„Jei skaičiuosime nuo praėjusių metų gruodžio 17 dienos iki šių metų gruodžio 17-osios, tai neabejotinai buvo įspūdingiausi metai. Tądien gimė dukra. Todėl, kad ir kokios svarbios pergalės šiemet būtų pasiektos, vis tiek niekas nebus svarbiau už vaiko gimimą“, – neslepia Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Jūratė JUŠKAITĖ (38). Visgi viena reikšmingiausių pergalių šiemet – Vilniaus apylinkės teismo sprendimu Jūratė pripažinta jųdviejų su partnere Birute SABATAUSKAITE (41) dukros Elenos mama.
Jūrate, kada pradėjote procesą, kad būtumėte pripažinta Elenos mama? Ir apskritai, kaip tam ryžotės?
Mintis kreiptis į teismą brendo seniai. Dar kai Birutė laukėsi, galvojome ir kalbėjomės, kad nesinori gyventi visuomenėje, kur vaikas jausis nesaugiai. Kur jam, gyvenančiam su dviem mamomis, kažkas aiškins, kad viena yra mama, o kita – ne.
Vienas ekstremaliausių pavyzdžių, kuriuos pateikiu: tarkime, aš vedu dukrą pas gydytoją, nes Birutė tuo metu yra išvykusi į komandiruotę ar tiesiog negali nuvesti. O gydytoja vaikui girdint klausia: „Kas jūs tokia?“ Oficialiai dukrai buvau svetimas žmogus. Arba patenku į avariją, mirštu. Taip, esu parašiusi testamentą, nurodžiusi, kas paveldės mano turtą, – būdama trisdešimt aštuonerių aš turiu testamentą! Bet mano vaikas paveldėjęs turės sumokėti mokesčius valstybei – tarsi tą turtą būtų gavęs iš svetimo žmogaus. Kaskart, kur reikėtų pasirašyti dėl vaiko, aš negalėčiau to padaryti, nes būčiau jam niekas. Kiekviename žingsnyje, daugybėje kasdienių, paprastų dalykų, apie kuriuos kitos šeimos net nesusimąsto, mes su dukra būtume svetimos.