandė perspėti prancūzai, kai verslininkė Adelė KAČIULIENĖ (42) išpirko visą kefyrą Valbono miestelio parduotuvėje. Prancūzijoje yra daugiau kaip tūkstantis sūrio rūšių, tačiau lietuvė pasigedo varškės sūrio rūgštelės.
Adele, gyvenate šalyje, kurioje puikaus maisto į valias. Kas nutiko, kad pasigedote paprastučio varškės sūrio?
Gyvendama Lietuvoje net nepagalvodavau, kad esu savo šalies patriotė, be to, ne man cepelinai ir kugelis, geriau ančiuviai ir kaparėliai. Tačiau pagyvenusi Prancūzijoje supratau, kad visgi mano stiprybės ir energijos šaltinis alma Lietuvoje. Šį pojūtį ypač sustiprino pandemija, užkirtusi kelią dažnoms kelionėms. Kai ilgiau nebuvusi Vilniuje vėl perlėkiau senamiesčiu, susitikau su draugais, pavalgiau ne įmantraus, bet įprasto lietuviško maisto, pajutau, kaip manyje viskas tarsi susidėliojo į vietas, nurimau, nuslūgo stresas. Ir pagalvojau: „O Dieve, tai štai kokia esu lietuvė!“ Kai esi savoje šalyje, įprastoje aplinkoje, viskas atrodo lengva ir natūralu. Kad tau gali to trūkti, supranti tik atsidūręs svetur. Tikrai nemaniau, kad mėgstu varškės sūrį, raugintus kopūstus, juodą duoną – namie jos net nevalgydavau.
Tad sugalvojau kai ką paruošti pati. Kaimynai prancūzai kraipo galvą: gebėjimas raugti kopūstus jiems atrodo viduramžiškas. Tiesa, anksčiau jų ir neraugiau, reikėjo išvykti į Prancūziją, kad išspausčiau varškės sūrį ir užraugčiau kopūstus (juokiasi).