Lietuvoje su iraniečiu Ali gyvenanti Giedrė nutarė netylėti: „Jaučiu pareigą pasakyti garsiai“
Pastaruoju metu pasaulyje ir Lietuvoje vis garsiau aptarinėjant imigracijos, skirtingų kultūrų susidūrimo bei religijos temas, visuomenėje netrūksta įtampos. Tokiame fone neretai gimsta ir nepagrįsti stereotipai, su kuriais tenka susidurti mišrioms poroms. Turinio kūrėja Giedrė Daniela Pilelytė, kartu su mylimuoju iraniečiu Ali gyvenanti Lietuvoje, nusprendė nebetylėti. Sulaukusi nerimastingo mamos klausimo dėl širdies draugo saugumo Vilniaus gatvėse, žinoma moteris išdėstė itin atvirą ir tvirtą požiūrį į tai, ką reiškia pagarba vakarietiškoms vertybėms bei kodėl tautybė toli gražu neapibrėžia žmogaus religijos.
Apie tai ji prabilo socialiniame tinkle „Instagram“. Savo mintimis ji sutiko pasidalyti su naujienų portalu Žmonės.lt skaitytojais.
Giedrė neslėpė, kad atvirauti tokiomis temomis viešoje erdvėje nėra lengva, nes visuomet egzistuoja rizika likti nesuprastai.
„Yra temų, kuriomis man sunku kalbėti ir dažnai privengiu jas liesti. Ypač socialiniuose tinkluose, kur tavo žodžiai labai lengvai gali būti iškraipyti, ištraukti iš konteksto ar interpretuoti visiškai ne taip, kaip norėjai pasakyti“, – kalbėjo G.D.Pilelytė.
Visgi, pasak jos, stebint pastarųjų dienų aktualijas ir įvykius Lietuvoje, ignoravimo taktika tapo nebeįmanoma. Ypač tuomet, kai baimė dėl mylimojo saugumo palietė pačius artimiausius žmones.
„Matant, kas vyksta pasaulyje, o dabar jau ir Lietuvoje, man atrodo neteisinga tylėti. Ypač man, esant santykiuose su iraniečiu. Ir ypač dabar, kai net mano pačios mama vakar paklausė: „O Ali nekils problemų? Neužpuls jo kas nors Vilniuje vien dėl to, kad jis iranietis, ir pagalvos, kad irgi vienas iš tų?“ – asmeniniu išgyvenimu dalijosi G.D.Pilelytė.
Siekdama išsklaidyti sklandančius mitus, turinio kūrėja pabrėžė, kad tautybė jokiu būdu nereiškia aklos priklausomybės vienai ar kitai religijai.
„Suprantu, kad turbūt dar ilgai turėsime kartoti vieną paprastą dalyką: nepasirenki, kur gimti, ir iranietis nebūtinai lygu musulmonas ar apskritai religingas žmogus. Esu tai sakiusi jau šimtus kartų, bet pasakysiu dar kartą: nei aš, nei Ali nesame religingi“, – akcentavo Giedrė.
Ji pridūrė, kad jiedu su mylimuoju tiki karma, tuo, kad kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį, ir paprastu noru būti gerais žmonėmis.
Pasak lietuvės, abu jie į religiją žvelgia kritiškai, puikiai suprasdami, kokią galią ji turi tam tikrose pasaulio vietose: „Matome, kaip kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Irane, ji yra ne tik asmeninio tikėjimo klausimas, bet ir valdžios, kontrolės bei gyvenimo taisyklių dalis.“
Giedrė tvirtai pasisakė ir apie tuos, kurie atvyksta gyventi į Vakarų valstybes. Nors ji gerbia kiekvieno žmogaus laisvę tikėti, moteris turi griežtą nuomonę apie prisitaikymą prie vietos kultūros.
„Kiekvienas žmogus turi teisę tikėti tuo, kuo nori. Bet gyvenant Lietuvoje, Europoje ar apskritai Vakarų visuomenėje, egzistuoja ir mūsų įstatymai, vertybės bei gyvenimo būdas. Jeigu žmogus pasirenka čia gyventi, mano nuomone, jis turi gerbti šalį, į kurią atvyko, jos įstatymus, žmonių laisves ir visuomenės normas – o ne bandyti jas pakeisti pagal savas“, – rėžė ji.
Savo įrašą Giedrė papildė paties Ali mintimis, kurios, pasak jos, idealiai atspindi jo požiūrį į Vakarų laisves ir religijos vietą visuomenėje. Iš Irano kilęs vyras situaciją įvertino itin tiesiai: „Aš esu iranietis. Apie islamą mokiausi ne iš interneto. Užaugau matydamas, kas nutinka, kai jis perima šalies kontrolę ir valdžią. Palikau Iraną, nes islamas ten nebuvo tik asmeninis reikalas. Jis kontroliavo mūsų įstatymus, mūsų laisvę, tai, ką moterys ir vyrai galėjo vilkėti, ir tai, kaip žmonėms buvo leidžiama gyventi.
Tad taip, aš visada ginsiu Europos laisvę ir sekuliarią kultūrą. Meldimasis privačiai yra tavo teisė. Bet jei nori islamiškų įstatymų, islamiško valdymo ir visuomenės, suformuotos pagal tavo religiją, tuomet gyvenk šalyje, kuri jau vadovaujasi šia sistema. Neatvyk į Vakarus ir nebandyk atkurti tos pačios sistemos, nuo kurios daugelis iš mūsų, įskaitant ir mane, pabėgome.“
Savo jautrų, bet tvirtą kreipimąsi G.D.Pilelytė užbaigė patikindama, kad šie žodžiai nėra nukreipti prieš jokią bendruomenę: „Jokiu būdu nesiekiu šiuo įrašu kurstyti neapykantos. Tačiau matant nūdienos aktualijas, jaučiau pareigą mūsų požiūrį pasakyti garsiai.“
