„Lietuvos balso“ reporteris Šarūnas Kirdeikis: „Komforto zona man sukelia diskomfortą“

– Tavęs pilna visur – kuo dabar užsiimi? 

Darbų, kaip visada, turiu nemažai – man patinka daug dirbti. Manau, kad darbas žmogų puošia. Dabar tapau „Lietuvos balso“ reporteriu. Skambus pavadinimas, bet kol kas tai yra labai linksma profesija. Taip pat, ruošiu naują akademijos sezoną. Tai – mano asmeninė ambicija, todėl ypač stengiuosi, kad viskas pavyktų. Dabar turiu naujos kūrybinės veiklos – padedu atlikėjams Gabrieliui ir Bertai – kartu kuriam dainų tekstus ir muziką. 

– Kas paskatino tapti „Lietuvos balso“ reporteriu? 

– Prisimenu paauglystę, kuomet laikydavausi nuo žmonių per atstumą. Tiesiog, toks buvau – nedrąsus, intravertas, šiek tiek moksliukas. Tačiau pastaraisiais metais daug kas nutiko – veikla mane pakeitė. Šiandien man rūpi, ką žmonės veikia, kaip jie laikosi, rūpi išgauti iš jų emociją, juos palaikyti ar pasijuokti kartu. „Lietuvos balsas“ yra puiki galimybė šiuos įgūdžius tobulinti – kalbinu visus, tarsi bendraučiau su draugais. Skirtumas tik tas, kad rankoje laikau mikrofoną, kuriuo, tiesą pasakius, dar nelabai moku naudotis. Manau, kad ši sritis man padeda atrasti savyje naujų dalykų: laisvo kalbėjimo, pokalbio palaikymo  ir supratimo, kaip kiti jaučiasi. Man tai patinka – lipti per save ir keistis.

– Ką manai apie savo kolegę Santą? 

– Labai džiaugiuosi, kad ji mano kolegė. Nors abu esame žali, taisome vienas kitą ir vienas kitą labai neblogai papildom. Ji – šaunuolė, raiškiai kalbanti, puiki redaktorė, sakyčiau – unikaliai logiška blondinė. Prisipažinsiu, tikėjausi susidurti su stereotipine šviesiaplauke. Tačiau ji sugriovė visus mitus, likau visiškai apšalęs ir kaltas. 

– Ar gali paneigti mitą, kad devyni amatai, o dešimtas – badas? 

– Kažkada galvojau, kad noriu daryti viską. Ačiū Dievui, bent iš dalies supratau, kad reikia gilintis į vieną sritį, tačiau noras tikrinti savo galimybės kiekvieną dieną išliko. Kartais užduočių kiekiu man puikiai pavyksta išvesti save iš proto ir priartėti prie galimybių ribos... Tiesa, negaliu paaiškinti to priežasties. Taigi, po „amatu“ visgi „bado“ grėsmė išlieka. Bet taip linksmiau gyventi.  Pastebėjau paradoksą – būdamas komforto zonoje jaučiu diskomfortą. 

Visos mano veiklos sukasi vienoje terpėje. „Show Makers Akademijoje“ aš galiu daryti viską, ką išvardinau, neišeidamas iš jos. Tai yra didžiulis pliusas, dėl to aš galiu vadinti ją savo namais. Viena veikla išauga iš kitos: „Lietuvos balso“ reporteriu tapau dėl to, kad stačiau šiam projektui choreografiją, prisidėjau prie režisūrinių sprendimų ir puikiai pažinau formatą. Dėl to manimi patikėjo. O reporterio darbui reikalingi geri bendravimo įgūdžiai, kurie yra įgimti arba turi jų išmokti. Mane to išmokė šokėjai, mokiniai ir visi, su kuriais aš dirbu. Viskas yra uždaras ratas. 

– Minėjai, kad „Show Makers Akademija“ yra tavo asmeninė ambicija. Kas tai ir kodėl to sieki? 

– Universaliais šokėjais ir atlikėjais susižavėjau ne tik nuo Britney Spears klipų laikų, bet didelę įtaką padarė ir apslankymas JAV. Ten žmonės yra tiesiog ryškios asmenybės, o tai, kad jie moka šokti, dainuoti, kalbėti ar kurti yra tik viso to padarinys. Papildymas to, kad jie iš tiesų gyvenime yra faini. Tai supratęs aš norėjau atrasti sistemą, kad žmonės ateitų šokti ne tam, kad taptų drąsesniais, o kad jie išmoktų būti drąsūs ir dėl to geriau šoktų. Tai  atrodo mažmožis, bet aš manau, kad jis lemia viską. Tai kaip mažas genas, kaip maža geno mutacija ar delecija – tu jo netenki ir gali būti visiškai kitokiu žmogumi. Man patinka turėti tokią kūrybinių mutantų, kurie pirmiausia yra asmenybės, mokyklą. 

Akademijos kursas ugdo universalius šokėjus, nes čia mokome įvairių šokio stilių. O iš to seka įdomių dalykų: žmogus taps ir fainesnis, ir stipresnis, ir drąsesnis, ir įkvėps kitus gyventi įdomiau – tuomet ir POP scena bus įdomesnė, kils standartai žmogaus viduje, jis nenorės scenoje tiesiog chaltūrint. Tačiau tai nėra lengva, nes akademijos kursui reikia pasiryžti. Vis dėlto, iš vieno mažo grūdo išauga visas medis, todėl aš džiaugiuosi turėdamas net penkis tokius grūdelius – pradžiai to užtenka. Tai yra mano asmeninė ambicija, prie kurios prisideda vis daugiau žmonių ir studijų. Treti metai, o motyvacija tik didesnė.

– Ar bandai aplink save suburti tokių pat išprotėjusių, viską veikti norinčių žmonių ratą? 

– Taip, Akademijoje mes neapsiribojame vien šokiais ar vokalu. Vystome daug įvairių projektų – filmuojam klipus, pasidalinam vaidmenimis, kas filmuoja, kas montuoja, kas moka nuotraukas retušuoti – visa tai yra kūrybinio proceso dalis. Smagu matyti, kad yra žmonių, kurie moka įvairius dalykus ir yra universalūs, tačiau jie nebūtinai turi būti tokie pat išprotėję kaip aš. Nebent jiems tai patinka ir kitaip jie negali. 

Mano veiklos tikslas yra daryti žmones laimingus, paskatinti juos daryti kažką įdomesnio nei įprastinė veikla, kad kiekvieną dieną jie išmoktų kažką naujo. Jeigu ta bet kuri veikla daro žmones laimingus ir šiek tiek juos paspiria nuo sofos –  tai man labai patinka. 

– Ar šokio repeticijas pats laikai darbu? 

– Ne, stengiuosi nelaikyti, nes tada šokis praranda savo fainumą. Žinau daug žmonių, kurie bando užsidirbti savo gyvenimo milijoną iš šokio ir matau, kad jie yra pavargę nuo kiekybės. Aš to nenoriu, dėl to aš geriau imsiuos papildomų darbelių, o šokį paliksiu malonumui.

– Kokie tavo artimiausi planai? 

– Gimtadieniui išvažiuoti  į Ispaniją ir aplankyti Venecijos Bienalę.  Man ten labai patinka ir noriu, kad tai taptų tradicija. Noriu kultūrinio restarto.