Lietuvoje viešėjęs kurčias reperis Signmark – apie kunigų pyktį ir kritikus: „Sakė, man čia ne vieta“

Pirmuoju pasaulyje kurčiuoju reperiu vadinamas Signmark pasakoja apie sunkią pradžią, dėl ko sulaukė grasinimų teismais, kodėl kurtumo nelaiko negalia, su kokiais iššūkiais susiduria jo bendruomenės žmonės ir kaip atrodo kurčiųjų repas.

Marko kilęs iš Suomijos – būtent čia jis ir pradėjo savo muzikinį kelią. Nuo gimimo kurčias muzikantas, kurio šeima taip pat negirdi, prisimena, kad kūrybai jį įkvėpė girdinčių žmonių muzika.

„Būdamas mažas berniukas pradėjau versti dainas ir taip jų išverčiau šimtus. Michaelas Jacksonas, Bon Jovi – išverčiau daugybę dainų... Kai man buvo apie 15 metų, susidomėjau repu ir įvairiais reperiais – Coolio, DNC, Public Enemy. Ir pastebėjau, kad pradėjau domėtis hiphopo kultūra, šokiais, ritmu, tiesiog daugybe įvairių šios kultūros aspektų.

Taip pat pastebėjau, kad repe yra daug komentarų įvairiomis temomis, ir pamaniau, kad tai man labai tinka, nes esu kurčias žmogus. Norėjau pasakyti pasauliui, kad mes egzistuojame. Kai pradėjau rašyti savo dainas, man tikriausiai buvo 22 ar 23 metai“, – pasakoja Marko Vilhelm Vuoriheimo-Signmark.

Nusikėlęs į prisiminimus vyras neslepia, kad pradėjus repuoti, jis neturėjo į ką atsiremti – prieš tai tokiu principu to niekas istorijoje nebuvo daręs. Tad Marko nusprendė mokytis pats – iš poetų bei repo tekstų gestų kalba. Taip jaunasis reperis išmoko naudoti rimą.

Kurčiųjų repas – kitoks nei girdinčių žmonių

Signmark repuodamas rimuoja ne tik žodžius – ritmingi privalo būti ir gestai. Reperis paaiškina, kad kiekvienas gestų kalbos žodis turi keturis aspektus, kuriuos keičiant ir gimsta dainos.

„Pavyzdžiui, „mergina“ yra vienas atskiras ženklas. Yra keturi skirtingi ženklo aspektai, visada, visur pasaulyje, kiekvienas ženklas turi tuos pačius keturis aspektus.

Pirmasis yra vieta, kur ši „mergina“ yra – krūtinėje. Antrasis yra forma. Trečias yra judėjimas – ženklas „mergina“ du kartus pašoka aukštyn ir žemyn. Ir ketvirtas – tai, kaip sukasi ranka. Taigi, jei pakeisiu vieną ženklo aspektą, pavyzdžiui, rankos formą, galiu jį pakeisti į „kosulį“. Tai gana paprasta“, – aiškina pašnekovas.

Marko priduria: „Kadangi rašau tekstą suomių arba anglų kalba, turiu atlikti dvigubą darbą – reikia galvoti, kaip šis tekstas veikia ir šnekamojoje kalboje. Bet taip pat jis turi veikti ir gestų kalba. Taigi tikriausiai galite įsivaizduoti, kiek kartų teko pakeisti dainas, kad jos veiktų abiem kalbomis. Mano ilgiausia daina vadinasi „Take Off“. Ją kurti užtruko turbūt dvejus metus. Trumpiausia sukurta per dvi savaites, taigi tai skiriasi.“

Pašnekovas yra išleidęs ir savo albumų. Šie taip pat kitokie, nei girdintiems įprasti CD plastikinėje dėžutėje – jų įpakavime yra ir DVD diskas, kuriame įrašyti vaizdo klipai kiekvienai dainai. Signmark sako, kad taip jis suteikia galimybę jo muzika mėgautis ir kurtiesiems, ir girdintiems žmonėms.

Sulaukė nemalonumų

Signmark pirmasis albumas buvo įrašytas suomių kalba – vyras prisimena, kad iš pradžių jam buvo baugoka naudoti anglų ir amerikiečių gestų (ASL) kalbas. Tiesa, reperis nebijojo rinktis kuo atviresnių temų.

„Mano pirmasis albumas buvo gana neapdorotas ir šiurkštus. Aš viską išleidau į išorę. Pasakiau tai, ką norėjau pasakyti. Daug girdinčių žmonių įsižeidė, supyko, o mane grasino paduoti į teismą, nes pasisakiau prieš implantus kurtiems vaikams.

Kalbėjau apie privalomą sterilizaciją, draudimą tuoktis... Aš tarsi atvedžiau visa tai į populiariąją srovę ir buvo bažnyčios žmonių, kunigų, kuriems tai nepatiko, bet aš tiesiog nusprendžiau – tegu jie sako, ką nori.

Daug kas manęs klausia, kodėl tu turi atverti žaizdas? O aš visada atsakau – todėl, kad noriu į jas įberti druskos“, – patikina pašnekovas.

Išgirdo nemažai pasipriešinimo

Signmark pasakoja, kad iš pradžių daug kas sakė, jog jam nepavyks. Reperis įsitikinęs – taip žmonės kalbėjo dėl to, kad niekada anksčiau nebuvo matę repuojančio kurčio žmogaus ir jo tiesiog nesuprato.

„Sulaukiau labai tiesioginių atsiliepimų tiesiai į akis, kad kurtieji turėtų tiesiog likti savo vietoje. Jie neturėtų ateiti į muzikos pasaulį. Bet laikui bėgant, kuo daugiau ėjau į koncertus ir jiems rodžiau, žmonės ėmė tikėti, kad galiu tai daryti. Norėjau parodyti pasauliui, kad kurtieji gali daryti viską, ką nori.

Tačiau kurčiųjų bendruomenėje buvo pasiskirstymas. Kai kurie žmonės mane labai palaikė, bet kita bendruomenės pusė buvo mokoma, kad muzika nėra skirta kurtiesiems. Ir dėl šios priežasties jiems buvo sunku suprasti, ką darau. Visa mano šeima yra kurčiųjų. Žmonės nesuprato, kaip šeima gali manimi didžiuotis. Jie manė, kad aš bandau apsimesti, jog girdžiu“, – sako Marko Vilhelm Vuoriheimo ir priduria, kad šiandien jį Suomijos kurčiųjų bendruomenė mini tik geru žodžiu.

Kurtumo nelaiko negalia

Marko rėžia atvirai – jam neatrodo, kad kurtumas turi būti laikomas negalia. Norėdamas tą pagrįsti, jis pamini sporto pasaulį, konkrečiau – Olimpines žaidynes.

„Man neleidžiama vykti į paralimpines žaidynes, nes nesu neįgalus. Tačiau įprastose olimpinėse žaidynėse man sako, kad esu neįgalus, todėl negaliu dalyvauti. Tai kur man važiuoti?

Antrasis klausimas – terminas „neįgalusis“. Jei kas nors į mane žiūri, neatrodau neįgalus. Medicinos pasaulis, žiniasklaida, visi galvoja apie logopediją, specialųjį ugdymą, specialiąsias mokyklas. Visada yra „specialus“, visada kažkas yra ypatinga. Kas čia tokio ypatingo?

Kai kuriose šalyse, jei kurčias vaikas yra laukinukas, jam duoda vaistų nuo ADHD (dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromo – red. past.). Vaikai yra laukiniai, nes nesupranta pasaulio. Jei žiūrėsite į mane kaip į kalbinę mažumą, aš turiu savo kultūrą. Galiu kalbėti savo gimtąja kalba, turime meną, sportą. Turime vertimo žodžiais paslaugas.

Taigi, ar aš esu neįgalus, ar priklausau kalbinei mažumai? Manau, kad esu kažkur tarp jų“, – sako Signmark.

Reikalauja daugiau įtraukties

Pasak Signmark, svarbiausia kurtiesiems yra kuo daugiau įtraukties. Pašnekovas sako, kad jos vis dar yra mažokai.

„Visuomenėje svarbiausia yra įtrauktis, vertimo paslaugos. Televizijos kanalai, valdžios institucijų interneto svetainės – jos turėtų būti įtraukiančios ir prieinamos. Aš turiu viską žinoti lygiai taip pat, kaip ir girdintys žmonės.

Man taip pat reikia, kad galėčiau paskambinti, kada noriu, kur noriu. Suomijoje negali paskambinti skubios pagalbos telefonu. Negaliu patekti į autoavariją, niekada. Turime mobiliojo vertimo paslaugas, bet valdžios institucijos nenori pradėti jomis naudotis.

Kurčių vaikų darželiuose turėtų būti kurtieji mokytojai. Viskas, pradedant darželiu ir baigiant universitetu, turėtų būti prieinama kurtiesiems“, – tikina pašnekovas.

Projekto vystyti neplanavo

Projekto „Mes taip nesitarėm“ sumanytojas ir vadovas Dominykas Vaitiekūnas atviras – iš pradžių jis net negalvojo jo taip išvystyti. Pasak pašnekovo, visa idėja teturėjo būti kelios į gestų kalbą išverstos dainos, o idėją įkvėpė ne kas kita, kaip... pandemijos valdymo spaudos konferencija.

„Aš nusprendžiau, kad man būtų įdomu parašyti keletą dainų apie tai, kaip mes visi jaučiamės. Ir galvojau, kad kai prireikia vertėjo, reikia kitos kalbos, tu esi šiek tiek tarsi per atstumą, per kažkokį barjerą nuo pašnekovo.

Man pasidarė įdomu šitą temą panagrinėti kartu su kurčiaisiais. Bet aš iš pradžių pagalvojau, kad tiesiog parašysiu kelias dainas, kurias mes išversime į gestų kalbą. Manau, tai bus tiesiog toks projektas, kuris čia ir baigsis. Bet tada, kai aš susipažinau su kurčiaisiais, supratau, kad čia yra daug daugiau įdomių dalykų“, – sako D.Vaitiekūnas.

Menininkas suvokė, kad terminai „klausyti“ ir „girdėti“ gerokai skiriasi, o geriau klausytis jį galėtų pamokyti ne kas kitas, o kurtieji.

„Man pasirodė labai įdomi kurčiųjų sąsaja su muzika, su scenos menu, istorija ir pradėjau bendrauti su kurčiaisiais, klausti jų, kas jiems yra įdomu, kas jiems yra aktualu. Supratau, kad svarbiausia yra kultūros pritaikymas, tai yra, dainų vertimas į gestų kalbą.

Paklausiau jų, ką kurtieji norėtų su manimi nuveikti, nes esu menininkas, kuris tyrinėja. Man svarbiausia buvo tai, ko jiems reikia iš šito projekto. Kurtieji man pradėjo pasakoti, kad jie neturi dainos ir kad jie norėtų, jog aš jiems sukurčiau dainą“, – pasakoja D.Vaitiekūnas.

Muzikantas prisimena, kad prašymas jį sutrikdė – jis nesuprato, kodėl kurtieji patys negalėtų sukurti sau dainos. Tiesa, pasiūlęs jiems sudalyvauti dainų rašymo stovykloje, sulaukė pasipriešinimo.

„Jie iš pradžių labai pasimetė ir sakė – mes tikrai negalim, mes niekada nedarėm, mūsų niekas niekada neprašė kurti tekstą, mes nesugebėsim. Tai iš pradžių buvo pasipriešinimo, kad užduotis yra per sunki, bet aš laikiausi nuomonės, kad užduotis yra per sunki dėl to, kad jie niekada to nedarė.

Ir mums pavyko, bet procesas buvo pakankamai sudėtingas ir sunkus. Mes nusprendėme tas stovyklas tęsti, bet po to kai kurie kurtieji man pasakė, kad jiems nėra įdomu rašyti dainas, jie labiau norėtų rašyti poeziją“, – prisimena pašnekovas.

Kviečia žvelgti plačiau

D.Vaitiekūnas pasakoja, kad pradėjus galvoti, kaip visa tai, kas gimė stovyklose, perteikti tiek kurtiesiems, tiek girdintiems žmonėms, ir gimė šis, dabar jau tarptautinis projektas. Muzikantas džiaugiasi – jau lapkričio mėnesį žiūrovams galės pristatyti naujausią savo kūrinį, o sustoti po to net nežada.

„Sukūrėme audiovizualinį patyriminį kūrinį, kuris kviečia žmones, nesvarbu, ar jie yra girdintys, ar kurtieji, į bendrą patirtį nepriklausomai nuo klausos lygio. Naudojame gestų kalbą, įvairias sensorines medžiagas, vibraciją, pojūčius. Visa tai padeda kurti partneriai iš Švedijos ir Suomijos“, – pasakoja Dominykas.

Pašnekovas pabrėžia: „Man norisi visiems – tiek girdintiems, tiek kurtiesiems – parodyti, kad reikia žiūrėti plačiau. Bendradarbiaudami su įvairaus tipo žmonėmis, girdintys išlošia labai daug naudos iš bendravimo su bendraamžiais. Aš asmeniškai iš kurčiųjų labai daug išmokau.“

Atskirtis – didžiulė

Dominykas Vaitiekūnas akcentuoja kurčiųjų jau ne kartą pabrėžtą problemą – atskirtis tarp jų ir girdinčių žmonių yra didžiulė. Vyras pasakoja, kad jam projekto dalyviai yra sakę, jog dar neteko dalyvauti bendrame renginyje su girdinčiais žmonėmis.

„Manęs klausia, ar aš kuriu projektą kurtiesiems, bet aš visada stengiuosi pabrėžti, kad kuriu projektą tiesiog žmonėms, nepaisant to, ar jie yra kurtieji, ar girdintys.

Man atrodo, mums nereikia Lietuvoje projektų, kurie būtų specialiai izoliuojantys tam tikras grupes. Reikia, kad žmonės, kurie turi judėjimo negalią, galėtų laukti bendruose renginiuose. Mums reikia renginių, kuriuos kurtieji irgi gali suprasti, dalyvauti mūsų spektakliuose.

Aš ne kartą girdėjau patarimą siaurinti savo sritį, neva taip galėčiau padaryti daug daugiau. Aš atsakiau, kad jeigu kurčiau tik kurtiesiems, tada nedaryčiau to iš viso. Mums reikia bendradarbiavimo. Ne skirstyti žmones į skirtingas dėžutes. Mano tikslas yra įrodyti, kad girdintieji ateitų į mūsų renginį ne kaip į neįgaliųjų, o ateitų į renginį, kuriame galėtų šviestis kultūriškai“, – sako projekto vadovas.

Bendradarbiavimas galėjo neįvykti

D.Vaitiekūnas prisimena sulaukęs kritikos – esą projekte „Mes taip nesitarėm“ susidarė galios disbalansas tarp mokančių girdinčių žmonių ir mokomų kurčiųjų. Menininkas kaipmat suprato, kad reikia plėstis – antraip neapsimoka apskritai tęsti veiklos.

„Mes pradėjome ieškoti tokio žmogaus ir Lietuvoje jo rasti nepavyko, tad ėmiau ieškoti internete. Radome Markosą ir jis labai greitai atrašė, kad dalyvauja tokiuose renginiuose, bet dirba profesionaliai ir norėjo darbo. Mes supratome, kad mums nepavyks surinkti tiek finansavimo, tad padėkojome ir dirbome toliau.

Vėliau aš supratau, kad mes privalome išplėsti šitą projektą, arba neapsimoka jo toliau tęsti. Ėmėme ieškoti finansavimo, ir nors jo iki galo nesurinkome, jis sutiko atvažiuoti į Lietuvą ir dirbti su mumis. Maža to, jis pasakė, kad dirbs iki galo ir tiek, kiek reikės, nesvarbu, kad finansavimo iki galo nesurinkome.

Kai jis atvažiavo, ledai pajudėjo ir visiems dalyviams padidėjo motyvacija ir džiaugsmas dalyvauti. Jie gavo profesionalių įrankių darbui. Esu be galo jam dėkingas“, – džiaugiasi Dominykas Vaitiekūnas.

Laukia dideli planai

Projekto vadovas džiaugiasi – planų „Mes taip nesitarėm“ turi net iki 2027-ųjų.

„Kitais metais ketiname išleisti dar porą leidinių – vienas bus „Erasmus+“ finansuotas metodinis leidinys, o kitas yra audiovizualinis leidinys ir kurtiesiems, ir girdintiesiems.

Visi mūsų kūriniai turėtų būti išleisti ir laisvai prieinami visiems Lietuvoje audiovizualinių formatų. Jie yra filmuoti profesionaliai ir tai turėtų tapti pirmuoju leidiniu Lietuvos istorijoje, kuriame atsidurs kurčiųjų kūryba.

O 2027 metais Lietuvoje bus organizuojama Kurčiųjų asamblėja. Lietuvos kurčiųjų draugija prašė mūsų parengti projektą jai.

Mūsų ruošiamas pasirodymas dar net neįvyko, bet labai tikiuosi, kad po premjeros galėsime sudalyvauti ir girdinčių žmonių festivaliuose. Neslėpsiu ambicijos ir sudalyvauti profesionaliuose meno festivaliuose“, – sako Dominykas Vaitiekūnas.