Trumpiausią birželio naktį, kai didžioji dalis Lietuvos šventė Jonines, senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ vyriausioji krivė Inija TRINKŪNIENĖ kartu su bendraminčiais giesmėmis ir apeigomis minėjo Rasos šventę. Etnologė, sutartinių mokyklos vadovė, apeigų folkloro grupės „Kūlgrinda“ vadovė daugiau nei penkiasdešimt metų ieško dvasinio ryšio su mūsų protėviais.
Prieš dešimtmetį tapote „Romuvos“ vyriausiąja krive, kai į protėvių pasaulį iškeliavo šias pareigas ėjęs jūsų vyras Jonas Trinkūnas. Brolis Valdas vadovauja Kelmės „Romuvai“, sesuo Rima – irgi romuvietė. O kokio tikėjimo jūsų tėvai?
Mama – katalikė, bet po karo Kelmėje dirbdama mokytoja negalėjo eiti į bažnyčią, net mus bijojo supažindinti su poteriais. Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę pradėjo lankytis joje. Tėvas nebuvo smarkiai tikintis, visą gyvenimą dirbo inžinieriumi. Namuose švęsdavome Kūčias, gal kiek mažiau – Velykas. Prisimenu, žiemą per šventes mama uždangstydavo visus langus, kad nesimatytų, jog viduje kažkas vyksta. Kartą, kai kalėdodamas užsuko kunigas, dar visai mažytė nuo jo pasislėpiau po lova. Kiek bandė mane iš ten iškrapštyti, nepavyko...
Esate pirmoji ir vienintelė krivė Lietuvoje. Kaip ja tapote ir ką reiškia šis titulas?
Krivis – dar nuo prūsų laikų aukščiausias senovės baltų religijos dvasininko titulas. Sunku dabar pasakyti, ar senaisiais laikais jį suteikdavo moterims. Iš aprašymų žinoma tik apie vaidilutes – šventosios ugnies kurstytojas, žynes. Nors istorija pasakoja apie patriarchalinės kultūros laikus, turime daug moteriškosios lyties dievybių: Žemyną, Laimą, Gabiją, Austėją. Dar tyrinėtoja, archeologė Marija Gimbutienė senojoje lietuviškoje kultūroje įžvelgė stiprų moteriškąjį pradą, tad, manau, galėjo būti baltų tikėjimo moterų dvasininkių, tik nežinia, ar jos taip vadintos.
Mane krive išrinko vaidilos per slaptą didžiosios krivūlės balsavimą. Ir tai tik parodo, kokia demokratiška bendruomenė esame. „Romuvos“ dvasininkai yra vaidilos ir vaidilės. Jų pas mus maždaug panašus skaičius, jais tampama pačiam subūrus savo krašto bendruomenę arba iškilus į lyderius – vaidilą ar vaidilę išsirenka patys žmonės.
Kas įeina į krivio pareigas?
Atstovauti „Romuvai“, vadovauti visai bendrijai, kurią sudaro atskiros „Romuvos“ bendruomenės iš visos Lietuvos. Porą kartų per metus renkamės į krivūles, aptariame savo planus, bet pagrindinė veikla vyksta bendruomenėse. Viena svarbiausių mano pareigų – tuoktuvės, poras taip pat tuokia vaidilos. Įstatymiškai mūsų apeigos neįteisintos, nes esame vis dar valstybės nepripažinta religinė bendruomenė (Europos Žmogaus Teisių Teismas daugiau nei prieš metus nusprendė, kad valstybės nesuteikiamas pripažinimas senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ yra diskriminacinis – red. past.), todėl jaunavedžiams įteikiame tik gražų jungtuvių atminimo raštą. Kai kurie vėliau paprašo ir vaiko palaiminimo apeigų. O įvairias kalendorines šventes minime visus metus.
Galiu pasidžiaugti, kad buvau tarp tų, kurie jas prikėlė dar 1967 metais. Sakydama „mes“ labiau turiu galvoje savo vyrą Joną Trinkūną – krivį Jaunių. Tada jis dar nesivadino šiuo pagonišku vardu, bet kartu su draugais, studentais bei dėstytojais pirmasis surengė Rasos šventę Kernavėje. Nuo tada viskas ir prasidėjo. Žinoma, kartu su draudimais bei persekiojimais, bet tuomet uždegta liepsna neužgeso – pasklido po visą Lietuvą.
Kada jūs prisijungėte prie šio judėjimo?
Į Vilniaus universitetą įstojau 1969-aisiais. Praėjus metams, su „Ramuvos“ klubo kraštotyrininkais nuvykau į pirmąją etnografinę ekspediciją Tverečiuje: užrašinėjome dainas, muziką, pasakojimus – patekau tarp žmonių, kurių gyvenimo prasmė ir tikslas buvo tyrinėti senąją, tradicinę, lietuvių kultūrą. Studijavau psichologiją, buvau tarp pirmosios laidos absolventų, bet psichologe nedirbau – likau tuometiniame Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto Filosofijos, teisės ir sociologijos skyriuje.
Paskutiniame kurse susituokėte su dvylika metų vyresniu universiteto dėstytoju Jonu Trinkūnu, beje, prieš tai turėjusiu šeimą ir dukrą Žemyną. Kas tai buvo – meilė iš pirmo žvilgsnio?
Taip. Susitikome ekspedicijoje Tverečiuje. Man labai didelį įspūdį paliko būtent Trinkūno ir Veronikos Povilionienės, tuomet – Janulevičiūtės, duetas – kaip jie dainavo! Aš iš tiesų buvau laiminga, kad pakliuvau tarp visiškai kitokių žmonių, kurių veikla turėjo prasmę. Dainavome, rinkome tautosaką, būrėmės į ansamblius ir turėjome savo atskirą gyvenimą, kaip dabar pasakytume – sukomės savame burbule. Aišku, nuo sovietizmo negalėjai toli pabėgti, bet buvome draugų, bendraminčių būrys, beje, atgaivinęs didžiausią baltišką Jorės šventę ant Karmazinų piliakalnio Neries ir Dūkštos upelio santakoje.
Praėjus gal metams po mūsų vestuvių, Joną išmetė iš universiteto „už antitarybinę veiklą“. Jis palaikė ryšius su kauniečiais, platinusiais „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ ir už tai valdžios taip pat persekiotais. Prisimenu, kasdien jį kviesdavo į saugumą. Mane irgi kartą pagavo ir nuvežė, kad apie Trinkūną papasakočiau. Gąsdino, kad dabar jis privalės eiti dirbti į fabriką ar gamyklą, ten darbo kolektyvas jį perauklės, „o jūs turėsite mums padėti!“. Jie mane sučiupo nešančią lagaminėlį su jo užrašais – tada dar gyvenome atskirai. Išėjau iš Jono namų, matyt, mane sekė – įsėdau į autobusą, važiuojantį iki Liepkalnio, kur nuomojausi kambarį. Iki šiol pamenu: išlipu, einu link namų, matau, stovi volga. Iš jos išlipa vyrai su lietpalčiais ir sako: „Sėskitės.“ O aš – su lagaminėliu, į kurį Jonas sudėjo visą ekspedicijų medžiagą, matyt, dar kažką, ko nenorėjo, kad rastų. Ta medžiaga tuomet pradingo.
Pakliuvau tarp visiškai kitokių žmonių, kurių veikla turėjo prasmę. Dainavome, rinkome tautosaką, būrėmės į ansamblius ir turėjome savo atskirą gyvenimą.
Spėju, jaunai dailiai studentei teko rinktis: ar dėmesio siekiantys bendraamžiai, ar vyresnis, kartą jau vedęs, o dar saugumo persekiojamas dėstytojas...
Turėjau tų kavalierių, pasirinkimą – taip pat. Bet Trinkūnas mane patraukė kaip asmenybė, rūpėjo jo veikla, į kurią įsitraukiau, – tai ir nulėmė, kad susiėjome. Be to, visą gyvenimą buvau optimistė, nieko nebijojau, nerūpėjo pinigai. Kai jį išmetė iš universiteto, pradėjo dirbti akmenskaldžiu – draugai suvalkiečiai priėmė į antkapių versliuką. Taip skaldydamas akmenis pats išmoko daryti antkapius.
Ištekėjusi už Jono Trinkūno tapote daugiavaike mama – susilaukėte keturių dukterų...
... ir vieno sūnaus. Bet jis, būdamas vienuolikos, nuskendo – tuo metu viešėjo pas močiutę Kelmėje, su draugais maudėsi prie Kražantės užtvankos... Vaidevutis – mūsų trečias vaikas. Jau auginome Ugnę ir Indrę, po jo dar gimė Rimgailė ir Vėtra.
Kur, pagal senąjį baltų tikėjimą, po mirties patenka sielos?
Iškeliauja į dangų, į kitą pasaulį arba gali įsikūnyti į kitus pavidalus. Tarkim, yra paprotys vaikui gimus pasodinti medį: jie kartu auga. Žmogui mirus, iš to medžio padarytos kanklės kalba jo balsu. Aš turiu tokį vaizdinį, kad sielos, iškeliavusios anapus, sėdi tarp debesėlių ant vėlių suolelio ir laukia, kol susitiksime.
O koks jūsų, romuviečių, požiūris į kitus tikėjimus – tradicinius ir netradicinius?
Mes sakome, kad kiekvienas turi savo kelią, teisę pasirinkti tikėjimą, savo Dievą ar dievus. O tarkim, katalikai teigia, kad yra vienas Dievas ir jis vienintelis tikras.
Lietuvoje religinės bendrijos pagal pripažinimo laipsnį skirstomos į tris grupes. Aukščiausiai – valstybės pripažintos tradicinės religinės bendrijos, žemiau – valstybės pripažintos netradicinės religijos, o jau žemiausiai – valstybės nepripažintos netradicinės religinės bendrijos. Nors, man atrodo, kaip tik esame labai tradicinė religija...
Jonas Trinkūnas 1970-aisiais įkūrė Vilniaus universiteto kraštotyrininkų klubą „Ramuva“, 1988-aisiais – kultūros organizaciją „Ramuva“, 1991-aisiais – senojo lietuvių tikėjimo bendruomenę „Romuva“. Kaip „Romuva“ iš etnografijos puoselėtojų tapo religiniu judėjimu?
Apeiginė, religinė viso kraštotyrininkų judėjimo dalis visada mums atrodė labai svarbi – ant piliakalnių, pilkapių švęsdavome šventes: lygiadienius, saulėgrįžas, Rasas, Vėlines. Jau nuo 1980-ųjų pradėjome rengti santuokos ceremonijas prie ugnies, kalbėjomės su dievais ir protėviais. Religija visada buvo dalis šio judėjimo. Turime išlikusių senųjų maldų, giesmių fragmentų, atėjusių iš senų senovės, – užrašėme būtent savo ekspedicijų metu: „Gabija, ugnele, sukurta žibėki, užgobta gobėki, stiprinki mumi, sujunki mumi...“
Mes turime dar stiprų dvasinį paveldą, užkoduotą dainose, raštuose, padavimuose, – juo džiaugiamės, jį puoselėjame ir skleidžiame. Ir tikrai daug žmonių ateina, prie mūsų prisijungia, dalyvauja apeigose – prašančių, kad sujungtume ar palaimintume vaikus, tik daugėja.
Iki šiol pamenu: einu link namų, matau, stovi volga. Iš jos išlipa vyrai su lietpalčiais ir sako: „Sėskitės.“ O aš – su lagaminėliu, į kurį Jonas sudėjo visą ekspedicijų medžiagą.
Ar rengiate ir laidotuvių ceremonijas?
Taip, išlydime su mūsų senosiomis giesmėmis, dainomis, degant ugnelei. Galima sakyti, kad lietuviškos laidotuvių tradicijos išlaikiusios pačius seniausius apeigų elementus, nes iki šiol prie karsto degamos žvakės – kaip gyvybės ugnies simbolis. Nešame ugnelę prieš karstą ar urną iki laidojimo vietos ir atlikdami apeigines maldas „išpilame“ į duobę – tik tada laidojama, kai ugnis užgesinama. Taip buvo palydėtas anapilin krivis Jaunius.
Lietuva laikoma katalikiška šalimi. Kaip kiti tikintieji priima senąsias baltų apeigas?
Nė karto iš aplinkinių nesame patyrę jokių neigiamų reakcijų. Džiaugiamės matydami tokį palaikymą. Žinau, kad yra atlikti sociologiniai tyrimai apie netradicines religines bendruomenes. Jų duomenimis, senovės baltų religinė bendrija „Romuva“ iš visuomenės sulaukia stipriausio palaikymo.
Ir iš savo patirties tai matau. Prieš jungtuves paprastai susitinkame su jaunaisiais, aptariame, kaip viskas vyks, papasakoju apie tradicijas, jie išreiškia savo pageidavimus. Kartais man sako: „Žinote, mes turime močiučių, tetų, kurios labai įtariai žiūri, kas čia per pagonys. Ką daryt?“ Nuraminu: „Pasakykite, kad tai lietuviški papročiai ir lietuviška tradicija.“ Ir kai jau įvyksta jungtuvės, jaučiu teigiamą reakciją. Pasiteirauju jaunųjų, kaip reagavo tie, kurie priešinosi. „Močiutė sakė, kad labai patiko, viskas gražu, bet galėjot ir į bažnyčią nueiti...“ Kartais, tiesa – retai, ceremoniją rengiame ir po tuoktuvių bažnyčioje. Toks žmonių pasirinkimas.
Kai kurios krikščioniškos šventės vis dar turi dvigubus pavadinimus, menančius senosios baltų kultūros laikus. Gal todėl jūsų senovinės apeigos ir netrikdo katalikų?
Krikščionybė nesugebėjo visko uzurpuoti ir nusavinti – daug baltiškų elementų išlikę ir Velykų, ir Kūčių, ir Vėlinių papročiuose. Juk kapų lankymas ir žvakių degimas ant kapų – tikrai ne bažnytinė tradicija, tai senovės lietuvių šventė.
O kaip šiuolaikiniai baltų tikėjimo atstovai renkasi aprangą? Ar svarbu imituoti senovę?
Reikia skirti kasdieninius ir apeiginius rūbus. Per apeigas vilkime pagal archeologinius radinius rekonstruotus XII–XIII amžių drabužius. Kai kurie labai griežtai stebi, kad nebūtų supainioti, tarkim, segių, metalo papuošalų laikmečiai, kiti į tai žiūri laisviau. Mėgstame drobinius, natūralaus audinio rūbus. Pati savo aprangą po truputį susikūriau atsižvelgdama į archeologų tyrinėjimus. Su savo ansambliu vieni pirmųjų ėmėme taip puoštis.
Vyriausiasis krivis „Romuvoje“ renkamas. Ar bus, kas pratęs jūsų tradicijas, apeigas, perims pareigas?
Rinkimai vyksta kas trejus metus, mane vis perrenka nuo 2014-ųjų. Po kelerių metų vėl vyks slaptas balsavimas, manau, jame irgi dalyvausiu. O tradicijas jau dabar tęsia jaunesni: ketvirtadieniais kūrenama ugnis ant Gedimino Kapo kalno, Pilies gatvės skvere visada dega Ragučio aukuro žvakė – tam pasišventę žmonės atsakingai jas keičia. Minime kalendorines ir šeimos šventes, lankome senąsias šventvietes, rengiame stovyklas. Žmonės patys mus atranda pajutę dvasinį ryšį su gamta ir ieškodami senųjų tradicijų.
