Lietuvoje koncertavusios JAV grupės „Betty“ narės: „Visus žmones jungia meilė ir nėra skirtumo, kokios tu lyties ar rasės“

Dauguma komentatorių, galiu lažintis, pasišiauš net neperskaitę šio interviu. Jiems užteks ir antraštės. Ne visi ir perskaitę šį interviu su Niujorke kuriančios grupės „Betty“ narėmis – vokaliste Elizabeth Ziff, bosiste Alyson Palmer ir violončelininke Amy Ziff – liks patenkinti. Mat ne visiems patinka kovingos moterys, o ypač, jei jos šneka apie toleranciją mažumoms.

Į Lietuvą koncertuoti grupė atvyko, kaip jau atspėjote, ne be reikalo. Aktyviai kovojančios už žmogaus – nepriklausomai nuo jo lyties, orientacijos ar odos spalvos – teises, muzikantės ne tik dainavo, bet ir šeštadienį žygiavo eitynėse „Už lygybę“.

Ilgai neminkius klaviatūros ir pabaigus pristatymo kalbas,  jūsų dėmesiui – išskirtinis Žmonės.lt interviu su grupės „Betty“ narėmis.

Lietuvoje viešite jau antrąjį kartą. Pirmąkart čia koncertavote 2012-aisias. Kaip tuomet nusprendėte čia atvykti, iš kur sužinojote apie mūsų šalį?

Alyson Palmer: Mus paskatino draugė, su kuria kartu dirbome Brodvėjaus spektaklyje „Betty rules“. Ji buvo šio teatro vadovė ir vos tik pradėjus su ja dirbti, užsimezgė tvirtas ryšys. Galiausiai ji nusprendė palikti teatrą ir išvyko dirbti į Lietuvą. Kuo daugiau ji pasakojo apie Lietuvą, tuo labiau mes norėjome joje apsilankyti. Taigi, galima sakyti, kad ji mums atvėrė akis ir supažindino su jūsų šalimi. O vėliau, ieškojome informacijos internete, nes pirmą kartą išgirdus šalies pavadinimą, mano mintis perskrodė klausimas: „Kur gi ši šalis yra?“

Amy Ziff: Prieš atvykdamos mes jau žinojome apie jūsų šalį nemažai. Kad jos sostinė Vilnius, kokia buvo šalies istorija. Tad labai norėjome pačios pasižiūrėti į tai, apie ką skaitėme ir girdėjome.

Na, jei pirmasis kartas buvo iš smalsumo, kodėl atvykote antrąjį? Tik dėl to, kad tai numatyta jūsų turnė tvarkaraštyje, ar buvo ir kitų paskatų?

A.Palmer: Pagrindinė priežastis buvo „Baltic Pride“ eitynės. Turą jau buvome suplanavusios, bet vos išgirdome, kad Lietuvoje vyksta tokios diskusijos žmogaus teisių klausimu, nusprendėme atvykti. Mums pasirodė, kad tai, ką per daugybę metų pasiekė LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualūs ir transeksualūs žmonės), kai kurie stengiasi ignoruoti. Pavyzdžiui, ribodami jų teises ir laisves.

Mes tiesiog norėjome atvykti ir padaryti viską, kas mūsų valioje, skatinant toleranciją. Mes visuomet stengiamės būti tose pasaulio vietose, kuriose mūsų koncertas ar paskaitos gali padėti žmones nukreipti teisinga linkme. Nežinodami žmonės ne visada pasirenka tinkamą kelią.

Manau, kad šiuo momentu, kuomet kovojama už toleranciją ir lygias teises, į Lietuva krypsta ne tik Europos, bet ir viso pasaulio akys. Todėl būtent dabar yra puikus laikas atsistoti ir pasakyti, kad mes pasiryžę kovoti už savo teises. Ne tik kaip lietuviai, bet kaip pasaulinės bendruomenės nariai. Mes kovojame už toleranciją, mes kovojame už pripažinimą, galiausiai mes kovojame už progresą ir lygybę. Tad tokiu metu mes tikrai norime būti įvykių epicentre.

A.Ziff: Mes jaučiamės pagerbtos, galėdamos dalyvauti tokiame įvykyje. Mums tai tarsi įrodymas, kad po paskutinio mūsų apsilankymo Lietuvoje įvyko didžiulis progresas. Šiais metais eitynėse mes dalyvavome, kad galėtume išreikšti solidarumą asociacijoms, menininkams, kūrėjams, kurie dirbo su šiuo projektu.

Be to, iš to ką skaitėme prieš atvykdamos, jaučiu, kad pokyčiai visuomenėje vyksta. Keliamos diskusijos, ne tik homoseksualių asmenų, bet ir moterų teisių klausimu. Labai gera girdėti apie tokius pokyčius.

Jūs ketinote ne tik žygiuoti, bet ir dainuoti „Batic Pride“ renginyje...

A.Palmer: Mes norėjome dainuoti koncerte po eitynių, bet mes per vėlai nusprendėme prisijungti ir mums negalėjo pastatyti scenos. Tačiau žygiavome iškeltomis galvomis ir su šypsena veiduose.

Minėjote, kad sekėte žinias, susijusias su eitynėmis. Ar tai jūsų negąsdino besiruošiant eitynėms?

A.Palmer:  Po mūsų pasirodymo Sankt Peterburge, manęs asmeniškai niekas nebegąsdina.

A.Ziff: Aš labai džiaugiuosi būdama Vilniuje ir, manau, kad jei mums būtų grėsęs pavojus, mes apie jį būtume žinoję iš anksto.

A.Palmer: Mes juk dažnai girdime apie  kokius nors kraupius įvykius, kurie nutinka pasaulyje, tačiau dėl to nenustoji judėti į priekį. Yra šalių, kuriose homoseksualūs asmenys, kaip ir juos remiantys, yra baudžiami, o kartais žalojami ir žudomi. Kaip, žinodami šiuos faktus, mes galime tylėti? Kaip?

A.Ziff: Taip pat mus pasiekia nuotraukos iš Rusijos arba Ukrainos, kur gyvenantys mūsų draugai dėl savo pažiūrų ir orientacijos yra paprasčiausiai sumušami gatvėse arba suimami. Tai kraupu ir tylėti negalima.

Be to, didžiausi gėjų teisių ir šio parado priešininkai gali į šią situaciją pažvelgti kitaip. Vien dėl to, kad per daug žmonių pasakė „taip“ ir per mažai pasakė „ne“, nuo Lietuvos paviršiaus buvo nušluota didelė ir klestinti litvakų (Lietuvos žydų – aut.past.) bendruomenė. Panaši situacija vyksta ir su žmogaus teisėmis.

A.Palmer:  Taigi, jei palyginsite visa tai, kas vyksta pasaulyje, su šeštadienio eitynėmis... Na ir kas, jei į mus paleis kiaušinį. Mums didelė garbė eiti susikibus už rankų su žmonėmis, kurie nebijo pasakyti „ne“.

Jūs scenoje jau 27 metus. Tiek laiko jūs ne tik koncertuojate, bet ir skatinate toleranciją. Jūsų akimis, kaip per tuos metus pasikeitė visuomenė?

A.Palmer:  Yra nepakartojama stebėti, kaip vis daugiau pasaulio šalių priima tai kaip natūralų dalyką. Juk visus žmones jungia meilė ir nėra jokio skirtumo, kokios tu lyties ar kokios tu rasės.

A.Ziff: Pirmą kartą, kuomet mes nusprendėme dainuoti gėjų parade, mūsų klausė: „Kodėl jūs tai darote? Ar jums nebaisu, kad žmonės ims manyti, kad jūs – lesbietės?“ Mums sakė ir tai, kad mes negausime paramos arba jokia įrašų kompanija neapsiims leisti mūsų plokštelių.

Elizabeth Ziff: Lygiai tokia pati situacija ir kalbos buvo, kuomet mes nusprendėme groti koncertuose, skirtuose paremti sergančius AIDS.

A.Ziff: O dabar, rodos, dažnas nori groti gėjų eitynėms skirtuose koncertuose. Mes esame labai laimingos, nes galime tapti šių įvykių liudininkėmis ir jaustis prie jų prisidėjusios. Darome tai ilgą laiką ir galime stebėti, kaip vyksta dideli dalykai. Žinoma, labai liūdina tai, kad kai kuriose šalyse, ypač moterų teisių aspektu, vyksta absoliuti destrukcija.

Kas jums padeda kovoti? Minėjote, per metus scenoje matėte ne tik gerų dalykų, bet ir nusivylimų? Kur atrasti tos vidinės stiprybės ir motyvacijos nenuleisti rankų?

A.Ziff: Susitikimai su žmonėmis, kalbėjimas su jais. Jei yra vienas žmogus, kuriam sunku, esant stipriai bendruomenei, atsiras du, kurie jį prikels iš pelenų. Jei tų žmonių daugiau, inspiracijos gali ieškoti dainose, poezijoje, paveiksle...

A.Palmer: Mano inspiracija – mano vaikai. Aš nusprendžiau, kad negaliu palikti pasaulio po savęs tokio, koks jis yra šią akimirką. Viskas dėl vaikų. Tik susilaukusi jų esu labiau įkvėpta nei kada nors savo gyvenime. Aš noriu būti užtikrinta, kad mano dukra ir sūnus gyvens pasaulyje, kuris yra daug teisingesnis moterų atžvilgiu.

Savo dainomis jūs siunčiate žinutę apie toleranciją, lygias teises. Ar čia atvykusios antrąkart, pastebėjote ir kitų skirtumų, kaip pasikeitė Lietuva šiuo požiūriu?

A.Palmer:  Tiesą pasakius, nespėjome susitikti su visais, su kuriais matėmės pirmąjį kartą. Viskas, į ką šiuo metu esame susitelkusios – eitynės. Šie metai tuo ir skiriasi nuo praėjusių.

O kalbant apie koncertus, kuo jie skyrėsi nuo praėjusių metų?

A.Palmer: Turime naujų dainų, kurias norėjome pagroti savo koncertuose.

E.Ziff: Šio vizito metu, mes turėjome tris pasirodymus. Užkūrėme tikrą roko pirtį Vilniuje, bare „Soho“ ir Palangoje eančioje kavinėje „Ramybė“. O susitikimo su Stewartu Milku metu mūsų pasirodymas buvo labiau akustinis.