Lietuvių smuikininkė šokdino italų šamanus: „Svečiams iš kitų šalių beliko su pavydu stebėti“

Keltišką, piratišką, viduramžių muziką su lietuvių liaudies elementais maišanti grupė šią vasarą du kartus keliavo į Estijoje vykusius viduramžių festivalius. Viename jų, Pernu mieste užklupo netikėtai šilta pažintis su šamaniška viduramžių folkloro grupe „In Vino Veritas“ iš Italijos, su kuriais teko dalintis scena, o šiltas bendravimas vyksta iki dabar.

Giedriau, Jūsų grupė neseniai išleido savo debiutinį albumą „Tavernos kronikos“. Kodėl šio albumo Jūsų gerbėjams teko laukti net keturiolika metų? Kas pasikeitė atsiradus šiam albumui?

Atrodė, kad tokiam idėjiniam projektui albumo niekada nereikės. Grojome, rengėmės visiškai niekam nepataikaudami. Pagrindinis tikslas buvo kartu su muzikantais gerai leisti laiką, senovinės muzikos fone. Tačiau, gana greitai pradėjo „nervinti“ vienas dalykas. Po koncertų žmonės eidavo tuntais ir reikalaudavo įsigyti mūsų muzikos įrašų. Skėsčiodavome rankomis ir geriausiu atveju, kitais kartais atsiveždavome įrašomų kompaktinių diskų su pavienėmis, skirtingu periodu įrašytomis mūsų dainomis, bei namudiškai atspausdintais viršeliais. Šiai dienai jau turime trečdalį parduotų mūsų albumo kopijų. Ir tas yra labai gerai, kad šiais kompaktiniais diskais nėra nukrautos visų parduotuvių lentynos. Manau, kad albumas nėra skirtas bet kam, nesuprantančiam šio žanro, nesusipažinusiam su mūsų grupe, todėl smagiausiai, kai tų albumo kopijų visada vežamės su savimi, ir jos patenka tiesiai į rankas žmonių, labai norinčių mus toliau klausyti savo grotuvuose.

Kaip Jūsų grupę veikia muzikantų kaita? Ar išlaikai savo stilistinę kryptį, ar prie visos kūrybos prisidedate kartu?

Per tuos keturiolika metų, branduoliu išlikome mes su mano žmona Indre Balčiūniene. Tuo metu dar nebuvome vedę. Šią vasarą, mano skaičiavimais prisijungė tryliktas muzikantas, kadanors grojęs Hansanovoje. Tai kauniečių roko grupės „Remedy“ gitaristas, pas mus grojantis bosine gitara – Ugnius Aidas. Taigi, muzikantų pasikeitė visai nemažai. Kažkada visai neplanavau groti kažko kito, negu viduramžių trubadūrų baladžių. Tačiau, pavyzdžiui, grupėje pas mus nemažai metų grojęs ir dainavęs grupės „Thundertale“ siela Laurynas Baškys, parodė kas yra „sea shanties“ (jūros darbo dainos). Nuo to laiko pradėjome groti gerokai linksmesnę, paprastiems žmonėms suprantamą muziką. Žinoma, visi pas mus groję muzikantai įnešė savo spalvų, kurios ir formavo mūsų savitą skambesį. Per tuos metus nemažai kas pabandyta, eksperimentuota, grįžta atgal ir vėl ieškota į priekį, todėl, galiu teigti, kad džiaugiamės tuo skambesiu kurį turime dabar. Ypatingai džiaugiuosi, kad prie Hansanovos šiais metais prisijungė labai gabi, virtuoziška smuikininkė kaunietė Urtė Šabūnaitė. Alternatyviame, neformalų iš Kauno pasaulyje mes prasilenkdavome tai šen, tai ten, nuo paauglystės, tačiau prieš kelis metus intensyviai kartu dirbome pas mūsų bendrą bičiulį, dainininką Voldemarą Petersoną. Mažėjant veiklos jo grupėje, labai nenorėjau paleisti šios gabios smuikininkės, todėl su visa grupe nedrąsiai pasiūlėme Urtei kartais pagroti su mumis, kai tik galėsime jai sumokėti mūsų manymu jos vertą honorarą. Tačiau ji nei nemirktelėjusi, stačia galva puolė į mūsų veiklą ir tvirtino, kad labai myli viduramžius ir jai patinka mūsų muzika.

Urte, turbūt su tokiu universaliu instrumentu kaip smuikas, galėjai atrasti vietą nuo simfoninio orkestro iki roko grupės. Ką tau reiškia įsikūnyti į linine suknia pasidabinusią viduramžių damą su smuiku?

Simfoniniame orkestre galėjau groti, bet nenorėjau, nes seniai nutolau nuo klasikos. Teko groti ir populiariąją muziką. Dalyvaudavau praktiškai visur, kur tik kas pakviesdavo. Tačiau, vis pasvajodavau apie projektą, kuriame atsiskleistų ne tik mano grojimo įgūdžiai, bet ir asmenybė. Mačiau save roko ir sunkesnio stiliaus muzikoje, tačiau ne su šiuo instrumentu. Todėl, daug metų bandžiau atrasti, kur tą smuiką galėčiau panaudoti geriausiai. Kai Giedrius (Mr. Jumbo) pakvietė sudalyvauti viename „Hansanovos“ studijiniame įraše, net nesitikėjau tapti pilnaverte grupės nare. Tačiau, iškart supratau, kad čia mano vieta. Folkloras man buvo labai artimas nuo mažens, tačiau akademinė aplinka visa tai stipriai atitolino. Be to, labai mėgau senovinės, viduramžių muzikos atlikėjus, grupes. Lankydavausi tokios tematikos renginiuose, ir net pati siūdavausi šio stiliaus drabužius. „Hansanovoje“ visa tai susijungia ir puikiai dera. Pasijaučiau esanti savimi, nes čia yra mano visapusiška savirealizacija – nuo muzikavimo iki įvaizdžio kūrimo.

Urte, gal jau turi įsimintiniausią koncertą iki šiol vykusį su Hansanova?

Šią vasarą nemažai koncertavome ne tik Lietuvoje. Labai įsiminė kelionė į Hanza dienų festivalį Estijos mieste Pernu. Keliavome bendru autobusiuku, todėl vien pati kelionė buvo nuostabi. Sustodavome pailsėti, išgerti kavos ir pasigrožėti pajūrio vaizdais. Braidėme Latvijos pajūry, o kiek spėjome, tarp keturių koncertų per vieną dieną, atradome naujų įdomių vietų. Nuovargis labai jautėsi, o vakare dar laukė paskutinis tos dienos koncertas – vakarėlis, skirtas visiems festivalio dalyviams. Kai sužinojau, kad iš daugelio Estijos ir visos Europos grupių ir atlikėjų čia grosime tik mes su „Hansanova“ ir dar viena grupė iš Italijos „In Vino Veritas“, pagalvojau, kad teks sukaupti savo paskutines jėgas ir parodyti, kad muzikantai iš Lietuvos verti būti vieni iš pagrindinių vakaro vinių. Koncertas tapo ypatingas vos tik pradėjus groti, nes pajautėm publikos energijos antplūdį ir įkvėpimą. Visas nuovargis išgaravo! Šiek tiek nejauku buvo stebėti du muzikantus iš italų grupės „In Vino Veritas“ įsitaisiusius suole, lyg komisija, stebinti mus iš labai arti. Tačiau nulipus nuo scenos, iš italų sulaukėme labai daug komplimentų. Jie negailėjo gražių žodžių, atidžiai stebėję visą mūsų pasirodymą. Vėliau į sceną užlipus patiems italams, turėjau energijos atšokti prie scenos, jų pasirodymo metu.

Giedrius: Savo akimis mačiau, kaip susitikdavo mūsų smuikininkės Urtės ir italų grupės „In Vino Veritas“ lyderio Arthuan Rebis žvilgsniai jam grojant, o jai trypiant šalia scenos. Italų grupė ir taip visa charizmatiška, apsirėdę įspūdingais, fantastiniais, gyvūnų toteminiais kostiumais, grojantys autentiškais viduramžių instrumentais, tačiau jų lyderio energetinis užtaisas nenusakomas žodžiais. Vienu metu, Arthuan Rebis, intensyviai strykuodamas senovinį švedų liaudies instrumentą nykelharpą, paliko savo vietą scenoje prie mikrofono ir nužengė į šokių aikštelę. Svečiams iš kitų šalių muzikos grupių beliko su pavydu stebėti, kaip Lietuvos merginos iš grupės „Hansanova“ šokdino Italijos gražuolį, o senovinis „Meškos šokis“, švysčiojant kojas į priekį ir atgal, Urtei ir Arthuan'ui tapo beveik solo numeriu. Tuo momentu mus apspito fotografai, o sausakimšame kiemelyje plojo visi svečiai ir žiūrovai.

Giedriau, ar su italais „In Vino Veritas“ palaikote ryšį ir dabar?

Tikrai taip. Susipažinimas su jais sukėlė tokią inspiraciją kūrybiniams darbams, kad tos energijos turėsiu dar keliems metams į priekį. Aš negaliu sakyti, kad dabar užėjo noras juos kopijuot. Jie savaip unikalūs. Tokių italų, kurie groja lyg šamanai iš Sibiro, neabejoju daugiau nėra. Labai norėčiau juos kadanors pasikviesti pakoncertuoti į Lietuvą. Nors atstumas ir nemažas, bet mielaširdingai patarpininkaučiau bet kuriam festivaliui, kuris juos sumanytų pasikviesti. Su jų lyderiu Arthuan Rebis, karts nuo karto susirašome žinutėmis. Jis pats yra mane juokais ir perkeltine prasme pavadinęs Tom Waits ir Marijos Gimbutienės (lietuvių kilmės garsi archeologė ir antropologė) nesantuokiniu sūnumi. Tada supratau, kad šis muzikantas ne šiaip sau groja senovinę muziką, bet giliai domisi tautų kultūrų istorija.

Artimiausi planai su grupe „Hansanova“?

Jau turime susidėlioje dainų planą kitų metų antram grupės albumui. Gvildenu idėją, rašyti šį albumą visiems vienu sykiu, taip išlaikant ir perteikiant mūsų gyvą, autentišką skambesį, nesužalojant jo technologijomis. Todėl manau, kad antrasis albumas savo skambesiu bus labai kitoks, negu pirmasis. Na ir žinoma, koncertai, koncertai, koncertai. Intensyviai dirbame prie savo autorinio koncerto Telšiuose, kuris vyks Kultūros centre rugsėjo 23 d. Daug dėmesio skirsime scenografijai, atliksime dar negirdėtų kūrinių, nes po praeitų metų mūsų koncerto Telšių amfiteatre, jaučiame šiltą ryšį su žemaičių publika.