Lietuvoje viešėjęs Jamesas Bluntas: „Muzika man suteikė laimingą gyvenimą“

Atlikėjas kvatojosi, kad būta ir įtemptesnių dienų jo gyvenime. Jo asmeninis rekordas – maždaug 50 interviu per dieną. Regis, jau turėtų viskas būti iškalbėta, tačiau Jamesas visada turi ką pasakyti, tad mane sutiko su širdinga šypsena.

„Smagu čia būti, – spausdamas ranką sako Jamesas ir skuba pridurti, kad po koncerto Maskvoje turėjo laisvą vakarą Vilniuje. – Labai norėjau išeiti laukan, tad vaikštinėjome po miestą. Nuėjome į keletą barų, smagiai praleidome laiką. Eidamas paupiu grožėjausi seno pianino ir kitomis meninėmis instaliacijomis. Man labai patiko jūsų upė. Apskritai, aš labai mėgstu vandenį – visada gyvenau salose, prie upės ar jūros. Be to, mėgstu miestus, kurie turi senove alsuojančių kampelių, o Vilnius turi labai gražų senamiestį, labai autentiškų vietų.“

Vilniuje Jamesas lankėsi su savo naujausiu koncertiniu turu „Afterlove“, kurio metu pristatė to paties pavadinimo albumą. Tai jau penktas J.Blunto muzikinis albumas. Kuo jis skiriasi nuo ankstesniųjų?

„Jis paprasčiausiai geresnis“, – nė nemirktelėjęs atsako Jamesas su tik jam būdingu humoro jausmu.

Tavo muzikinė karjera prasidėjo prieš 15 metų. Kas per šį laikotarpį labiausiai jaudino, įsirėžė į atmintį?

Labai sunku pasakyti. Galime pradėti nuo ypač intensyvaus darbo įrašų studijoje, kur su Thomu Rothrocku dviese praleisdavome keturis mėnesius, man bandant išaiškinti, kas iš tiesų sukasi mano galvoje. Jis turi begalinę kantrybę, dėl kurios sugeba mano idėjas paversti įrašais. Tai nuostabu.

Neįtikėtina leistis į pasaulinį turą su grupe, stovėti ant scenos ir girdėti žmones dainuojant tavo dainas su didžiule aistra ir plačiomis šypsenomis. Labai mažai dalykų šiame pasaulyje gali taip jaudinti.

Muzika man suteikė laimingą gyvenimą.

Ko reikia, kad taptum geru, sėkmingu artistu?

Manau, nuoširdumo. Nuoširdumo išreiškiant save per muziką. Nuoširdumo pačiam su savimi, kai kas nors nutinka gero ar blogo. Tikiu, kad viskas susiveda į tai – reikia būti savimi.

Išleidai ne vieną hitą. Ar būna akimirkų, kai šios dainos ima atsibosti?

Ne. Užtat man labai atsibosta šitas klausimas. (Juokiasi.) Kodėl dainos turėtų įkyrėti? Juolab, kad dainą pristatau kaskart vis kitaip, priklausomai nuo to, kokio grįžtamojo ryšio sulaukiu.

Juk ir kalbėdami dažnai kartojamės. Kai manęs paklausia, kuo užsiimu, atsakau, kad esu muzikantas. Kai tavęs paklausia, kuo užsiimi, tu atsakai, kad esi žurnalistė. Tai sakydami mes kartojamės.

Tai neerzina, kai susitinki žmogų, kuriam įdomu tavęs klausytis. Kai stoviu ant scenos ir atlieku tas pačias dainas kiekvieną naktį, mane domina publika, o ji domisi manimi. Jei virtuvės šefas turi firminį patiekalą, kurį visi dievina, jam malonu matyti žmones valgant šį patiekalą. Lygiai taip pat man gera, kai žmonės mėgaujasi mano dainomis. Tai yra mūsų dialogo forma.

Jamesą Bluntą žinome kaip meilės dainų atlikėją. Tačiau naujausiame albume esanti „Someone Singing Along“ neturi nieko bendro su romantika. Kas tave įkvėpė parašyti šį kūrinį?

Daina „Don‘t Give Me Those Eyes“ parašyta apie romaną su ištekėjusia moterimi. Tai ne romantiška. Tai bjauru.

Tai yra daina apie JAV prezidentą Donaldą Trumpą.

Manau, kad labai keista, jog esu pristatomas kaip meilės dainų atlikėjas. Aš savęs visiškai nelaikau romantišku dainininku. Kita vertus, negaliu to ir paneigti. Vis dėlto tikiu, kad tai yra tam tikras nesusipratimas. Aš nesu romantiškas, aš kraupus.

Kūrinyje „You‘re Beautiful“ dainuoju apie tai, kaip apsvaigęs nuo narkotikų persekioju kažkieno kito merginą. Aš sekiau ją, nors ši ji buvo su savo vaikinu. O jis buvo labai didelis vyrukas. Tai visai neromantiška. Tai tiesiog keista.

Daina „Don‘t Give Me Those Eyes“ parašyta apie romaną su ištekėjusia moterimi. Tai ne romantiška. Tai bjauru.

Šiame albume yra ir daina „Lose My Number“. „Tu pamiršai man paskambinti ar pametei numerį?“ – šito klausia persekiotojas. Tai ne romantiška. Tai šiurpu.

Aš esu tas atlikėjas, kuris dainuoja apie žmonių persekiojimą, priklausomybei prilygstančią meilę, išblėsusią meilę, nenusisekusius romanus, mirtį ir neviltį. Dievinu faktą, kad žmonės per vestuves groja mano dainas, bet, žinote, iš įrašo jums dainuoja iškrypėlis. Tai verta įsidėmėti.

Sykį pasakei, kad tik drąsus žmogus gali prisipažinti mėgstantis tavo muziką...

Taip leptelėjau tik dėl to, kad mėgstu save nuvertinti ir būti užgaulus sau pačiam bei bet kam, kas yra pakankamai malonus, kad mėgtų mano muziką. Išties, aš taip negalvoju. Galbūt man derėtų parodyti didesnę pagarbą tiems žmonėms, kurie mane taip puikiai priima koncertuose.

Gana keista, kaip pozityvius dalykus gyvenime dažnai bandome paversti negatyviais. Taip, aš sulaukiu daug pašaipų, bet nepaisant viso negatyvo, aš kiekvieną vakarą dainuoju tūkstančiams žmonių. Yra tūkstančiai gerbėjų, kuriuos labai vertinu. Man labai pasisekė, kad juos turiu.

Jei jau prakalbome apie užgauliojimą... Jo tikrai netrūksta tavo tviterio paskyroje. Dar visai neseniai aktyviai atsakinėjai visiems kritikams, tačiau staiga viskas liovėsi. Kur dingo kandusis Jamesas?

Dabar tiesiog rečiau rašau tviteryje. Gal kai kam tai pasirodys kvaila, bet kam žiūrėti į telefoną, kai gali matyti tikrą pasaulį?

Kalbant apie interneto trolius, verta prisiminti, iš tiesų vyksta socialinėje erdvėje. Nuo to pirmo karto, kai manęs paklausė apie atsakinėjimą tviterio troliams, jų labai sumažėjo. Jei šiandien paieškotume, rastume vieną, gal du negatyvius komentarus. Jų tiesiog sumažėjo.

Be to, labai paprasta kalbėti apie tuos porą piktų komentarų, bet taip mes pamirštame tūkstančius, kurie pirko bilietus, keliavo automobiliais, autobusais ir traukiniais, išsipirko viešbučius, kad galėtų sudalyvauti koncerte. Kodėl mes nekalbame apie tuos tūkstančius žmonių? Šiandien internete suradęs porą negatyvių komentarų juokiuosi iš savęs. Kodėl suku galvą dėl tų dviejų, vietoje to, kad pagalvočiau apie tuos pozityvo kupinus tūkstančius?Juk tie du nelaimingi žmonės sėdi vieni savo namuose su nusmukusiomis kelnėmis. Nemanau, kad verta į juos rimtai žiūrėti.