Lietuvos sūrininkų duoklė ukrainiečiams: išmokė spausti sūrius karo lauko sąlygomis
Po Maidano įvykių susibičiuliavę Lietuvos ir Ukrainos ūkininkai tęsė draugystę ir prasidėjus karui. Karo metu visiškai sustojus logistikai, Ukrainos ūkininkai ieškojo būdų, ką daryti su pieno pertekliumi fermose. Čia jiems pagalbą suteikė sūrininkai iš Lietuvos, išmokę paprastų, bet veiksmingų sūrio receptų, padėjusių ukrainiečiams konservuoti pieną. Taip jie gali pagaminti produktų, kurių reikia gyventojams ir kariams.
Ukrainiečių ūkiai dėl sustabdytos logistikos ir nutrūkusio elektros tiekimo pieną pylė į griovius
„Viskas prasidėjo po Maidano įvykių, kai kartu su Lietuvos ambasada Kijeve ir amatų mokykla „Sodžiaus meistrai“ pasiūlėme grupelei ukrainiečių sūrininkų atvykti pas mus patirties ir žinių mainams. Tai buvo pirmoji pažintis, po kurios kasmet sulaukdavome iki 10 tokių svečių. Taip pat ir patys vykome į Ukrainą, sėmėmės jų patirties. Tokiu būdu per kelerius metus susipažinome su keliomis dešimtimis ukrainiečių ūkininkų“, – pasakoja sūrininkas, „Gero ūkininko“ čempionato ambasadorius Valdas Kavaliauskas.
Per tą laiką susibūrė neformali Lietuvos ir Ukrainos ūkininkų asociacija, kuri vienija beveik 60 sūrininkų iš abiejų šalių.
Prasidėjus karui, Valdas sulaukė žinios iš ūkininkų Ukrainoje, kad jie nebežino, ką daryti su pienu: nutrūko logistikos grandinės, pieno niekas neišveža, nėra elektros pieno šaldymui, o gretima gamykla subombarduota. Ukrainos ūkininkai skundėsi pilantys pieną į griovius ir nerandantys būdo išsaugoti pagaminto produkto.
Receptą padiktavo smulkaus ūkio logika, reikalaujanti mažų energijos sąnaudų
„Iš karto supratome, kokia didelė žala ūkiui ir žmonėms – ūkis nebeatlieka savo funkcijos, o žmonės negauna maisto produktų. Pasiūlėme supaprastiną sūrio receptą, leidžiantį ūkininkams pagaminti sūrį fermoje be šaldymo ir be elektros. Tokį receptą galėjome pasiūlyti, nes jis atitinka mūsų smulkaus ūkio logiką: gaminti produktus kuo mažesnėmis energetinėmis sąnaudomis ir naudojant kuo mažiau iškastinio kuro“, – sako V.Kavaliauskas.
Ūkininkas šypsosi, kad dideliems ūkiams ar fermoms, siekiančioms masto ekonomijos, tokia energijos sąnaudų taupymo logika yra mažiau pažįstama.
„Stambieji ūkininkai turi kitus prioritetus, jie ekstremaliomis sąlygomis nepasiteisina. Pasirodo, kad kare pravertė būtent smulkaus ūkio patirtis ir žinios. Žinau, kad jiems gana neblogai sekasi gaminti sūrius pagal mūsų pasiūlytą receptūrą. Esame laimingi, kad galėjome jiems padėti rasti išeitį, mums patiems ši patirtis taip pat buvo labai vertinga“, – sako vienu iš geriausių Lietuvos ūkininkų pripažintas Valdas.
Jis dalijasi ir ukrainiečius išgelbėjusiu receptu, kuris primena fetos ar brinzos sūrio gamybą. Recepto pagrindas – gyvo, nepasterizuoto pieno rauginimas natūraliomis sąlygomis prie 20 – 30° C temperatūros. Taip suraugintas sūris saugomas ne šaldytuve, o druskos tirpale. Tad nei jo gamybai, nei jo saugojimui nereikia elektros energijos.
Buvo priėmę ukrainiečių ūkininkų šeimą
Šią sėkmės istoriją lydi ir kita, mažiau sėkminga, bet, kaip sako Valdas, labai pamokanti. Dzūkijoje įsikūrusiame ūkyje Valdas su žmona priėmė ukrainiečių šeimą su trimis vaikais. Jie drauge ieškojo būdų, kaip svečiams adaptuotis ir prisidėti prie sūrių gamybos.
„Kartu su šiuo pastiprinimu mes pagaminome gerokai daugiau nei anksčiau. Visgi paaiškėjo, kad Lietuvos rinkai tokio ožkų sūrių kiekio nereikia – rinka yra prisotinta, ir mes neturėjome kur realizuoti savo produkcijos. Po šio eksperimento ukrainiečių šeima išvyko į didelę fermą Pasvalyje, kuri galėjo pasiūlyti jiems darbą“, – pasakoja sūrininkas.
Smulkūs ūkiai eina prieš srovę
Kaip jis sako, sėkminga ir mažiau sėkminga istorijos rodo, kad nedidelis, aplinkai draugiškas ūkis turi savo privalumus ir trūkumus. Smulkūs ūkininkai, norėdami išlikti draugiški gamtai, negali pasiekti masės efekto, nes pastarasis iš karto turi kitokį poveikį aplinkai.
„Ekstensyvus ūkis nėra tvarus ilgaamžiškumo prasme, jis visuomet turi pradžią ir pabaigą – reikia vis daugiau rankinio darbo, ūkio našumas yra menkas, jo nėra kam perduoti. Galutinis produktas gaunasi išskirtinai brangus, o tokio produkto pirkėjų yra mažuma. Smulkus ūkis yra tvaresnis – tiek ilgaamžiškumo, tiek poveikio gamtai aplinkai. Tačiau jis turi savų sunkumų – smulkūs ūkininkai dirba ir gyvena eidami prieš srovę, prieš masinę gamybą, tai ne visuomet lengva“, – atvirauja V.Kavaliauskas.
Darnoje su gamta ūkininkaujančius motyvuoja „Gero ūkininko“ čempionatas
Valdas Kavaliauskas yra vienas iš penkių praėjusių metų „Gero ūkininko“ čempionato ambasadorių. Ūkininkams skirtas čempionatas palaiko ir motyvuoja nelengvą kelią prieš srovę. Jame kasmet renkami ūkininkai, kurie laikosi atsakomybės gamtai ir bendruomenei. Čempionate atsižvelgiama į darną su gamta, dirbamos žemės išteklių išsaugojimą, gerą kaimynystę bendruomenei, atsakingai užauginamą maistą ir ekonominę ūkio kuriamą naudą.
„Laikomės požiūrio, kad geras ūkininkas yra tas, kuris yra gamtai ir bendruomenei empatiškas ūkio šeimininkas. Šiame kontekste empatija apima daugybę veiksnių, kurie yra labai imlūs laikui, reikalauja daug žinių, išmanymo apie gamtoje vykstančius procesus. Siekiame rūpintis ūkininkais, kurie žemės ūkio sistemoje padeda išlaikyti gamybos ir aplinkosaugos balansą“, – pasakoja vienas iš čempionato iniciatorių, Baltijos aplinkos forumo direktorius Žymantas Morkvėnas.
Jis priduria, kad karo Ukrainoje akivaizdoje Lietuvos vartotojai atsigręžia ir iš naujo atranda ūkius, galinčius pasiūlyti tiesioginį maisto tiekimą, ir galinčius užtikrinti tvarią maisto produktų gamybą.
„Gero ūkininko“ čempionatą organizuoja LIFE integruotojo projekto „Naturalit” partneriai – Aplinkos ministerija, Žemės ūkio ministerija, Nacionalinė mokėjimo agentūra, Aplinkos projektų valdymo agentūra ir VšĮ Baltijos aplinkos forumas.