Lietuvos trikovės rekordininkas E. Valčiukas: „Mažame žmoguje slypi milžiniška jėga“

Dabar ambicingo lengvaatlečio mintys sukasi apie šiemet Dubajuje vyksiantį Pasaulio neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionatą. Nuo to, kaip sėkmingai pasirodys šiose varžybose, priklauso tai, ar Egidijus turės galimybę išpildyti vieną didžiausių savo svajonių – atstovauti Lietuvai 2020 m. Tokijuje vyksiančiose paralimpinėse žaidynėse. 

„Vis dėlto sporte nieko negalima nuspėti, viskas priklausys nuo įdėto darbo ir pasiektų rezultatų. Net jei nepasisektų patekti į 2020-ųjų paralimpiadą, siekčiau dalyvauti vyksiančioje 2024 m. Man tik 21-eri, dar tik pradėjau sportininko karjerą, tad viskas priešakyje“, – viltingai nusiteikęs E. Valčiukas.

Fiziškai aktyvus nuo vaikystės

E. Valčiukas gimė Šaukėnuose, Kelmės rajone. Jo tėvams priklausė 15 hektarų žemės, todėl ūkiškai gyvenančioje šeimoje augusiam vaikui fizinio aktyvumo tikrai netrūko. Vis dėlto, sekdamas vyresniojo brolio Vitalijaus pėdomis, Egidijus nusprendė, kad reikėtų dar labiau sustiprėti, ir ėmė kilnoti svarmenis. 

„Tuo metu sportavo ne tik brolis, bet ir bendraklasiai, todėl užsinorėjau ir aš. Pradėjau būdamas gal dvylikos, bet tai nebuvo labai rimta. Vėliau treneris Antanas Gricius pasiūlė išbandyti jėgos trikovę. Tada jau rimtai įsitraukiau, – šypteli. – Pamokas derinau su treniruotėmis ir varžybomis. Baltarusijoje vykusiose varžybose užėmiau pirmąją vietą ir pagerinau Lietuvos rekordą. Taip viskas prasidėjo ir tęsiasi iki dabar.“

Norisi pasidžiaugti, kad E. Valčiukui jėgos sporto neprisireikė griebtis dėl problemų mokykloje. Sportininkas pasakoja, kad dėl kitokios išvaizdos, nulemtos įgimto augimo hormono sutrikimo, niekada nesulaukė patyčių. „Galbūt todėl, kad augau ir mokiausi kaime, kur visi vienas kitą pažįsta, mokykloje nepatyriau jokių sunkumų. Žinoma, kartais koks mažas vaikas, pirmą kartą mane pamatęs, garsiai nusistebėdavo – „koks mažas!“, tačiau tik tiek“, – pasakoja Egidijus.

Karjerą pakoregavo trauma

2017 m. E. Valčiukas Minske (Baltarusija) vykusiame jėgos trikovės čempionate tapo pasaulio jaunimo čempionu, tačiau tai buvo paskutinės sportininko trikovės varžybos – dėl kelio traumos teko baigti šios šakos sportininko karjerą. Kurį laiką Egidijus gydėsi traumuotą kelį, vis dėlto, gydytojų perspėtas, kad ateityje gali išvis nebevaikščioti, nusprendė pasitraukti iš jėgos trikovės. 

„Tačiau sportas ir toliau yra didžioji mano gyvenimo dalis. Dar sportuodamas jėgos trikovę, buvau tapęs pasaulio jaunimo ieties metimo čempionu, o rutulio stūmimo varžybose tapau vicečempionu, todėl po kelio traumos visą dėmesį sutelkiau į lengvąją atletiką“, – atskleidžia E. Valčiukas.

Tiesa, svarmenų Egidijus visai neišsižada – ir toliau su sveikaisiais varžosi štangos spaudimo turnyruose. Ši sporto šaka sportininkui yra saugi, nes svarmuo keliamas gulint ant suoliuko, todėl ne visas krūvis tenka keliams.

Nuostaba peraugo į pagarbą

E. Valčiukas dar tik antrus metus treniruojasi ir varžosi su neįgaliais sportininkais. Prieš tai kelerius metus jis pergales skaičiavo sveikųjų sporte. Egidijus pasakoja, kad jo pasirodymas sveikųjų sporto arenose visuomet sulaukdavo daug dėmesio. 

„Visi labai stebėjosi, kaip toks mažas gali būti toks stiprus. Po kelių sėkmingų pasirodymų ir pagerintų rekordų nuostabos nebeliko, jutau kitų sportininkų pagarbą, žiūrovų palaikymą. Tačiau tą etapą, kai dalyvavau jaunimo varžybose, vertinu ne taip rimtai, kaip dabartinę savo veiklą. Pirmasis laimėjimas, kuriuo labiausiai didžiuojuosi, yra Europos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionate iškovotas bronzos medalis, – kalba pašnekovas. – Tai yra paralimpinė sporto šaka – varžovai daug stipresni, didesnė konkurencija ir kiti normatyvai, todėl ir kiekviena pergalė kur kas reikšmingesnė. Kalbant atvirai, matau ir daugiau skirtumų: čia gerokai draugiškesni santykiai tarp sportininkų, labiau vienas kitą palaikome, džiaugiamės kitų pasiekimais. Be to, daug labiau sutvarkyta užkulisinė sporto pusė: finansavimas, stipendijos, sportinė apranga ir gausybė kitų dalykų. Kai Lietuvos paralimpiniam komitetui pradėjo vadovauti Mindaugas Bilius, įvyko daugybė teigiamų pokyčių, kuriais šiandien džiaugiasi visi sportininkai. Jei manęs paklaustų, kokių dar teigiamų pokyčių norėčiau, net nežinočiau, ką įvardyti. Mindaugas stengiasi dėl sportininkų, o mes stengiamės siekti kuo geresnių rezultatų. Labai džiugu, kad ir visuomenė vis labiau domisi ir vertina neįgaliuosius sportininkus.“

Beje, paklaustas, ar sporto pasaulyje turi autoritetų, kuriais žavisi, E. Valčiukas įvardija būtent M. Bilių. Po kraupios avarijos gydytojai jį surinko iš gabaliukų ir davė vos 10 proc. tikimybę, kad jis išgyvens. Mindaugas ne tik išgyveno, bet ir tapo Rio de Žaneire vykusių paralimpinių žaidynių čempionu rutulio stūmimo rungtyje.

„Broliai“ arba „A komanda“

Šiaulių lengvosios atletikos manieže, kuriame E. Valčiukas treniruojasi po 2 valandas 4 kartus per savaitę, netrūksta ne tik testosterono, bet ir geros nuotaikos. Egidijaus treniruočių draugas – Andrius Skuja. Šie du sportininkai iš tiesų sudaro neįprastą tandemą: Egidijus yra žemiausias, o Andrius aukščiausias iš Šiaulių lengvosios atletikos manieže sportuojančių lengvaatlečių. A. Skujos ūgis – 203 cm. Aplinkinių dėmesį atkreipiantys draugai čia vadinami „broliais“ arba „A komanda“.

„Su Andriumi mus suvedė sportas, bet ir kasdienybėje esame draugai, palaikome vienas kitą per varžybas. Kai tapau žinomesnis kaip sportininkas, ir socialiniuose tinkluose, ir tikrame gyvenime draugų būrys tikrai išaugo, tačiau artimiausi draugai vis dar tie, su kuriais kartu esame nuo mokyklos laikų“, – atskleidžia lengvaatletis.

Nors draugystėms su artimiausiais bičiuliais žinomumas neturi įtakos, tačiau Egidijus neslepia to, kad, tapus sėkmingu sportininku, pasikeitė jo gyvenimas. „Labiau pasveriu žodžius, ilgiau pasvarstau, kokią nuotrauką kelti į socialinius tinklus. Jaučiu atsakomybę, nes atstovauju ne tik sau, bet ir bendrai visiems sportininkams. Man pačiam labai smagu tai, kad mane žino ne kaip paprastą žmogų, o kaip profesionalų sportininką. Ir mažas ūgis visai netrukdo būti pastebėtam, priešingai – dėl to sulaukiu dar daugiau dėmesio“, – šypteli pašnekovas.

Maisto dėžučių nesinešioja

Daugelis tiki stereotipu, kad sportininkai maitinasi vien vištienos krūtinėle ir visur su savimi nešiojasi jau paruošto maisto indelių, nes jiems būtina laikytis specialios dietos. Šis stereotipas ypač gajus kalbant apie jėgos sportu užsiimančius atletus. Tačiau Egidijus patikina, kad taip nedaro. „Žinoma, reikia laikytis, nevalgyti greitojo maisto tam, kad nepriaugtume pernelyg daug svorio, o vištiena iš tiesų sudaro didžiąją raciono dalį. Tačiau valgau ir daug daržovių, kitų sveikų produktų. Su indeliais niekur nekeliauju, dažniausiai maistą ruošiu ir valgau namuose, taip pat mama pagamina“, – pasakoja sportininkas.

Paklaustas, ką reikės daryti, jei susiras merginą ne iš sporto pasaulio, kuri mėgs picas ir mėsainius, Egidijus nusijuokia: „Na, tikrai specialiai neieškosiu sportininkės, o jei mergina mėgs greitąjį maistą, man teks su tuo susitaikyti ir dar labiau ugdyti savo valią arba merginai – nebepiktnaudžiauti nesveiku maistu.“

Laisvo laiko nelieka

Šiaulių universitete Kūno kultūros ir sporto pedagogiką studijuojantis lengvaatletis neturi laiko tinginiauti: šiltuoju metų laiku jis skuba ne tik į paskaitas, darbą, treniruotes ir varžybas, bet ir į gimtuosius Šaukėnus padėti mamai ūkyje. Kai prieš 1,5 m. mirė Egidijaus tėtis, ūkyje ėmė stigti vyriškų rankų, nes vyresnysis brolis dirba Norvegijoje, o namuose – tik dar moksleivė sesuo Kamilė ir mama. 

„Daugiausia darbo būna pavasarį, vasarą ir rudenį. Vairuoju traktorių, sėjame grūdus, kultivuojame, ruošiame šieną. Be to, kaip ir daugelis ūkininkų, laikome gyvulių, – pasakoja. – Tačiau dabar į kaimą grįžtu tik savaitgaliais. Daugiausia dėmesio skiriu treniruotėms – ruošiuosi šiais metais vyksiančiam Pasaulio neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionatui. Šįkart reikės vykti į Dubajų. Dėl sporto tenka nemažai pakeliauti. Visą Europą esu išmaišęs, buvau Meksikoje, šį rudenį – Japonijoje. Žinoma, kai važiuoji į varžybas, nelabai daug pamatai, nes visas dėmesys turi būti sutelktas į varžybas, o ne į ekskursijas, tačiau vis tiek prapleti akiratį, susipažįsti su kitokiais žmonėmis.

Labai norėčiau visiems jauniems žmonėms palinkėti neužsidaryti kambaryje ir nesėdėti prie kompiuterio. Net jei turite negalią, ieškokite būdų, kaip save išreikšti, – gal sporte, gal mene. Pakilus nuo kompiuterio, išėjus iš namų, atsiras ne tik veiklos, bet ir bendraminčių, draugų. O jei savo srityje būsite geriausi, atsivers daugybė galimybių.“