Lietuvos vyriausioji ragana Vilija Lobačiuvienė su bendraminčiais Valpurgijos naktį minėjo bėgiodami per žarijas
Saulėtą ir tikru pavasariu kvepiantį trečiadienį Pučkorių apylinkės buvo nusėtos automobiliais, vaikiškus vežimėlius stumiančiais tėvais ar tiesiog pasivaikščioto panūdusiais vilniečiais. Tačiau visai šalia šios vaizdingos vietos, jos papėdėje, rinkosi visai kitokių tikslų turintys žmonės.
Į senos ir apgriuvusios patrankų liejyklos kiemą kelios dešimtys įvairaus amžiaus žmonių susirinko Lietuvos vyriausiosios raganos Vilijos Lobačiuvienės kvietimu. Trečiadienį čia buvo švenčiama balandžio 30-osios naktis – Valpurgijos naktis.
Bene didžioji dalis čia susirinkusiųjų baukščiai žiūrėjo į kiemo centre liepsnojantį didžiulį laužą, mat žinojo – jam sudegus, visi bus kviečiami bėgioji per žarijas. Tačiau kad būtų numalšinta naujokų baimė ir susirūpinimas, Vilija pakvietė visus sustoti į bendrą ratą. Dešimtys jaunų vyrų ir moterų, pagyvenusių damų ir senjorų ir netgi vaikų astralinių žaidimų metu siekė atsikratyti blogų minčių, pečius užgulusių problemų ir rūpesčių, linkėjo sau ir artimiesiems trokštamų dalykų.
+36Bėgimas per žarijas – dalykas rimtas
„Žmogus taip paprastai neperbėgs per žarijas. Reikalingas tam tikras paruošimas. Jis galbūt nėra labai gerai matomas, tačiau vyksta plika akimi nematomas vyksmas. Rato energija, bendri žaidimai leidžia žmogui šiek tiek atsipalaiduoti, pereiti į šiek tiek lengvesnę būseną ir tada jis sugeba atjungti protą, kad suprastų, jog kartais pasąmonė bus kontroliuoja labiau, nei mes norėtume. Ji ir sukuria įvairias baimes ir netgi depresijas“, – sakė su portalu Žmonės.lt kalbėjusi V.Lobačiuvienė.
Vyriausiąja Lietuvos ragana tituluojama Vilija neslepia, kad bėgant per žarijas yra nemažai rizikos – galima apdegti, tad yra kelios taisyklės, kurių reikia laikytis. Pirmiausia, labai svarbus yra žarijų paruošimas. Tai gali padaryti tik išmanantis žmogus, tad savo namų kieme to tikrai nebandykite. Tai baigsis sugadinta nuotaika ir apdegimais ar pūslėmis ant pėdų.
Taip pat labai svarbu bėgant nevilkti kojų, kad neapdegtų viršutinė pėdų dalis, ir nesistumdyti, kad nepargriūtumėte.
„Temperatūra yra apie 200 laipsnių, todėl prie laužo reikalinga drausmė. Jei neteisingai bus padarytas laužas, blogi pagrindas ir malkos, netaisyklingai pasklaidyta, visko gali būti. Tai yra rimta, todėl nebandykite šio eksperimento daryti patys“, – griežtai perspėja V.Lobačiuvienė.
Ji taip pat pripažįsta, kad ne visi išdrįsta bėgti per karštas žarijas. Kai kuriuos sukausto baimė ir jie tam nesiryžta. Tačiau, pasak Lietuvos raganos, taip yra dažniausiai todėl, kad žmonės yra įtikėję – bėgs, vadinasi būtinai nudegs.
„O jeigu žinai, kad nenudegsi, tai taip ir bus. Visko būna, bet nudegimas pūslėmis retai pasitaiko“, – tikino V.Lobačiuvienė. Ji taip pat davė vieną patarimą tiems, kurie visgi ryžosi bėgti per karštas žarijas.
Kadangi pėdose yra daug svarbių taškų, po bėgimo per laužą patariama neskubėti plauti kojų. Kadangi taškai nuo karščio „pradega“, poveikis yra jaučiamas ilgiau. Tad suodinų kojų neplaukite, o apmaukite kojinėmis. Su jomis ir miegokite.
Žurnalistinis eksperimentas
Asmeniškai aš pati tokiame susibūrime buvau pirmą kartą ir dar tardamasi su Vilija dėl atvykimo jai telefonu užsiminiau, kad norėsiu išmėginti bėgimą per žarijas. Ir, jei turėjau nors mažą abejonę dėl bėgimo, vos mane pamačiusi Vilija prisiminė mano pažadą. Kelio atgal nebuvo. Guodė tai, kad pusė susirinkusiųjų taip pat nėra bėgę per žarijas ir jaudinosi. O dar kai pamačiau, kad per laužą ketina bėgti ir vaikai...
Atėjus laikui ir pamačius kaip lengvai per kaitrias žarijas bėga veteranai, nedaviau sau jokio pasirinkimo ir pasileidau per laužą. Įspūdis – tikėjausi baisiau ir daug karščiau. Tad apsukusi ratą aš ir vėl atsidūriau laukiančiųjų bėgti per žarijas eilėje. Taip per laužą perbėgau tris kartus. Rezultatas – suodinos kojos, šiek tiek perštinti dešinė pėda ir palaimingas jausmas, kad nugalėjau savo baimę. Ir pažadėjau sau, kad tai – ne paskutinis kartas.