„Pro savo kabineto langą matau saulės nušviestų marių sidabrą, gynybinį fortą. Kitoje pusėje boluoja Klaipėda. Tokie vaizdai nušviečia širdį, ir problemos nutolsta“, – sako Lietuvos jūrų muziejui dvidešimt vienus metus vadovaujanti Olga ŽALIENĖ (67).
Vadovaujate ypatingam muziejui. Tačiau šioje veikloje, matyt, ir daug neromantiškų reikalų?
Jų daugiausia... Pamatyti romantiką kartais reikia pastangų. Kai būnu įkliuvusi į problemų, reikalų spąstus, turiu prisiversti pakelti akis į tą vaizdą už lango ar palikti kabinetą ir nueiti į Nerijos fortą. Kai ten užlipu ant aukščiausio pylimo taško ir žiūriu į pusę, kur, žinau, už medžių viršūnių yra jūra, man šitas vaizdas atperka viską.
Kasdien į darbą plaukiate keltu!
Kelyje į darbą su kolegomis patiriame visas gamtos stichijas, jų grožį, o kartais – kvapą gniaužiančią grėsmę. Yra ne kartą buvę, kai keltą taip vėtė bangos, kad jam ne išsyk pavyko prisišvartuoti prieplaukoje. Per mano karjerą