Ispanas Dani ROMAN (27) save vadina laiminguoju – jo darbas, hobis ir didžiausias malonumas yra vienas ir tas pats. Tai parašiutizmas, arba angliškai „skydiving“ – nardymas danguje.
Pasaulio čempionas, rekordininkas, sudėtingiausių šou dalyvis šįsyk į Lietuvą atvyko Valstybės dienos proga sklęsti su didžiule trispalve virš Baltijos, pamoti ant Palangos tilto susirinkusiai miniai ir galiausiai nusileisti paplūdimyje.
Tiesa, Dani ir pilotų komandai iš Čekijos įmantrių triukų aukštybėse liepos 6-ąją parodyti nepavyko – kaip tyčia vakarop Palangą aptraukė tirštas lyg pienas rūkas. „Aš nešoku, jei yra nors menkiausias debesuotumas, – nerizikuoju“, – sakė ispanas, mielai sutikęs duoti interviu „Žmonėms“ greta Palangos esančiame vandenlenčių parke. Kone visoms ekstremaliojo sporto šakoms neabejingas Dani čia praleido laisvą pusdienį. Skaidrus liepos 7-osios dangus čekų lėktuvams leido raižyti pajūrio erdvę, o parašiutininkui atlikti šuolį.
Dani, kaip atradote parašiutizmą?
Nuo vaikystės svajojau tapti parašiutininku. Kai sukako aštuoniolika, baigiau kursus Madride ir nuo tada šokinėju kone kiekvieną dieną. Pradžia buvo 2009-aisiais. Tame pačiame parašiutizmo centre, kur mokiausi, pasiprašiau darbo biure. Man pasisekė, nes ne tik užsidirbdavau pinigų, bet ir gavau teisę nemokamai šokinėti, o tai – įranga, lėktuvas ar sraigtasparnis – juk nemažai kainuoja. Ten mano darbai ir įsibėgėjo – ėmiau vis daugiau šokinėti, filmuoti, galiausiai – mokyti kitus kursuose. Madride dirbau trejus su puse metų, ten įgijau patirties, tada išvykau į Dubajų, daug šokinėjau ir tobulinausi. Dar po trejų metų persikėliau į Norvegiją. Šių metų sausį įvyko kitas karjeros posūkis – tapau „Red Bull“ komandos nariu, vadinasi, bus dar daugiau projektų, idėjų, kelionių ir – jokių rūpesčių dėl techninės bazės, įvairių leidimų šokti – turiu viską, tereikia nesustoti pačiam.
Kuo šis sportas jus „užkabino“, ką jums duoda?
Tą nepaprastą skrydžio jausmą... Patikėkit, jis yra kažkas TOKIO. Adrenalinas, smagumas daryti, ką mėgsti, – svarbu, bet skrydžio jausmas – svarbiausia. Tikrai žinau, kad negalėčiau nuo devynių iki penkių sėdėti biure, tai – ne man. Užtat dabar mano darbo vieta būna kur nors kalnuose, miškuose. Patinka, kad žmonės žavisi mano šuoliais, kad galiu juos skatinti pamėgti šį sportą, kad jie laimingi. Ar žinote geresnę profesiją?
Kaip prisimenate savo pirmą šuolį?
Buvo nerealu, bet... labai šalta. Keturių kilometrų aukštyje – trisdešimt laipsnių šalčio, ant žemės – plius 23. Prieš šuolį paprastai rengiuosi termodrabužiais. Nes, ypač Norvegijoje, šalta ir vasarą.
Tai atrodo pavojinga!
Visai ne! Žinoma, nebent pats imiesi ko nors neišbandyto, nori rizikuoti. Juk šitiek treniruojamės, šlifuojame kiekvieną judesį, viską apskaičiuojame. Jau esu atlikęs apie šešis tūkstančius šuolių. Su kiekvienu išmokstu ko nors naujo. Pavyzdžiui, prieš pasirodymą Lietuvos paplūdimyje, kur turėjau nusileisti su milžiniška jūsų vėliava, irgi keliskart iššokau prie Klaipėdos, kad būčiau visiškai pasirengęs šou.
Kaip į jūsų pasirinkimą reagavo šeima? Mamos paprastai jautriai reaguoja į bet kokį, atrodytų, rizikingą vaikų sprendimą.
Žinoma, tėvams buvo baisoka, bet jie mato, koks aš laimingas, užtat ir patys jaučiasi laimingi. Tėvai manimi pasitiki.
Ir jokių netikėtų situacijų, gamtos stichijos siurprizų, žmogaus klaidų?
Iki dabar – ne. Per karjerą nesu susilaužęs jokio kaulo ar patyręs ko nors netikėto. Taigi ir parašiutizmas gali būti saugus (juokiasi).
O išgyventi iš jūsų profesijos galima?
Taip. Gali mokyti kitus, norinčius gauti licenciją šokti parašiutu, filmuoti, dalyvauti komerciniuose šou. Gyventi iš to galima net ir visai neprastai.
Kokiame aukštyje paprastai šokate iš lėktuvo?
Dažniausiai – keturių kilometrų. Kai kuriose vietose, pavyzdžiui, aukštai kalnuose, šoku iš žemiau. Per šou – priklausomai nuo aplinkybių. Pavyzdžiui, šokti Lietuvoje pakako ir dviejų kilometrų. Parašiutą paprastai išskleidžiu likus tūkstančiui metrų iki žemės. Tą darau mechaniškai, bet įmontuota saugumo sistema jį tokiame aukštyje ir taip išskleistų automatiškai. Jausmas, kai parašiutas išskleistas, – kitoks, nei kai krinti pats. Leki žemyn maždaug dviejų šimtų kilometrų per valandą greičiu, o su parašiutu – daug lėčiau. Bet kaip smagu jį valdyti, kreipti, kur norisi.
Visiškai neturite aukščio baimės?
Šokant parašiutu viskas kitaip, nei šiaip atsidūrus 22 pastato aukšte. Kai lėktuvėliu pakyli kelis kilometrus ir ruošiesi šuoliui, net nesupranti, kaip aukštai esi. Matai žemę, o kiek iki jos? Net tie, kurie sako, jog bijo aukščio, prieš šuolį parašiutu pripažįsta, kad tai nėra taip baisu, kaip tikėjosi.
Kaip rengiatės sudėtingam šuoliui – tądien nevalgote, darote ką nors ypatingo?
Oi, tikrai ne, nieko išskirtinio. Valgau ir visa kita darau kaip įprastą dieną.
Kiek laiko gali trukti jūsų karjera?
Jei sportuoji, sveikai gyveni, manau, ilgai. Turiu draugų, kuriems tuoj sueis šešiasdešimt, bet jie ir toliau šokinėja, jau yra atlikę trylika ar keturiolika tūkstančių šuolių ir vis šokinėja kasdien. Tokie pavyzdžiai įkvepia.
Kur šiandien jūsų namai?
Jau keleri metai – Norvegijoje. Nuostabi šalis, nepaprastai graži gamta, kalnai. Persikėlęs ten sutikau ir savo draugę Katriną. Ji – norvegė, dirba įprastą darbą biure. Beje, šoko parašiutu keturis kartus, bet nusprendė – pakaks. Nors jai patiko.
Jūsų gimtoji Andalūzija taip pat labai graži.
Nesiginčiju – Andalūzija puiki, bet nėra geriausia vieta užsiimti mano sportu. Tam tinkamų vietų apstu aplink Madridą, kitur Ispanijoje, bet ne ten, kur gimiau. Mano profesija labai dėkinga norintiems keliauti, pažinti pasaulį, sutikti naujų žmonių. Norvegijoje nuostabu vasarą, o žiemą, kai šalta, traukiu ten, kur šilčiau. Sezoniškumo čia neišvengsi. Norvegijoje sezonas trunka apie keturis mėnesius. Paskui vykstu į Dubajų, Ispaniją, kitas Europos šalis. Dėl smagumo pasuku į Havajus, lankau draugus.
Šeimą Ispanijoje stengiuosi aplankyti du ar tris kartus per metus. Mano tėtis ir sesuo po kartą bandė šokti parašiutu ir jiems patiko. Tą daryti ruošiasi ir mama.
Gal kuris šuolis jums buvo sudėtingiausias, ekstremaliausias?
Galbūt pasirodysiu nuobodus, bet negaliu išskirti nė vieno. Tiesiog kasdien treniruodamasis kopiu po laiptelį aukštyn ir siekiu profesinio meistriškumo. Niekada nemėginu peršokti visos pakopos, ką nors praleisdamas. Renkuosi tobulėti lėtai, gerai pasirengti ir viską daryti saugiai. Todėl ir negaliu pasakyti, kad kada nors jutau pavojų ar buvo baisu.
Koks būtų jūsų svajonių šuolis?
Man patinka visokie įdomūs projektai, šuoliai, pavyzdžiui, kalnuose. Taip pat – nuo išskirtinių pastatų. Kad ir nuo „Burj Al Arab“ viešbučio Dubajuje. Jis, manau, yra ne vieno parašiutininko svajonė.
Ko reikia, kad taptum geru parašiutininku?
Noro ir geros fizinės būklės. Aš stengiuos sportuoti, kiek tik išeina, – beveik kasdien einu į salę. Ir užsiimu joga. Ji labai padeda išsaugoti sveiką stuburą, o mūsų sporte jis nuolat kenčia. Joga lavina ir lankstumą. Man patinka vandens sportas, kalnų dviračiai. Išties gyvenu įprastą sportiško žmogaus gyvenimą. Laimingo žmogaus.
APIE DANI ROMAN IR JO SPORTĄ
„Skydiving“ nuo įprasto parašiutizmo skiriasi tuo, kad sportininkai, tam tikrame aukštyje iššokę iš lėktuvo, laisvojo kritimo metu daro įvairius akrobatinius triukus, o parašiutus išskleidžia tik saugiu atstumu priartėję prie žemės.
Dani Roman karjerą pradėjo 2009-aisiais, netrukus buvo pradėtas kviesti į geriausias šuolininkų komandas. Jam priklauso 2014 metais Dubajuje pasiektas šuolių uždarose patalpose pasaulio rekordas; 2015-aisiais Čekijoje vykusiame pasaulio čempionate jis užėmė pirmąją vietą, o 2016 metais laimėjo aukso medalį ketvertų šuolių kategorijoje. 2015-aisiais su 163 parašiutininkais pasiekė grupinių šuolių pasaulio rekordą.
„Jau kitą mėnesį Norvegijoje sieksime pagerinti rekordą. Anąsyk dalyvavo 164 parašiutininkai, dabar mėginsime tą padaryti su dviem šimtais. Tam reikia ruoštis ne tik fiziškai – ir psichologiškai, bet, neabejoju, mums viskas pavyks“, – sako Dani.