Lietuvoje – kvėpavimo mokytojas M.Bijkeris: medikus nustebino pakilęs iš lovos po sunkios avarijos

Portugalijoje gyvenantis M.Bijkeris pirmą kartą dalyvaus šį savaitgalį „Auksinėje girioje“, netoli Dubingių, prasidedančiame sąmoningo gyvenimo festivalyje „Masters of Calm“. Festivalis truks devynias dienas. Per jas devyniose erdvėse žiniomis ir patirtimi dalysis beveik 100 sąmoningumo ugdymo ir asmeninio augimo meistrų iš įvairių šalių. Vyks 60 paskaitų ir praktinių veiklų, 19 ryto praktikų – jogos, mankštos, meditacijos.

M.Bijkeris yra įkūręs itin populiarią jogos mokymo platformą „Yogalap“, kurioje nuotoliu mokėsi per 100 tūkstančių mokinių iš 191 valstybės. Kiekvieną dieną jis prabunda turėdamas tikslą padėti kitiems gyventi sveikesnį, daugiau tikslų turintį gyvenimą.

Prieš festivalį „Masters of Calm“ su M.Bijkeriu kalbėjosi Augustė Gittins.

Pradėjote praktikuoti meditaciją ir mindfulness, kurį lietuviškai mes vadiname sąmoningu dėmesiu arba visamintyste, būdamas vos 14 metų. Kokios aplinkybės jus, tokį jauną, paskatino gilintis į šias praktikas? Kaip jos suformavo jūsų požiūrį į gyvenimą?

Man buvo įdomu, kaip veikia gyvenimas. Kodėl kartais jautiesi labai laimingas, o po kurio laiko – liūdnas? Pradėjau stebėti aplinką ir save. Gamtoje atsisėsdavau, atmerkdavau akis ir mėgindavau suvokti, ką iš tikrųjų reiškia matyti, girdėti, suprasti. Tokie stebėjimai leido man patirti gilaus ryšio būseną, išmokė atsipalaiduoti ir suvokti, ką matau, jaučiu. Supratau, kad mes visi esame viena, begalinės kūrybos kupina Visata. Visa tai mane paskatino dar labiau domėtis, kaip veikia protas ir emocinė sistema bei meditacija.

Turėjau problemų ir dėl fizinės sveikatos. Stipriai kentėjau nuo egzemos, ieškojau būdų, kaip pasveikti. Gydytojai nieko kito nesiūlė, išskyrus stiprius, steroidinius vaistus. Pradėjau laikytis griežtų, labai griežtų dietų. Tai paveikė ne tik mano kūną, kuris tapo stipresnis, bet ir protą – mintys darėsi aštresnės, aiškesnės. Apie 16-uosius metus draugas, su kuriuo plaukiodavome banglentėmis, supažindino su joga, su saulės pasveikinimu, mane užkabino judesio, meditacijos galia.

2001-aisiais patyriau didžiulę automobilio avariją, tuo metu man buvo 18-a. Visas tas žinias, kurias buvau sukaupęs, ėmiau naudoti gydymui, – mano dešinioji ranka buvo paralyžiuota, stuburo diskas lūžęs dviejose vietose. Kartu tai buvo dėkingumo paieškų ir tikėjimo pamokų laikas, nuolat sau primindavau, kad viskas bus gerai. Pozityvus mąstymas, joga, meditacija, kinų tradicine medicina besiremianti čigongo praktika padėjo man pasveikti.

Studijavote pas daugelį žinomų mokytojų – vieną žymiausių guru pasaulyje, jogos mokytoją ir rašytoją Bellurą Krishnamacharą Sundararają, daugybės knygų autorių, daoizmo meistrą Mantaką Chią, Vipasanos meditacijos mokytoją iš Indijos Satyą Narayaną Goenką. Galbūt pasidalytumėte labiausiai įstrigusia šių mentorių pamoka ar įžvalga?

Mokytojo Goenkos rekolekcijose, po dešimties tylos dienų, medituodamas dešimt valandų kasdien, aš supratau, kad manęs dar laukia tolimas kelias. Nors, prisipažinsiu, prieš rekolekcijas jaučiausi tikrai pažengęs. Išlaikyti protą ir emocinę sistemą švarius – sunkus darbas, juk purvas nešasi ir kaupiasi kasdien. Proto ramybei dėmesio privalu skirti kasdien.

Kiekvieną dieną prabuskite turėdami tikslą padėti sau ir kitiems atrasti tikrąjį save, gyventi sveikesnį, daugiau tikslų turintį gyvenimą. Kaip jūs įgyvendinate šią misiją? Kokios kasdienės praktikos ar ritualai jums būtini, kad išlaikytumėte pusiausvyros ir tikslo jausmą?

Puiku, jei galite kasdien skirti laiko meditacijai, judesiui, kvėpavimo pratimams, pranajamai, jei kiekvieną rytą atrandate gerą ketinimą, su kuriuo praleisite dieną. Aš praktikuoju subalansuotą kvėpavimą, jungiantį stiprų kvėpavimą, raminantį kvėpavimą ir meditaciją. Ši technika tikrai kloja man tvirtą pagrindą po kojomis, tačiau vis tiek turiu būti budrus, stebėti save, savo reakcijas ir tai, kas man kelia įtampą. Tik stebėdamas galiu jas užgesinti.

Pirmą kartą dalyvausite sąmoningumo festivalyje „Masters of Calm“. Ramybė jame – viena pagrindinių temų. Kas jums yra ramybė? Kokį vaidmenį ji atlieka siekiant bendros gerovės?

Klausiate, kas yra tikroji ramybė? Man atrodo, ji skleidžiasi tada, kai galime išlikti dabartyje atsipalaidavę ir ramūs, net jei viskas aplink mus verčiasi aukštyn kojomis. Kai išmokstame suprasti, kad viskas, kas vyksta, yra kur kas didesnės gyvenimo patirties dalis, išgyvenkite ją, remdamiesi į savo stabilų ir ramų centrą.

Jūsų mokymuose ypač pabrėžiamas ryšys tarp proto ir kūno. Kaip žmonės galėtų jį geriau suprasti ir stiprinti kasdieniame gyvenime?

Kaip dantis, taip ir savo protą bei širdį turime valyti kasdien. Lygiai taip pat svarbu susijungti su savo sąmone – savo būties šaltiniu. Kelis kartus per dieną giliai įkvėpkite, pajuskite ją, kad nepasiklystumėte reikaluose, kasdienėse užduotyse bei santykiuose.

Šiandieniame sparčiai besivystančiame pasaulyje daugelis žmonių kovoja su stresu ir nerimu. Kokių praktinių patarimų turite siekiantiems išlaikyti ramybės ir pusiausvyros jausmą?

Kiekvieną rytą skirkite šiek tiek laiko sau, net jei tai yra tik penkios minutės. Svarbu atsisėsti, susikaupti, atlikti keletą ramaus kvėpavimo pratimų. Per dieną taip pat padarykite mažas, trijų įkvėpimų pertraukėles. Išmokite šypsotis savo protui, širdžiai, net jei protas labai neramus, o širdis – visiškai pasimetusi.

Ar metams bėgant kito jūsų asmeninės praktikos? Ar įgijote naujų įžvalgų, kurių neturėjote savo kelio pradžioje?

Pradžioje maniau, kad reikia save spausti – stipriau, greičiau, geriau. Tačiau taip šnabždėjo mano proto dalis, kuri mėgina kontroliuoti gyvenimą. Turėjau ne tik savo praktikose, bet ir gyvenime išmokti ramybės, kurti draugiškus santykius su savo protu, širdimi, užmegzti meilės kupinus santykius su gyvenimu, kad galėčiau jam atiduoti daugiau džiaugsmo, ramybės ir mažiau jėgos. Tai labai padėjo.

Galbūt galėtumėte apibrėžti dėmesingumo bei holistinių praktikų ateitį pasaulio sveikatinimo tendencijų kontekste?

Neabejoju, kad ateityje žmonės pamatys dvasinių ir proto praktikų svarbą. Jos taps tokios pat būtinos kaip maistas ir vanduo. Jau dabar nemažai žmonių supranta, kaip svarbu išlaikyti aiškią širdį ir skvarbų protą. Taigi, visa tai tampa žmonijos prioritetu, kai dirbtinis intelektas ir robotika užima vis daugiau erdvės mūsų visuomenėje. Pasinaudoję naujomis galimybėmis, žmonės turės mažiau dirbti ir galės daugiau laiko leisti saviugdai.

Man atrodo, kad pradedame suprasti, jog gyvenimas nėra vien darbas, karjera ar išgyvenimas. Tai noriu pasakyti ir festivalio „Masters of Calm”“ dalyviams: turime galimybę suvokti savo būtį ir gyvenimą, atrasti savo tikrąją prigimtį. Esame čia tam, kad tarnautume vieni kitiems ir darytume gera, gyventume su gausa, džiaugsmu ir meile.