Lietuvos vardą medicinos pasaulyje garsina odontologas iš Libano

Prisipažinsiu, ruošdamasi interviu abejojau, ar susikalbėsime sklandžiai lietuviškai. Tačiau abejonės išsisklaidė: keturiomis kalbomis (prancūzų, anglų, libaniečių, lietuvių) laisvai kalbantis gydytojas per 20 Lietuvoje praleistų metų, ne tik puikiai išmoko mūsų kalbą, bet ir įgyvendino reikšmingų projektų. „Prieš devynerius metus mes, drauge su žmona Monika, Vilniuje įkūrėme tarptautinį implantologijos centrą MIR, kuriame atliekamos ne tik odontologinės paslaugos, bet ir sudėtingos dantų implantavimo procedūros. Vėliau sekė man, kaip gydytojui asmeniškai, labai reikšmingas projektas – Dr. Bechara Institue (DBI) atidarymas. Tai buvo atspirties taškas mano, kaip lektoriaus, veikloje. 2013-iais aš pradėjau mokyti gydytojus burnos chirurgijos subtilybių bei aktyviai dalyvauti tarptautinėse konferencijose“, - pasakoja daktaras S.Bechara.

Tiesą pasakius, net nežinau nuo ko pradėti, nes kalbant su Soheil išgirdau tiek įdomių detalių ir faktų: apie meilę ir aistrą šeimai, darbui, Lietuvai, kulinarinius pomėgius. Žinote, yra toks paprastas, bet daug pasakantis posakis – gera aura. Soheil – be galo malonus ir draugiškas gydytojas, mūsų pokalbio metu odontologo aprangą iškeitęs į džinsus ir rusvą megztuką, atviras, nuolat besišypsantis. Vos dalykiškai paspaudus jam ranką, supranti, kad pokalbis bus paprastas ir jaukus.

Pravėrus MIR klinikos duris – užsienietis odontologas nėra vienintelis netikėtumas: klinika nė iš tolo neprimena įprastų medicinos įstaigų, persmelktų vaistų kvapu ir išdažytų baltomis sienomis. Į baltus chalatus įsisupusių gydytojų čia taip pat nepamatysite. Atrodė, kad užsukau pasilepinti į SPA: klinikoje vyrauja medžio motyvai, švelnios spalvos, žydi baltos orchidėjos. „Dažnai girdžiu, kad MIR primena SPA. Įkvėpimas interjerui atkeliavo iš Korėjos, kur teko stažuotis – odontologijos centras ten atrodo tarsi jaukus viešbutis. Tą patį norėjau atkartoti ir Lietuvoje – kad pacientai bei darbuotojai jaustųsi jaukiai ir ramiai, juk vizitas pas odontologą žmonėms ir taip suteikia streso“, - kliniką man aprodo chirurgas.

- Gydytojai visuomet asocijuojasi su baltais chalatais, rimtu įvaizdžiu. O jūs atrodote labai charizmatiška, išskirtinė asmenybė. Užsukus į jūsų tinklapį www.bechara.lt visų pirma pamanyčiau, jog esate šoumenas: itin nuotaikingos fotografijos.

- Kaip ir MIR klinika neatrodo kaip gydymo įstaiga, taip ir aš neatrodau kaip daktaras, - šypsosi Soheil. - Nenešioju balto chalato, mano darbinė apranga yra juodos spalvos. Tame tinklapyje tiesiog noriu parodyti tikrąjį save. Aš visą gyvenimą buvau kitoks, ieškodavau kitų kelių ir sprendimų. Šiandien esu daktaras, vilkintis juodą aprangą. Galbūt todėl esu vienas iš nedaugelio libaniečių studijoms kažkuomet pasirinkusių ne Prancūziją, kaip madinga mūsų tarpe, o mums nežinomą Lietuvą.

- O nebijote, kad pažiūrėję į jūsų tinklapį profesionalai odontologai ar pacientai jūsų nepriims rimtai?

- Visko gali būti. Tačiau niekam nieko neturiu įrodyti. Visiems neįtiksi. Žinau savo galimybes, vertę, ko esu pasiekęs ir nemanau, kad matydami mane rimto daktaro amplua ims labiau vertinti. Rimčiausiose pasaulio konferencijose skaityti pranešimus odontologijos temomis tenka beveik kiekvieną mėnesį. Džiaugiuosi galėdamas dalintis patirtimi, tai tarsi variklis - nesustoti, mokytis ir mokyti. Mano darbo kabineto durys dažniausiai yra praviros visiems: stebėti operacijas gali jauni rezidentai, būsimi gydytojai ar jau esami odontologai. Visi yra laukiami. Mokydamas kitus kiekvieną kartą kažko naujo išmokstu pats.

Man, kaip žmogui ir kaip gydytojui, tobulėjimas – svarbi gyvenimo dalis. Kuo daugiau sužinau ir išmokstu pats, tuo daugiau galiu pasiūlyti kitiems.

- Gydytojas juodu chalatu, odontologas - su cigaru rankose. Mėgstate cigarų rūkymo ceremoniją?

- Atšilus orams smagu pasėdėti su kubietišku cigaru lauko terasoje. Nuostabi ceremonija, tačiau tai nėra kasdienybė. Turiu savo tradicinį laisvalaikio ritualą: grįžus namo po darbo mėgstu gaminti maistą, ypač grilio patiekalus. Draugai žino, kad visi ilgi vakarai svečiuose pas mane ir Moniką baigiasi skania vakariene, geru vynu ir nesibaigiančiais pokalbiais, diskusijomis, idėjomis.

- Lietuvoje gyvenate jau dvidešimt metų. Prie ko sunkiausia buvo priprasti šioje šalyje? Koks buvo pirmas įspūdis ir ar jis pasikeitė?

- Pamenu, prieš dvidešimt metų spalio mėnesį atvykau su dešimties studentų grupe, aš vienintelis planavau studijuoti odontologiją. Pirma vieta, kurią aplankėme - Kauno Laisvės alėja. Jaunam smalsiam studentui viskas tiesiog atrodė įdomu, jaudino nauji draugai, šalis, savarankiškas gyvenimas. Prisitaikiau ir adaptavausi greitai. Juolab orai neišgąsdino: Libane turime visus keturis metų laikus, daug sniego žiemą ir karštą vasarą. Tiesa, sunkiausia buvo priprasti gaminti sau valgyti, bet vėliau kulinarija pradėjau mėgautis ir ji tapo mano hobiu.

- Kaip nusprendėte, kad odontologiją norite studijuoti būtent Lietuvoje?

- Neemigravau iš Libano, nebuvo minties gyventi kažkur kitur. Kaip ir daugybė studentų tiesiog planavau išvažiuoti mokytis, o paskui grįžti namo gyventi ir dirbti. Dažniausiai libaniečiai studijoms renkasi Prancūziją ar Angliją. Prancūzija itin populiari, nes Libanas - buvusi Prancūzijos kolonija. Aš norėjau pabandyti kitaip, manęs visai netraukė kitų praminti takai. Prisimenu, 1998-aisiais į mano rankas netyčia papuolė Libano skelbimų laikraštis, kuriame radau kvietimą studijuoti Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU). Taip aš atsidūriau Lietuvoje, tai buvo spontaniškas sprendimas.

- Mokslai LSMU jums vyko anglų kalba. Kaip pradėjote mokytis lietuvių?

- Kartą į savaitę turėjome lietuvių kalbos pamoką. Trečiame kurse reikėjo bendrauti su pacientais. Tačiau pakankamai gerai lietuviškai kalbėjau jau po pusmečio.

- Daugelis sako, kad tai ypatingai sunkiai išmokstama kalba?

- Bet kurią kalbą sunku išmokti, jei nenori. Reikia tiesiog stengtis. Supratau, kad Lietuvoje gyvensiu mažiausiai penkis metus, tad jei noriu integruotis, reikia mokėti kalbą. Privalau gerbti šalį, kurioje gyvenu, net jei ir laikinai.

- Kokie jums pasirodė lietuviai, kaip mūsų tauta priėmė atvykėlį studentą iš Libano?

- Labai draugiškai. Visur yra visokių žmonių pasaulyje. Jei sutikau vieną blogą lietuvį tikrai negaliu teigti, kad visa tauta tokia. Bendrai žiūrint lietuviai man yra itin malonūs žmonės. Taip, jūs esate kitokie nei libaniečiai, santūresni, ramesni. Savo temperamentu mes turbūt panašesni į ispanus ar italus.

- Kaip apsisprendėte likti Lietuvoje?

- Gavęs odontologijos diplomą norėjau Lietuvoje praleisti dar kelis metus, per kuriuos galėčiau įgyti aukštesnę burnos chirurgo kvalifikaciją. Šis sprendimas nepatiko mano tėvams nes jie ilgėjosi manęs. Tėtis net buvo pažadėjęs padėti atsidaryti savo nuosavą kliniką, tačiau apsisprendimą likti Lietuvoje nulėmė ir pažintis su Monika. Tai buvo draugystė, kuri peraugo į stiprią meilę ir gražią šeimą.

- Pakalbėkime apie jūsų profesiją. Esate vienas iš nedaugelio gydytojų Lietuvoje, galinčių atlikti net ir pačias sudėtingiausias burnos ertmės operacijas. Ar visuomet žinojote, kad užaugęs pasirinksite odontologo specialybę? Ar turėjote planą B?

- Jokių minčių apie odontologo specialybę neturėjau. Mokykloje man labiau rūpėjo muzika, ne mokslai, turėjau savo grupę, grojau klavišiniais. Vis dar muzikuoju. Studijuodamas Lietuvoje su draugais uždarbiaudavau linksmindamas restoranų, barų lankytojus. Kišenpinigių šiek tiek užsidirbdavome ir šauniai praleisdavome laiką.

Baigus mokyklą, išlaikius egzaminus, tėvai paklausė – kur stosi? Pasakiau, kad į odontologiją. Prisiekiu, niekada nesvarsčiau, negalvojau apie šią specialybę. Tiesiog tai buvo pirma į galvą šovusi mintis. Mūsų šeimoje nėra nei vieno daktaro, nei vieno odontologo ar su medicina susijusio žmogaus. Tiesiog jaučiau, kad noriu būti odontologu. Pats nežinau kodėl. Neturėjau jokio plano nei A, nei B, nei C. Tėtis turi elektros prietaisų verslą. Tad jis bandė įkalbėti studijuoti inžineriją, nes jam ši sritis buvo artimesnė. Tarp pasiūlymų buvo ir studijuoti IT.

- Labai gražiai aprašote savo šeimą: „esu laimingas žmogus, kuris užaugo nepaprastai gražioje šeimoje ir kuriam pačiam pavyko tokią šeimą sukurti. Pamenu, kai buvau dar vaikas, man atrodė, kad mes esame labai turtingi, nors namai, žaislai ir pramogos buvo tokios kaip visų kitų. Dabar suprantu, kad tik tas, kuris yra apsuptas brangių žmonių, yra tūkstantį kartų turtingesnis už gyvenantį tarp gražių daiktų“. Papasakokite apie savo vaikystę gimtajame Libane.

- Labai myliu ir vertinu savo šeimą. Mūsų šeima didelė, trys vaikai, daug pusbrolių, pusseserių. Susirinkdavome prie milžiniško stalo įvairiomis progomis. Turėjau nuostabią vaikystę. Lankiau muzikos pamokas, sportavau. Atrodė, kad pasaulis kitoks negali būti, kad nėra blogų žmonių. Manau kad sėkmė ir tai, ką aš turiu šiandien, yra šeimos dovana, nes jie mane palaikė, įsiklausė į mano norus, pamokė jei klysdavau. Nebuvau lengvas vaikas, bet tėtis ir mama mus auklėjo labai gražiai, švelniai, kantriai.

- Savo tinklapyje teigiate, kad rimtai vertinate tik du dalykus: šeimą ir darbą. Apie odontologo profesiją kalbate labai aistringai, atrodo savo darbą išties mylite?

- Geriausių rezultatų gali pasiekti tik tada, kai tavo darbas yra tavo gyvenimo dalis. Kiekvienas gydytojas turi būti ne tik geras savo srities specialistas, bet ir puikus psichologas. Svarbu ne tik išklausyti, bet ir įsiklausyti, tam kad pasiektas rezultatas džiugintų abi puses. Juk sveiki ir gražūs dantys yra daugiau nei tik šypsena, tai yra pasitikėjimas savimi, iš kurio atsiranda naujos galimybės, pokyčiai ir atradimai.

- O kas labiausiai džiugina jūsų darbe?

- Man kaip gydytojui yra svarbūs du dalykai: laimingas pacientas ir kolegų įvertinimas. Juk jie geriausiai žino, kiek reikia įdėti pastangų, kiek mokytis, dirbti, tobulėti. Fantastiškas jausmas, kada tavo, gydytojo iš nedidelės šalies, metodai ir rezultatai yra įdomūs gydytojams iš viso pasaulio. Nesu žmogus, kuris stovi vietoje. Tai irgi yra sėkmės faktorius. Aš labai vertinu tai, ką jau turiu, bet noriu eiti ir į priekį.

- Savotiškai garsinate Lietuvą visame pasaulyje.

- Visur esu pristatomas kaip gydytojas Bechara iš Lietuvos.

- Ar dažnai viešite gimtajame Libane? Ką rekomenduotumėte jūsų šalyje aplankyti lietuviams?

- Libaną aplankau mažiausiai kartą į metus. Lietuva yra mano namai, Libanas – gimtinė, į kurią visuomet gera sugrįžti. Libano kalnai – vienas iš dalykų, kurių labai ilgiuosi. Apsilankius Libane kiekvienam rekomenduočiau aplankyti istoriškai svarbias vietas.

- Ką aprodote Lietuvoje viešintiems draugams, kur atostogaujate su šeima?

- Mes dažnai sulaukiame svečių iš kitų šalių. Visi ypatingai žavisi mūsų gamta, Vilniaus senamiesčiu ir Lietuvos pajūriu. Manau, Lietuvos gamta yra geriausia, ką galime parodyti iš užsienio atvykusiems svečiams. Jau metus laiko su Monika gyvename už miesto, gamtos apsuptyje. Nuo namų iki mano darbo vos dvidešimt minučių kelio automobiliu. Niekur kitur pasaulyje nerasite tokio nuostabaus grožio ir tokio komforto. Esu ramus žmogus, myliu gamtą, ramybę ir Lietuvoje tos ramybės gaunu su kaupu. Dažnai keliauju po pasaulį ir kiekvieną kartą tik įsitikinu, kad esu labai laimingas gyvendamas Lietuvoje.