Lietuvos pajūryje – netikėtas atradimas: archeologei pradėjo drebėti rankos
3000 metų po žeme išgulėję mediniai dirbiniai, gintaro gabalai, puodai su maisto pėdsakais, žuvų ir gyvūnų kaulai – visa tai archeologams atsivėrė vos kelių dešimčių centimetrų gylyje. „Kraipėme galvas: ką dabar daryti – kaip viską užfiksuoti ir nesugadinti“, – prisimena Klaipėdos universiteto mokslininkė, archeologė Miglė Urbonaitė-Ubė.
Kukuliškių piliakalnyje, įsikūrusiame Lietuvos pajūryje, netoli Karklės, archeologai aptiko tai, ką galima vadinti bronzos amžiaus laiko kapsule. Čia išliko ne tik daiktai, bet ir pats gyvenimo pėdsakas – vietos, kur žmonės valgė, dirbo, laikė gyvulius, augino vaikus.
Dar prieš dešimtmetį apie šią vietą beveik niekas nežinojo. Piliakalnis neminėtas rašytiniuose šaltiniuose, o pirmieji radiniai aptikti beveik atsitiktinai. Šiandien Kukuliškiai laikomi viena išskirtiniausių bronzos amžiaus vietų Vakarų Lietuvoje – ir archeologams vis dar pateikia daugiau klausimų nei atsakymų.
Su archeologe Migle Urbonaite-Ube kalbėjomės apie tai, kaip atsitiktinis radinys virto vienu svarbiausių jos profesinio gyvenimo projektų, ką Kukuliškiai pasakoja apie bronzos amžiaus žmones ir kodėl darbo šioje vietoje gali užtekti iki gyvenimo pabaigos.
– Kukuliškiuose darbuojatės jau dešimt metų. Ar tada galėjote įsivaizduoti, kad ši vieta taps tokia svarbi jūsų gyvenime?
– Net nesusimąsčiau, kad jau dešimt metų. Mano vyras, su kuriuo pradėjome tyrimus, tai priminė, ir pati nustebau. Tuo metu abu studijavome doktorantūroje. Išgirdome apie piliakalnį ir pagalvojome: kaip keista, tiek archeologų ten vaikščiojo, o niekas jo nebuvo radęs. Senuosiuose dokumentuose apie jį irgi nieko nebuvo.
.