Lietuvoje išsipildžiusi Latvijos šokėjo laimė: Imantas Brikmanis mini 70-ąjį jubiliejų

Tad artėjantis gimtadienis buvo puiki proga susėsti ir pasikalbėti apie šį bei tą daugiau: gyvenimą ir išgyvenimus, spalvas kasdienybėje ir ant popieriaus, atsitiktinumus ir racionalumą, propaguojamą jogą ir maistą. Žinoma – ir apie sportinius šokius, kurie ne visai tikėtai atsiradę I.Brikmanio gyvenime, tapo jo meilės, sėkmės ir džiaugsmo šaltiniu.

Nenuostabu, kad besikalbant jaukioje šokių salėje Kauno centre, visiškai sutemsta. Nors gegužės mėnesio vakarais temsta gana vėlai...

Taip puikiai kalbate lietuviškai, kad galbūt žmonės net neįtaria, kad lietuvių kalba Jums – išmokta, o ne gimtoji?

Aš esu sibiriakas. Gimiau latvių tremtinių šeimoje ir, tik man baigus pirmą klasę, tėveliai grįžo į Latviją. Apsigyvenome mažiausiame Latvijos mieste pagal gyventojų skaičių – Durbėje. Tame pačiame garsiajame, kuriame vyko Durbės mūšis. Esu tikras latvis, tačiau nuo to laiko, kuomet 1974 m. laikinai (juokiasi) atvykau į Lietuvą, jaučiuosi abiejų šalių – Latvijos ir Lietuvos – patriotu. Kiekvieną rytą atsikėlęs pirmiausiai pasitikrinu, kaip NBA sekėsi sužaisti dviems krepšininkams: latviui K.Porzingiui ir lietuviui D.Saboniui!

Be Sibiro likimas man lėmė ir meilės emigranto dalią. Šokių varžybose Taline išvydau taip pat šokėją, nepaprastai gražią lietuvaitę Rūtą Andriuškevičiūtę. Save ir ją nustebindamas išdrįsau koridoriuje pasisveikinti. Vėliau abu su šokėjų kompanija traukiniu iš Talino važiavome namo, visgi Rygoje išlipau nepaklausęs adreso... Bet tais pačiais metais atvykau į „Gintarinės poros“ varžybas Kaune ir tuomet jau paprašiau Rūtos adreso.

Mūsų susitikimai buvo reti, bet laiškai – labai dažni. Šiandien gal net sunku suvokti, jog taip bendravome ketverius metus, o tada, po tarnybos kariuomenėje, nusprendėme, kad aš laikinai atvažiuosiu pagyventi į Lietuvą. Taip ir gyvenu laikinai iki šiol... Ir tokio laimingo laikino gyvenimo galėčiau palinkėti kiekvienam! Šiandien nieko nekeisčiau – rinkčiausi tą patį kelią.

Gaila tik, kad Rūta mus paliko ir prieš dešimt metų tapo angelu...

Kaip Jūsų kelyje tarp Sibiro, Latvijos ir Lietuvos atsirado sportiniai šokiai?

Visada buvau sportiškas ir domėjausi sportu – tiesiog buvau užsikrėtęs sportine veikla. Vaikystėje mes gyvenome toli nuo mokyklos, tad įsigudrinau į mokyklą bėgioti ir taip stipriai treniravau savo ištvermę. Plaukimas, dviračiai, boksas, lengvoji atletika – viską išbandžiau ir jau labai anksti žinojau, kad dirbsiu su sportu.

Man besimokant paskutinėje klasėje, Durbėje pradėjo veiklą šokių mokytojas, todėl aš neišvengiamai pradėjau dalyvauti ir šio būrelio užsiėmimuose. Patiko ir labai gerai sekėsi. Pradėjau dalyvauti varžybose, o 1968 m. netgi startavau antrosiose Latvijos šokių pirmenybėse.

Studijuoti pasirinkau kūno kultūrą ir sportą, nes šokių disciplina dar nebuvo išvystyta taip, kaip dabar. Latvijoje šokiai labai ilgą laiką buvo propaguojami kaip kultūros, laisvalaikio užsiėmimas – dar ne sportas. Jaučiuosi labai dėkingas pirmiesiems šokio kultūros puoselėtojams, kurie Berlyno, Paryžiaus, Londono prieškarinę šokio formą parvežė į Rygą. Studijų metais taip pat šokau, dalyvaudavau varžybose.

Mano žmona Rūta buvo „Sūkurio“ šokėja, tad, atvykęs į Kauną, į tą veiklą įsijungiau ir aš, susipažinau su Lietuvos šokėjais. Tiesa, prisimenu, buvo suabejojusių „kas iš to stuobrio išeis.“

Buvau mažiau pažengęs už kauniečius. Prisimenu tuos žodžius iki šiol, bet dabar priimu jau kaip komplimentą (kvatoja).

Šokiai man patinka, nes esu gana emocionalus žmogus ir tokia veikla tinka mano vidiniam pasauliui: judesio sujungimas su gražia muzika yra labai galinga jėga. Šokiai turi magijos. Gyventi šioje magijoje, paversti ją savo profesija – kažkas fantastiško!

Lietuvoje greitai tapote ne tik geru šokėju, bet ir garsiu šokių treneriu?

Man buvo priimtinas anuomet Lietuvoje vyravęs požiūris į šokį – čia iš karto buvo pradėta kurti sistema, orientuotasi į varžybinį lygį. Gal taip atsitiko todėl, kad šokio entuziastai buvo žmonės, turintys tiksliųjų mokslų išsilavinimą – inžinieriai, medikai? Tad jie suprato sisteminio požiūrio svarbą. Man tas irgi buvo artima.

Su Rūta per penkerius metus, kildami į vis aukštesnę klasę, pasiekėme tarptautinį lygį. Sukaupėme žinių bagažą. Iš Latvijos atsivežiau suvokimą apie sportą, treniruotes. Nuo pat pradžių iki dabar man, kaip treneriui, yra svarbiausi du dalykai: biomechanika ir treniravimosi metodika.

Pradėjau „Sūkuryje“, po to gavome butą Šilainiuose, tad, kaip tais laikais buvo įprasta, ėmiausi darbo arčiau namų, nuo 1980 m. dirbau mokyklose. Norisi paminėti, kad jau amžiną atilsį Petras Janulevičius Lietuvoje pradėjo moksleivių šokių judėjimą, inicijavo šokių kolektyvų steigimą mokyklose. Jeigu ne šie sprendimai – šiandien Lietuva nebūtų tokia stipri šalis sportinių šokių pasaulyje. Tokios įžvalgos padėjo Lietuvoje susiformuoti visai sporto veiklos piramidei.

Aš taip pat jaunimo mokyme įžvelgiu labai didelę prasmę. Nors atėjo toks metas, kai pirmieji mano mokiniai užaugo ir tapo suaugusiaisiais šokėjais, visgi aš visada orientavausi į jaunių ir jaunimo ugdymą. Labai svarbu pakloti teisingus pagrindus – gerai paruošti molį, nes tuomet jau galima nulipdyti bet kokią trokštamą skulptūrą. Vadinu save šokių pagrindų treneriu.

Dirbti su jaunimu, aišku, mane įkvėpė ir pirmosios sėkmingos patirtys. Kuomet mano pirmosios  treniruojamės poros jaunimo kategorijoje pateko į rinktines kartu su patyrusiais suaugusiais šokėjais ir neprastai pasirodė, pradėjau pasitikėti savimi. Tarp mūsų treniruojamų porų pradėjo atsirasti vis daugiau gerus rezultatus demonstruojančių šokėjų ir mes dar kiek vėliau įsteigėme sportinių šokių klubą „Santaka“ – kaip ir dera Kaunui...

Nors klubo „Santaka“ pradžia laikau dar 1989 m. man išduotą visuomeninės organizacijos įsteigimo dokumentą – padariau tą nedelsiant, kai tik Lietuvoje buvo leista steigtis privačių iniciatyvų pagrindu kuriamoms veikloms.

Ir vėl įdomus laikotarpis su „Santaka“ prasidėjo! Vėlgi, šiandien sunku patikėti, bet trūko informacijos – net nuotraukas studijuodavome. Iš rankos nuotraukoje bandydavome atkurti judesį... Man yra tekę filmuoti varžybas ir televizijos ekrane! Vėliau pradėjo atsirasti galimybės išvažiuoti į užsienį ir man, ir šokėjams – ir tada, ir dabar įdomu studijuoti naują medžiagą.

Nenuostabu, kad neišvengiate ir administracinio bei organizacinio darbo sportinių šokių srityje...

Išaušus nepriklausomybei, su būreliu vienminčių supratome, kad reikia kurti sportinių šokių federaciją. Nelabai turėjome patirties – dirbome naktimis, rašėme įstatus, taisykles. Buvo labai spalvingas, labai įdomus laikotarpis.

Vėliau ilgus metus buvau Lietuvos sportinių šokių federacijos vykdomojo komiteto nariu ir federacijos lygmenyje man tikrai pavyko realizuoti kai kurias idėjas, kurias išbandžiau ir pats organizuodamas varžybas. Visų pirma – meistriškumo klasių sistemos sukūrimas.

Teko organizuoti nemažai varžybų – tradicinius renginius „Rudens taurė“ ir „Birštono ruduo“. Šiose varžybose pats pirmiausiai ir pradėjau diegti klasių sistemą; džiaugiuosi, kad kolegos pritarė, priėmė ir pavyko ją įtvirtinti visos šalies mastu.

Negaliu sakyti, kad organizuoti renginius man labai patinka – nemėgstu atsidurti dėmesio centre. Tačiau manau, kad tokia veikla yra neišvengiama, jeigu dirbti su žmonėmis. Taigi, šokių stovyklų, sezono atidarymo ir uždarymo švenčių surengta tikrai nemažai. Tik man nejauku, kuomet organizuojant renginį, ir pats pakliūvi į pagrindinį šurmulį... Norėčiau likti nuošaliau, bet trenerio darbe tas ne visada įmanoma.

Ar mokiniai seka Jūsų pėdomis?

Daug mano buvusių šokėjų patys tapo sportinių šokių treneriais. Apsidžiaugiu, kai pastebiu, kad jie propaguoja tą patį mokymo stilių...

Mūsų sportinių šokių klube „Santaka“ pastaruosius metus dirba ir mano sūnus Andrius. Matau, kad jis ieško savo kelio, bet kartu matau, kad kai ką perima ir iš manęs. Sekasi jam gerai – pats išugdė Lietuvos čempionus, per karantiną Lietuvos sportinių šokių federacijos kvietimu rengė paskaitą rezervinei mūsų šalies rinktinei.

Mūsų abu sūnūs šoko – Tomas ir Andrius. Abu yra tapę Lietuvos čempionais, abu vyko atstovauti Lietuvai į svarbiausias pasaulio ir Europos varžybas, o Andrius su Rūta Zajančkauskaite šoko ir jaunimo grupės pasaulio čempionato finale.

Tačiau noriu pabrėžti ir pasidžiaugti, kad labai daug „Santakos“ šokėjų demonstruoja gerus rezultatus – turime per 20 porų, kurios ne kartą puošėsi Lietuvos čempionatų medaliais. Praėjusių metų Lietuvos suaugusiųjų Lotynų Amerikos šokių čempionai – Matas Lukašovas ir Rugilė Monginaitė – taip pat „Santakos“ šokėjai; o jaunučių grupėje dešimties šokių disciplinos šalies čempionais tapo Kristupas Sliežauskas ir Airina Brikmanytė. Šoka ir mano anūkė!

Kaip treneris esu užsitikrinęs tam tikrą savo veiklos tęstinumą. Geras šis jausmas! Nors būta visko, kaip ir visiems – esu paromis nemiegojęs, jeigu sportininkams kažkas nesiseka, jie pykstasi... Būta sunkių periodų. Visgi, šiandien profesine prasme esu visiškai save realizavęs.

Tuomet apie ką svajojate?

Dviejų „Mona Lizų“ nenupieši... Svajoju apie paprastus dalykus – noriu nuvažiuoti prie Baltijos jūros. Visa gamta, o ypatingai – jūros ošimas – man reikalingas. Tik prieš kelerius metus įgyvendinau vaikystės svajonę: pėsčiomis keliavau Baltijos pajūriu nuo Paviluosto iki Venspilio, sustodamas nakvoti ant paties jūros kranto be jokios palapinės...

Taip pat laukiu, kuomet pandemija pasibaigs ir galėsiu grįžti į savo sportinį gyvenimą – dalyvauju bėgimo varžybose, jau ne kartą tapau prizininku Kaune, tad dabar norėčiau tapti ir nugalėtoju (juokiasi). Dar norėčiau išmokti piešti spalvotai – mėgstu šį užsiėmimą nuo mažų dienų, bet su spalvomis sekasi sunkiau.

Nors nežinau, ar čia svajonės – sakoma, kad tikros svajonės yra tos, kurios negali būti įgyvendintos...