Lietuvos produktų dizaineriai Japonijoje sulaukė kritikos, kad dar niekur neparduoda savo kūrinių

Vilniaus dailės akademijos atstovams į Japoniją vykti pasiūlyta kartu su kitais garsiais Lietuvos kūrėjais, kurie Lietuvos kultūrą atstovavo renginių cikle „Lithuania: Creative and Contemporary“ („Kūrybiška ir šiuolaikiška Lietuva“). Jo misija praplėsti įsivaizdavimą apie Lietuvą, megzti naujas kūrėjų draugystes ir keistis patirtimi. K. Petraitytės ir L. Kučinsko užduotis festivalyje buvo parodyti jaunųjų Lietuvos kūrėjų naująsias įžvalgas produktų dizaino srityje.

K. Petraitytė už savo Japonijoje pristatytą kūrinį „Chem Tokens“ Lietuvoje jau yra pelniusi konkurso „Jaunojo dizainerio prizas 2018“ laurus, o jos kolegos L. Kučinsko darbas „Psora“ buvo išrinktas vienu iš penkių geriausių Lietuvoje jaunųjų produktų dizainerių kūrinių 2018 m.

Grįžote į apniukusį Vilnių, į savo studentišką kasdienybę. Koks kontrastas palyginus su Vilniumi jus stebina po vizito į Tokijų? – paklausėme vos grįžusių jaunųjų dizainerių K. Petraitytės ir L. Kučinsko.

Karolina: Tikriausiai Vilniuje ir, tiesą sakant, visoje Europoje labiausiai pasigendu – žmonių srautų valdymo. Tokijuje jau išlipus iš lėktuvo pasitinka oro uosto darbuotojai, kurie mojuoja vėliavėlėmis rodydami, į kurią eilę atsistoti pasų tikrinimo skyriuje tam, kad prasiskirstytų srautai. Japonai į eilę laukdami savo autobuso ar traukinio sustoja likus 10-20 minučių iki jo atvykimo. Jei vaikščiosi metro, pastebėsi, kad visi vaikšto ta kryptimi, kaip nurodo lipdukai ant grindinio ir bent tuziną kartų pagausi save einantį gatve ir vis bandantį neatsitrenkti į žmones, nes paprasčiausiais užmiršai, kad šaligatviu reikia eiti kaire, o ne dešine puse. Iš pradžių sunku priprasti, bet grįžus į Vilnių, pradedu pasigesti tos tvarkos.

Lukas: Regis, vis dar mintimis esu Tokijuje. Dienos buvo kupinos patirčių, veiklos intensyvios. Kita vertus, viskas atrodo jau kaip sapnas. Jeigu ne vizitinės kortelės, kurių prisirinkau Japonijoje, jeigu ne nuotraukos, galima būtų suabejoti visos patirties realumu. O trečias aspektas – klausimai sau: ar viską padariau, ką galėjau, kad kelionė profesine prasme būtų kuo naudingesnė, kokių pamokų gavau.

Ar tikrai tekančios saulės šalis tokia progresyvi, kokios įvaizdis yra giliai įsismelkęs į dažno mintis? Kokias vyraujančias dizaino koncepcijas pastebėjote kūrėjų darbuose ir tiesiog kasdieniame japonų gyvenime?

Karolina: Kasdienis japono gyvenimas neįsivaizduojamas be visur slypinčios estetikos. Kiekviename žingsnyje pastebėjau be galo gerai apgalvotus sprendimus. Tai gali būti ryžių užkandžio pakuotė, kuri neleidžia dumbliui ir ryžiams susiliesti, kol produktas dar parduotuvėje, ar iki mažiausios detalės apgalvotas mažos patalpos išplanavimas taip, kad net restoranai, kavinės, parduotuvės gali sutilpti į batų dėžės dydžio erdvę.

Nuliūdino gal tik tai, kad kiek teko kalbėtis su įvairiais menininkais parodose ir mūsų ekspozicijoje, paaiškėjo, kad produkto ir grafinis dizainas Japonijoje nėra aukštai vertinamas. Panašu, kad visas Tokijo kultūrinis elitas investuoja į šiuolaikinį meną, o ne į dizainą.

Lukas: Man Japonija pasirodė progresyvi, bet gana atsargi. Japonams reikia įsitikinti, ar naujovė tikrai veiks ir jiems bus priimtina. Japonai turi labai daug taiskyklių, kurios egzistuoja nuo seniausių laikų, todėl jas laužyti ir kažką keisti jiems yra ypatingai sunku. Net menininkai yra gana suvaržyti, nes gali kurti iki tam tikrų ribų, todėl dažnai nauji dizaino konceptai būna labai glaudžiai susiję su tradicijomis. Nors, aišku, visko pasitaiko.

Kokios reakcijos tikėjotės į savo kūrinius? Kokios jos sulaukėte?

Karolina: Japonai be galo pozityvūs ir apie mano darbą atsiliepė tik geriausiais žodžiais. Jiems buvo labai įdomu pabendrauti su autoriumi, pasikeisti kontaktais, pasiteirauti, kaip kilo ši idėja. Žinoma, japonai labai korektiški, todėl įdomiausi atsiliepimai visgi buvo išgirsti iš Tokiją lankančių užsienio turistų, kurie ir pagyrė ir pakritikavo, kodėl dar nepardavinėju savo prekės.

Lukas: Nemaža dalis lankytojų į lietuvių parodą atėjo neatsitiktinai, o tyčia, mat labai domisi Lietuva. Pavyzdžiui, vienas austras, atėjęs į parodą su vietnamiete, smalsiai pasiklausęs apie darbus, galiausiai pasakė, kad yra buvęs Vilniuje. Mūsų miestas jį labai sužavėjo gera energija, pozityviu jaunimu ir panašiai. Dar vienas japonas iškart prisipažino, kad yra Lietuvos gerbėjas, jam įdomu viskas, kas susiję su Lietuva, todėl ir atėjo į parodą.

Reakcijos į mano darbus buvo puikios. Labai daug lankytojų prisipažino, kad ir patys serga žvyneline arba turi giminėje sergančiųjų. Todėl prietaisai jiems pasirodė labai reikalingi. Dažnas klausimas buvo ar jau galima, kur nors šiuos prietaisus įsigyti ar išbandyti?

Kokia buvo jūsų kasdienybė Tokijuje. Ar tarp rūpesčio pristatyti savo darbus turėjote galimybę pažinti bent kraštelį Japonijos?

Karolina: Kartu su visais parodos „Lithuania: Creative and Contemporary“ dalyviais pasiskirstėme budėjimo parodų salėje dienas, tad galėjome spėti aplankyti kai kuriuos festivalio „DesignArt“ ir lietuvių delegacijos organizuojamus renginius, susitikimus. Buvome festivalio atidaryme, susitikome su daugiakultūrinio centro „Spiral“ dizaino ir meno grupės atstovais, su festivalio „DesignArt“ organizatoriais, dalyvavome konferencijoje ir priėmime Lietuvos ambasadoje Japonijoje. Didžiausią įspūdį padarė suorganizuota „TeamLAB“ ekskursija virtualaus meno parodoje. Tai galima būtų pavadinti patirties muziejumi. Nors visi eksponatai – virtualios projekcijos, jas galima paliesti, kiekvienas veiksmas sukuria virtualų atoveiksmį. Dar viduryje ekskursijos pajuokavau, kad jaučiuosi lyg vaikščiočiau po savo disneilendą. Nepaisant efektingų virtualių kūrinių, labiausiai mane sujaudino „TeamLAB“ kūrybos ir edukacijos filosofija, nes ji labai glaudžiai siejasi su mano asmenine patirtimi ir nuomone.

Savaitė buvo kupina skirtingų susitikimų su labai įdomiais žmonėmis, iš kurių išgirdau ne tik pagyrimų, bet ir patarimų, pavyzdžiui, į ką kreiptis, jeigu noriu savo darbus pristatyti Japonijos investuotojams.

Turėjau vieną nuo susitikimų laisvą dieną, tad greituoju traukiniu nuvykau į Kijotą – senąją Japonijos sostinę. Vaikštinėjau ir visur šniukštinėjau tol, kol nebegalėjau pavilkti kojų.

Lukas: Pirmomis dienomis ruošėmės parodai, po kurios atidarymo vyko „DesignArt'“ festivalio atidarymo ceremonija. Joje mačiau daug garsių Japonijos bei pasaulio menininkų, pristatinėjusių pranešimus apie jų kūrybą bei veiklą. Beveik kasdien turėjome įvairių susitikimų su festivalio organizatoriais, dizaino agentūromis ir panašiai. Buvo labai įdomu, nes susipažinau su svarbiais žmonėmis, su kuriais ateityje tikiuosi palaikyti kontaktus.

Kai turėjau laisvų akimirkų nuo darbų, stengiausi pažinti Tokiją, aplankyti lankomiausias vietas. Į akis krito, kad Tokijuje yra didelių parkų, labai tvarkinga aplinka. Nors miestas didelis, sistema jame ganėtinai aiški, orientuotis nebuvo sunku. Sužavėjo japonų kultūra, jų taisyklės, bendravimas, kuris juos suvaržo, bet tai savitai žavu. Japonai labai mandagūs, visada nori padėti ir patarti. Tik žmonės atrodo vieniši, daug dirba ir mažai laiko skiria sau. Bet laisvalaikiui praleisti vietų yra labai daug ir labai ivairių.

Radau laiko nuvykti ir į miestelį Nikko, kuriame pamačiau šventyklų kompleksus, tarpeklius bei kroklius. Buvo labai gražu!

Gal jau kuriate idėjas, kaip ir kam toliau pristatysite „Chem Tokens“ ir „Psora“? O gal duosite šiems darbams pailsėti?

Karolina: Manieji „Chem Tokens“ dar nepavargo, o ir tobulėti turi kur. Dar nesustojau ieškoti būdų ir galimybių projektą praplėsti ir įgyvendinti plačiu mastu. Žinoma, grįžus į Lietuvą, pirmasis mano darbas dar kartą persižiūrėti sutiktų žmonių Japonijoje vizitines korteles ir pradėti megzti virtualius kontaktus.

Lukas: Kol kas mano tikslas – toliau tobulinti „Psora'' prototipus, dirbti prie jų dizaino, kad jie būtų kuo patogesni naudoti. Prietaisus duosiu testuoti sergantiesiems žvyneline, kad jie galėtų įvertinti prietaiso pliusus bei minusus. Taip pat ieškosiu inžinierių, kurie padėtų sukurti prietaisų mechanizmus. Galutinis mano tikslas – gauti finansavimą ir sukurti prietaisus tinkamus masinei gamybai.

Ar jau turite kokių nors kitų inovatyvių produktų idėjų?

Karolina: Galva nuolat ūžią ir mąsto, ką, kaip ir kur dar galiu patobulinti. Idėjų yra, bet produktams sukurti dar reikia laiko.

Lukas: Turiu kelias idėjas bei prototipus, prie kurių nekantrauju prisėsti ir toliau vystyti, tobulinti. Bet kiekvienam darbui savas laikas.

K. Petraitytė Japonijoje pristatė inovatyvią priemonę chemijos pamokoms „Chem Tokens“. Tai yra papildytos realybės programėlė ir skirtingų formų žetonai, atkartojantys periodinės cheminių elementų lentelės principus. Fiziniais žetonais mokytojai ir mokiniai gali demonstruoti, kaip tarpusavyje jungiasi cheminiai elementai, o nuskenavus juos programėle, žetonai įgyja virtualų įvaizdį.

L. Kučinsko prietaisų įrenginys „Psora“ sprendžia sergančiųjų žvyneline problemas. Vienas iš prietaisų yra skirtas pleiskanų nusiurbimui iš plaukų bei nuo drabužių, kitas – padeda tepti vaistiniais preparatais žvyneline pažeistą odą, apsaugodamas sergantįjį nuo hormoninių preparatų pertekliaus ir sutaupydamas paciento laiką.

Spalio 19-28 vykęs „DesignArt Tokyo“ festivalis yra vienas didžiausių (55 000 lankytojų) kūrybinių ir kultūrinių industrijų renginių Tokijuje. Kūrėjai jame turi galimybę pasisemti profesinių žinių, keistis kontaktais, pristatyti meną, dizainą, scenos menus visuomenei.

K. Petraitytė ir L. Kučinskas Tokijuje viešėjo su menininkais Tadu Černiausku, Jolita Vaitkute, Gerda Liudvinavičiūte bei projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ atstovais. Lietuvių kūrėjų ir jaunųjų tyrėjų vizitą Japonijoje organizavo įstaiga „Kultūrinės ir organizacinės idėjos“.