Lietuvių pora vištidę pavertė namais: „Reikėjo dviejų metų“

Kaip kilo idėja vištidę paversti namais?

Idėja perversti vištidę namais tikrai neatsirado staiga. Apskritai, iš pradžių aš ir mano sužadėtinis Paulius net neplanavome įsigytoje sodyboje gyventi. Ją pirkome, nes mums tiko ne per aukšta kaina ir vieta prie Kupiškio marių. Kur gyventi ten nebuvo, tačiau mes apie tai ir negalvojome – tuo metu gyvenome bute Kupiškio centre, sodyboje leisdavome tik vasaros savaitgalius. 

Vieną kartą, sėdėdami pavėsinėje pasvarstėme, jog būtų labai smagu, jei po kiekvieno pasibuvimo sodyboje nereikėtų susirinkti nešvarių indų, grilio grotelių ir keliauti nakčiai atgal į butą. Nusprendėme, kad mums reikėtų įsirengti nedidelę patalpėlę pernakvojimui ar pasibuvimui su draugais. Sodybos kieme stovėjo senas rąstinis gyvenamasis namas ir nedidukas 37 kvadratinių metrų mūrinis pastatas. Kadangi namas jau buvo pradėjęs vietomis pūti, nusprendėme, kad kambarėliui panaudosime mūrinį pastatą, kuris sudarytas iš garažo, vištidės, pirties ir lauko virtuvėlės. 

Tačiau vėliau atsirado ne tik kambarėlis.

Jam pasirinkome vištidės patalpą, kadangi garažas buvo reikalingas, o kitos patalpos tiesiog per mažos. Iš vištidės teko išvežti daugybę šiukšlių ir lentų – patalpa buvo užkrauta nuo žemės iki lubų. Tada teko viską du kartus dezinfekuoti, palikti žiemai įšalti ir tik pavasarį galėjome tęsti darbus. Pradėjus pirmuosius darbus, man kilo idėja, kad prie kambarėlio praverstų ir nedidelė virtuvė. Iš pradžių planavome atnaujinti senąją, pastate esančią pirtelę, tačiau man pavyko perkalbėti Paulių, ir mes paaukojome pirties patalpą dėl būsimos virtuvės.

Kada nusprendėte išsikraustyti ir dveijų kambarių buto, kuriame anksčiau gyvenote?

Kadangi jau buvome okupavę pusę pastato savo vizijai, nusprendėme ir pabaigti. Išgriovėme sieną iš vištidės į garažą – gavome padoraus dydžio gyvenamąją patalpą, o buvusioje lauko virtuvėje nusprendėme įrengti vonios kambarį. Tikėjome, kad susikursime šaunų 37 kv. m. vasarnamį. Pajuokaudavome, kad kai pabaigsime darbus, išsikraustysime iš buto ir apsigyvensime miniatiūriniame vieno kambario name visam laikui. Ir kažkurią dieną tas juokas tapo rimta idėja. Suvokėme, kad nors ir gyvename dviejų kambarių bute – laiką leidžiame tik viename iš kambarių, todėl tokio dydžio namelio, bent kol kas, mums turėtų pakakti. Kaip tarėme, taip ir padarėme – 2018 m. birželį įsikraustėme, o likusieji darbai buvo padaryti mums jau čia gyvenant.

Kas buvo sunkiausia įgyvendinant tokį projektą?

Iš pagrindinių svarbiausių darbų, atliktų nuo pirmos dienos iki pat šiandien, galėčiau paminėti patalpų ištuštinimą – šiukšlių, ūkio padargų, didžiulio kiekio šieno iš palėpės išvežimą, dviejų pečių ir kamino išgriovimą. Taip pat, kaip ir minėjau, keletą kartų plovėme ir dezinfekavome sienas. Pasistatėme krosnelę, apšiltinome namą iš išorės, įsivedėme vandentiekį. Griovėme ir pristatėme sienas. Tai – vieni svarbesnių darbų, bet jų buvo ir daug daugiau.

Kiek laiko viskas užtruko ir kiek žmonių dirbo įgyvendinant transformaciją?

Reikėjo dviejų metų. Laiko tarpas galėjo būti kur kas trumpesnis, tačiau mus stabdė įvairūs veiksniai: finansai, laiko stoka, meistro užimtumas. Jeigu įskaičiuotume ir epizodinius darbuotojus, tai prie vištidės projekto prisidėjo tikrai nemažai žmonių. Tačiau daugiausiai darbų atliko du žmonės – Paulius ir mūsų meistras Artūras, padaręs daug darbų, kurie reikalavo kompetencijos. Nepasikuklinsiu, daug prisidėjau ir pati – nuo nešvarių darbų iki malonesnių, tokių kaip interjero kūrimas. Draugai ir giminės padėjo medžiagomis, daiktais, dauguma prisidėjo viską keičiant. Taip pat dirbo namo apšiltintojai, baldžius, žmonės, įvedę vandentiekį.

Kokiu metu visus pokyčius įgyvendinote, juk tuo pačiu reikėjo ir pinigus uždirbti?

Tada dirbau vertėja, o Paulius – net keletoje darboviečių. Prie namelio plušėti galėjome laisvu metu. Aš, pavyzdžiui, vasaros savaitgaliais neturėjau kada tinkamai prisidėti, kadangi šiltuoju sezonu mes atidarome dar ir nedidelę kavinukę prie marių, kurios reikalais rūpinamės, o pačiai tenka ten ir padirbėti. Taip pat rūpinuosi savo daržais bei šiltnamiu. Nors tai nebūtini dalykai mūsų gyvenime, tačiau jie – didžiausias mano hobis.

Sulaukėte daug dėmesio iš aplinkos?

Nepasakyčiau, kad labai daug dėmesio sulaukėme iš pažįstamų ar apskritai kupiškėnų. Gal, kadangi jie mus pažįsta ir jiems toks mūsų elgesys neatrodo keistas, o gal šiaip vietiniams žmonėms tiesiog neįdomu. Žinoma, pasitaiko, kad prieina prekybos centre žmogus ir pagiria, pasako, jog matė mūsų namus spaudoje ir kad mes šaunuoliai. Tokie atvejai labai malonūs.

Na o daugiausiai dėmesio mūsų namai susilaukė instagrame, mano paskyroje my_cozy_garden.lietuva, kur aš dalinuosi mūsų namelio nuotraukomis, interjero idėjomis, vaizdais „prieš“ ir „po“. Šiuo metu mane stebi jau virš 10 tūkstančių žmonių. To pasekoje, susilaukėme dėmesio ir iš žurnalistų bei buvome pakviesti sudalyvauti vienoje televizijos laidoje.