Egidijus LAZAUSKAS (50) vaikystėje svajojo tapti lakūnu, o dabar jau kelerius metus vadovauja „Lietuvos geležinkeliams“. Jis supranta, kad didžiajai visuomenės daliai traukiniai vis dar asocijuojasi su senųjų laikų romantika, bet yra tikras – bėgiais atrieda ateitis. Atvirauja esantis iš tų vadovų, kurie turi profesinio ir asmeninio gyvenimo ribas. Užvėręs biuro duris, Egidijus neria į atrastą hobį – medžio dirbinius, bet niekada nepamiršta ir nuo vaikystės lydinčios muzikos.
Geležinkeliai nėra tipinis profesinis pasirinkimas. Kaip čia atsiradote? Dėl traukinių romantikos, nostalgijos ar svajonių?
Iš pradžių tai buvo „nothing personal, just business“ („nieko asmeniško, tik verslas“), o dabar, aišku, man rūpi geležinkelių ateitis.
Kai gavau pasiūlymą prisijungti prie „Lietuvos geležinkelių“, mano karjera kitoje įmonėje, susijusioje su audito konsultacijomis, ėjo į pabaigą. Dirbau ten apie septyniolika metų ir jau dairiausi kitos stotelės. „Geležinkeliuose“ iš pradžių dirbau kitoje pozicijoje, vėliau pasiūlė vadovauti – sutikau. Taip ir bėga čia jau septinti metai.
Dar prisimenate, kuo svajojote tapti būdamas vaikas? Studijos, dabartinė pozicija turi su tuo ryšių?
Tam tikrų sąsajų tarp išsilavinimo