Lietuvos pilietybę gavęs Jonas Ohmanas: „Ateitų priešas, aš tikrai imčiau į rankas ginklą ir ginčiau šitą šalį“
„Naujo paso dar neturiu – dokumentai greitai netvarkomi. Kol kas keliauju su senu – švedišku pasu“, – šypteli švedas vertėjas, dokumentinių filmų režisierius, pagalbą Ukrainai renkančios organizacijos „Blue / Yellow“ įkūrėjas Jonas Ohmanas (53). Išimties tvarka už nuopelnus jam suteikta Lietuvos pilietybė.
Kaip žiūrite į tokį valstybės gestą?
Jausmas – labai geras, esu dėkingas Lietuvai. Aišku, dėl to nieko daug nesikeičia – juk jau kokius 25 metus, nuo tada, kai pirmą kartą susidomėjau Lietuva ir jos kova už laisvę, gyvenu ir veikiu čia. Pakankamai ilgai, kad pasakyčiau: kai ką tikrai suprantu, kai ko tikrai nesuprantu. Bet pastebėjau, kad psichologiškai dabar tvirčiau jaučiuosi – tarsi turiu didesnių teisių ir kritikuoti, ir siūlyti. Šiandien kaip tik važiuojant kelyje pasitaikė pavojinga situacija. „Pažiūrėk, kaip vairuoja tavo tautiečiai!“ – pajuokavo draugė. „Kokie tautiečiai?“ – nustebau. Bet juk tikrai – tautiečiai.
Jaučiu, kad priklausau šiai šaliai, nesvarbu, kad gimęs ir augęs kitur. Lietuvoje jaučiuosi savo vietoje. Čia darau tikrai rimtus dalykus – to Švedijoje gal niekada nebūčiau pradėjęs. Seniau buvo: kur miegmaišis, ten ir namai. Bet dabar namai yra Lietuva. Gali būti kosmopolitas, mokėti daug kalbų, kasdien keliauti po pasaulį, bet geriau pažinti vietą – irgi yra vertybė. Atsiranda kitoks santykis su ta šalimi. O kai tampi piliečiu, atsakomybė didėja. Jeigu ateitų priešas, aš tikrai imčiau į rankas ginklą ir ginčiau šitą šalį. Būčiau tai daręs ir iki pilietybės suteikimo, darysiu ir dabar.
Jūsų karas už Ukrainą irgi vis nesibaigia – jau penktus metus aktyviai renkate paramą, su misijomis važiuojate į ten tebeverdančio karo zoną. Ar nepavargote?
Kova dar jokiu būdu nebaigta – netrukus vėl vykstu į karo zoną. Reikėtų suprasti, kad tai nėra vien Ukrainos karas – tai visų mūsų karas. Nebūtina ten važiuoti su misijomis, bet mąstyti apie Ukrainos padėtį, jausti atsakomybę reikėtų visiems. Kaskart nuveždami jiems tokią reikalingą pagalbą, mes jaučiame didžiulę ukrainiečių karių pagarbą. Lietuviai jiems – stebukladariai. Puiku, kad lietuviai žiūri į Vakarų Europą, Ameriką, bet atsigręžkime į istoriją – Ukraina mums visada buvo artimesnis kraštas.
Klausiate, ar pavargau? Žinoma. Per šitą veiklą tapau dar jautresnis neteisybei: ir Lietuvoje ne visi politiniai įvykiai man patinka, švietimo situacija nėra gera. Esu baisus idealistas, bet dabar nusileidau arčiau žemės, blaiviau mąstau, pasidariau politiškesnis.
Kantri ir ištikima jūsų bendražygė jau trejus metus yra Kotryna Stašinskaitė – daug jaunesnė, tik neseniai socialinės politikos mokslus baigusi mergina.
Taip, kartais ji man panaši į dekabristo žmoną... Veikla, kuria aš degu, ir mane patį vargina. Ką jau kalbėti apie Kotryną. Bet ji nesiskundžia. Žinoma, abu norėtume daugiau ramybės gyvenime. Su metais vis labiau tai pradedi vertinti. Bet kai esi tiek pasinėręs, įsijautęs į savo veiklą, sunku nusiraminti. Vis svarstau apie kelionę, kur galėčiau bent kurį laiką atsijungti nuo realybės. Bet jau kelerius metus ieškau tokios pertraukėlės ir vis nerandu. Kadangi iš paramos organizacijos veiklos nė cento neimu, turiu dirbti kitą darbą – dėstau švedų kalbą. Kartais patį apima jausmas, kad aš tik dirbu ir į misijas važinėju. Žinoma, pavargstu. Bet gali gyventi ir paprastai, dirbti nuo aštuonių iki penkių ir lygiai taip pat jaustis pavargęs. Arba dar blogiau – nejausti džiaugsmo ir prasmės dėl to, ką darai. Daug kas taip gyvena – aš taip nenoriu.
Viename interviu esate sakęs, kad vesite, kai baigsis karas Ukrainoje...
O jis kaip nesibaigia, taip nesibaigia. Bet jei rimtai, kol kas tiesiog negaliu apie tai galvoti. Nes ne ką mažiau už santykius svarbu tai, ką veikiu. Gal tai – vyriškas mąstymas. Esu naminis, romantiką mėgstantis žmogus, tačiau tuo pat metu viduje verda kovotojo kraujas. Nuolat stebiu informaciją, skaitau, mąstau, darau... Jaučiuosi, lyg stovėčiau ant slenksčio, – dabar tas metas, kai gali padaryti ką nors tikrai reikšmingo, svarbaus. Dabar laikas kovoti. Todėl mano pasirinkimas bent kol kas yra visuomeninis, o ne asmeninis gyvenimas. Esu laimingas, kad Kotryna manęs laukia, – kaip tose dainose apie karą. Kai grįžtant iš Ukrainos autobusiukas pagaliau kerta Lietuvos sieną arba lėktuvo ratai dunksteli į Lietuvos žemę, atsikvepiu – pagaliau namie. Iškart rašau Kotrynai: „Meškiukas grįžo“, nes su manimi kuprinėje visur keliauja mažytė žaislinė panda.
O jeigu dar po dešimties metų atsigręžęs į savo šlovingą kariavimo praeitį suvoksite, kad svarbesni buvo kiti dalykai?
Suprantu, apie ką kalbate. Galbūt... Bet noriu tikėti, kad šita kova pakeis visuomenę, pasaulį. Bet kuriuo atveju neketinu gyventi prisiminimais. Net tada, kai galbūt įsigysiu kokią sodybą kaime ir ramiai auginsiu obuolius. Nenoriu gyvenimo stebėti tarsi iš šalies – turiu gyventi. Įvykiai, situacijos, žmonės gali keistis, bet gyvenime labai svarbu turėti kryptį. Kartais gali kiek nuklysti, pasukti į šoną, bet kryptis turi būti. Kai krypties nėra, pradedi suktis tik aplink save. Mano kryptis yra laisvė, pagarba, meilė.
