Lietuvių pora miestą iškeitė į vienkiemį ir įkūrė saugius namus iš ūkių paimtiems gyvūnams
Pasaką apie tris paršiukus yra girdėjęs, matyt, visi. Ją, kurdami saugius namus iš fermų, ūkių paimtiems gyvūnams, prisiminė Viktorija Naujokaitė ir Edvardas Stalionis. Savo šviesų socialinį projektą jiedu taip ir pavadino: „Trys paršeliai“.
Šitų „Trijų paršelių“ namai – tai Trakų rajone, netoli Aukštadvario, vaizdingoje vietoje esanti atoki sodyba. Joje Viktorija su Edvardu gyvena dvejus metus. Iš tiesų pagrindiniai šios vietos šeimininkai yra naminiai gyvūnai – karvė Zuika, keturi juodi triušiai, pulkas vištų ir keletas ožių bei avinų. Taip pat – trys šunys ir katė Mėta. Viktorija ir Edvardas iš sostinės čia persikėlė dėl jų.
Aprodę savo ūkį, pašnekinę, skanėstais pavaišinę jo gyventojus, jiedu susėdę kieme ant žolės pasakoja, kad „Trys paršeliai“ – ne prieglauda iš ūkių paimtiems gyvūnams, o jų nuolatiniai namai, todėl bent jau artimiausiu laiku neplanuojama priimti daugiau gyventojų.
„Mes nebandome patys išgelbėti kuo daugiau gyvūnų. Norime informuoti visuomenę, apie juos pasakoti žmonėms, – aiškina Edvardas. – Stengiamės tuos gyvūnus parodyti kitokius nei įprasta: ne pririštus grandine, ne dienos šviesos nematančius tvartuose, o gyvenančius laisvėje, turinčius vardus.“
Viktorija ir Edvardas – pora. Jiedu susipažino prieš trejus metus. Viktorijai kilo mintis, kad reikia atkreipti mūsų šalies visuomenės dėmesį būtent į gyvūnus, kurie alinančiomis sąlygomis auginami dėl mėsos, pieno, kiaušinių, o tapę mažiau produktyvūs – skerdžiami. Ji – profesionali fotografė, bet dešimt metų aktyviai rūpinosi beglobiais šunimis, katėmis: rengdavo labdaros koncertus, priglausdavo gatvėje rastus benamius keturkojus augintinius, bendradarbiaudavo su jų teises ginančiomis organizacijomis. Viktorija jau seniai stebėjo ir saugių namų fermos gyvūnams veiklą Amerikoje. Ši šalis – tokios veiklos pradininkė. Pirmosios saugios sodybos naminiams gyvūnams ten įkurtos prieš trisdešimt metų, dabar tokių po keletą veikia kiekvienoje valstijoje. Panašių oazių yra Ispanijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, o įkurta Viktorijos ir Edvardo – pirmoji ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse.
„Mačiau, kaip tai veikia Amerikoje, ir norėjau daryti čia, – pasakoja mergina. – Vieni gyvūnų teisių aktyvistai keičia įstatymus, kiti rengia protesto akcijas, įvairias kampanijas, populiarinančias augalinį maistą, o man visada labiau patiko dirbti tiesiogiai su gyvūnais. Apskritai visada palaikiau, gyniau tuos, kurie yra engiami, išnaudojami, kankinami. Nesvarbu, tai žmonės ar gyvūnai. Negaliu pakęsti neteisybės. Kadangi fermų gyvūnai kankinami masiškiausiai, tai dar labiau sustiprino mano jausmus. Ir šiaip buvo įdomu juos pažinti iš arčiau.“
Idėja kurti tokius netradicinius namus – vietą, kur visi naminiai gyvūnai galėtų tiesiog patogiai leisti savo dienas, ji užkrėtė ir Edvardą. „Anksčiau gyvenau gana nuobodžiai: dirbau vadybininku, fotografavau. Tačiau visada patiko gamta, kaimas“, – prisimena vilnietis. Todėl mintis dėl gyvūnų palikti sostinę jį nudžiugino. Kaime jis pasijuto laisvesnis.
Iš Tauragės kilusi Viktorija norėjo tokius namus steigti ten esančioje sodyboje. Tačiau Edvardas patarė kurtis arčiau sostinės. Jie jau daug sykių įsitikino, kad ta mintis buvo gera: Vilniuje ir Kaune yra veterinarijos klinikų, į kurias veža gydyti susirgusius gyvūnus. Be to, didžiuosiuose miestuose daugiau žmonių, palaikančių jų veiklą ir savanoriškai atvažiuojančių padėti prižiūrėti gyvūnus bei ūkį. Čia daugiau lankytojų ir bendraminčių.
Tiesa, kol kas ši sodyba ir septyni hektarai žemės – ne jų. Išgirdę apie Viktorijos ir Edvardo veiklą čia jiems su gyvūnais apsistoti leido sostinės „Gyvo baro“ šeimininkai. Dabar pora renka lėšas – norėtų tą sodybą nusipirkti ir pradėti renovuoti: gerinti gyvenimo sąlygas gyvūnams o taip pat ir sau, nes kol kas miesto patogumus tenka pamiršti. Edvardas juokiasi, kad nėra taip jau blogai: anksčiau jis eidavo sportuoti į klubą, dabar pakankamai fizinio krūvio turi plušėdamas sodyboje, ruošdamas žiemai malkas, kasdieniams poreikiams į namą kibirais nešdamas vandenį.
Paprasti kaimo darbai – poros kasdienybė. Abu juokiasi prisimindami, kad sunkiausia ir šalčiausia buvo pirmoji žiema. Visokių iššūkių pasitaiko ir dabar. Jie suprato, kad gyvenant kaime darbai nesibaigs niekada: apėjus gyvūnus, rankų laukia aplinka, namų buitis. „Tačiau tai mūsų nevargina, nes suvokiame, dėl ko tai darome, – sako Viktorija. – Bandome kuo plačiau skleisti žinią, kad galima ir maitinantis augaliniu maistu išlikti sveikam, linksmam, laimingam. Nebūtina dėl maisto auginti ir skriausti gyvūnų.“ Viktorija vegetare tapo prieš vienuolika metų, aštunti yra veganė. Trejus metus tik augaliniu maistu minta ir Edvardas. Ūkyje jie turi nedidelį daržą: tuo, ką užaugina, gali dalytis su gyvūnais.
Atlikę neišvengiamus ūkio darbus, dažnai abu ilgam palinksta prie kompiuterių. Jiedu virtualioje erdvėje nuolatos skleidžia žinią apie „Tris paršelius“, dalijasi džiugiomis ir liūdnomis naujienomis, visuomenės prašo paramos gyvūnams. Ypač brangiai kainuoja jų gydymas, vaistai. Viktorija pasakoja kelias dienas su užsieniečiais susirašinėjusi dėl susirgusios vištos. Šie naminiai paukščiai Lietuvoje apskritai negydomi veterinarijos klinikose. Džiaugiasi, kad viena specialistė Vilniuje sutiko rūpintis sunegalavusiomis jų augintinėmis. Deja, ne visada gyvūnams pavyksta padėti. Nors buvo konsultuojamasi net su specialistais iš Amerikos, nepavyko išgelbėti vištytės Olivijos.
„Kitiems tai – tik višta, o mums ji ypatinga, dėl jos darėme, ką galėjome, – Viktorija prisipažįsta, kad gyvūnų netektys psichologiškai slegia stipriausiai. – Iš mūsų publikuojamų nuotraukų socialiniuose tinkluose viskas atrodo labai romaniškai. Išties reikalų čia yra daug. Atsižvelgiame į visus gyvūnus, juos specialiai maitiname, prižiūrime, išgyvename ir gydome, kai jie suserga.“
Viktorija ir Edvardas sutinka: laimė, kad jie yra dviese. Vienam kitą palaikant, ir sunkumus įveikti lengviau, ir kasdienius darbus atlikti. Tačiau ši veikla įsisuka vis labiau, vieni visko aprėpti nebespėja. Nebeturi laiko ir papildomam darbui – fotografijai, kuri atnešdavo pajamų jųdviejų kasdieniams poreikiams. Dabar Viktoriją ir Edvardą finansiškai remia jų pasirinktą kelią palaikantys artimieji, draugai. Ūkyje gelbsti savanoriai. Kai atsiranda didesnių darbų, organizuoja talkas.
„Pas mus atvažiuoja nebūtinai tik augalinį maistą valgantys žmonės. Užsuka visi, kas myli gyvūnus, nori juos parodyti vaikams, – pasakoja. – Įprastame ūkyje visi būna baikštūs – vištą paglostyti vargu ar pavyks, o čia gyvūnai patys prašosi glostomi, lenda fotografuotis, ožiai kaunasi dėl dėmesio.“
Tiesa, nuo didžiųjų kelių į šiuos namus neveda jokios nuorodos ir prie sodybos nėra užrašo „Trys paršeliai“. Viktorija ir Edvardas pasakoja taip nesiviešinantys specialiai: kad žmonės nepradėtų vežti nereikalingų, kur nors rastų beglobių gyvūnų. Nes visus priimti gyventi – neįmanoma, o nuolatos ieškoti naujų šeimininkų – ne jų veiklos kryptis.
„Mėsinių vištų per metus Lietuvoje paskerdžiama apie penkiasdešimt milijonų. Kas iš to, kad išgelbėsim šimtą? Efektyviau – kuo plačiau skleisti žinią, nei gelbėti po vieną gyvūną, – pasakoja. – Ir šiandien žmonės prašė priglausti triušiukus. Tačiau atsisakėme. Taip, gelbėjame gyvūnus, nes esame jiems empatiški, manome, kad neteisinga gyvus padarus auginti maistui. Tačiau negalime dirbti kliaudamiesi vien emocijomis: taip tik pervargsime ir būsime neefektyvūs, negalėsime tuo užsiimti daug metų.“ O Viktorija su Edvardu turi dar daug svajonių: pirmiausia norėtų pastatyti naujus tvartus. Kada nors galėtų iškilti pora namelių, kuriuose apsistotų čia gyvenančių gyvūnų atvažiavę aplankyti žmonės. Tai turėtų tapti vieta, kur draugiškai sutartų, vieni kitus džiugintų žmonės ir laisvi naminiai gyvūnai.