Ligitas Kernagis: dabar jo pagrindinis darbas visai kitoks ir žmona dėl to labai džiaugiasi

Ligitai, galbūt visai be reikalo 2008 metais nusukote iš kūrybinio kelio ir su Tautos prisikėlimo partija žengėte į Seimą? Būtumėte sau toliau muzikavęs... Nereikėtų ir sugrįžimo.

Tas tam netrukdo. Seime dar turiu nebaigtų darbų, registruotų įstatymų projektų. Apmaudu, kad nepatekau į parlamentą pernai rudenį, bet turbūt ne tą komandą pasirinkau... Ketveri metai Seime man tapo tikru iššūkiu, subrendau kaip politikas ir pamačiau visą politinį mechanizmą iš vidaus. Puikiai realizavau save ir dėjau visas pastangas, kad tik nebūtų gėda prieš tautą. Politika – komandinis darbas ir vienam viską pakeisti sunku, nebent esi politinis lyderis ar užimi aukštą postą. Esu principingas menininkas, turintis analitinį mąstymą, todėl ir kadencijai Seime pasibaigus likau jame dirbti parlamentarės Aurelijos Stancikienės padėjėju, taigi viena koja visada buvau politikoje. Visai neseniai pramoginėje televizijos laidoje vedėjas pabrėžė, kad turiu inžinerinį išsilavinimą, o kai dirbau Seime, tai niekam nerūpėjo, mūsų komandą vadindavo tiesiog šoumenais. Maždaug, kas tu čia toks per vienas? Ką tu apskritai sugebi? Tau tik daineles dainuoti! Apkalbėdavo, kaip tik galėdavo. Kartais žmonės negirdi, ką sakai, bet girdi ką dainuoji. Dabar į žmonių širdis vėl noriu prisibelsti dainomis, jeigu jau ne kalbomis (nusišypso). Tačiau aš ir nuo muzikos niekada nebuvau visiškai atitrūkęs. Dar būdamas Seimo nariu nufilmavau du vaizdo klipus – ypač džiaugiuosi daina „Aš lietuvis“, kurią įrašiau su vaikų choru. Visi visada mane spaudė dainuoti, o dabar ant scenos noriu sugrįžti garsiai – ruošiuosi koncertų turui po Lietuvą. Muzika kartu su manimi jau trisdešimt metų ir dabar supratau, kad yra didelis poreikis senų gerų dainų, vadinamųjų šlagerių. Kartą su muzikantais televizijos studijoje uždainavome „Vakarėja“, „Popierines gėles“, „Aš tave mylėjau“, ir visi – publika studijoje ir mes, atlikėjai, – buvome tiesiog euforijoje! Pažįstami ėmė agituoti grįžti į sceną ir surengti koncertų turą. Nenoriu prisišnekėti iš anksto, nes nuolat ko nors prisikalbu garsiai, bet startuosiu rudenį Jonavos rekonstruotuose miesto kultūros rūmuose. Yra planų publiką sutikti ir arenose.

Vėl norite būti sutiktas ovacijomis?

Tiesiog aš jau pradedu galvoti, kad visus savo gyvenimo šansus – ugnį, vandenį ir varines triūbas – baigiu išnaudoti. Turėjau išbandymą valdžia, šlove, populiarumu, pinigais, kai dar dainavau su grupe „Prologas“ devyniasdešimtųjų pabaigoje, po kelerių metų ir pradėjęs solinę karjerą rinkau pilnas sales. O, ko tik nebuvo... Tų pinigų tai tikrai per akis (nusijuokia). Už juos pasistačiau namus, bet nemažai jų per „gerus draugus“ ir praradau. Tradicinė situacija – neteisingai investavau. Nieko, toks gyvenimas, tikiu, kad jie dar sugrįš, tik kitu pavidalu. O baliaunininkas niekada nebuvau, todėl pinigų neprauliavojau. Būdami studentai liurlindavome, bet dabar kai tai prisimenu... Vaizdas geriančių jaunuolių – juokingai graudus. Man nepatinka jaustis girtam, nesvarumo būsena, kai aptemsta protas. Alkoholis – dažna ir didelių nelaimių priežastis. Užtat dabar atradau kai ką tokio, ką galiu drąsiai per draugų susibūrimus vartoti ir neapsvaigti, – nealkoholinį britišką imbierinį gėrimą. Kai ragauji, net nepagalvotum, kad jame nėra alkoholio! Taip smagiai nudegina burną... Sveika, skanu ir nepažeidi tradicijos per balius pakelti stikliuką ir šitaip išlenkti čierkutę iki dugno (nusišypso).

Kai gimė Šarlotė, buvote ką tik pradėjęs politiko karjerą, namuose Jonavoje būdavote retai, o, prieš dvejus metus pasaulį išvydus sūnui Deilui, žmonai buitį labai palengvinote. Šeimoje esate supertėtis?

Drąsiai sakau, kad pagrindinis mano darbas dabar – tėvystė. Vaikų priežiūra suvalgo dalį mano laiko, kai pagrandukui vos dveji – nuo to nepabėgsi. Tačiau tai – ne vien rūpesčiai, tai – ir didžiulė laimė, nes nėra nieko geriau, kai vaikai pas tave atbėga į glėbį ir apsikabina. Nemeluosiu, kad buvau tobulas vyras ir tėvas gimus Šarlotei, nes tada tris dienas per savaitę gyvenau Seimo viešbutyje Vilniuje, likusias keturias praleisdavau su žmona ir vaiku Jonavoje arba važinėdamas po Lietuvą į susitikimus su rinkėjais, suvažiavimus. Neringai net koktu prisiminti tuos metus, nes laikas, kai dirbau Seime, jai buvo pats nemaloniausias. Pamenu, ji buvo ką tik pagimdžiusi, o į mūsų namų kiemą Jonavoje įsiveržė televizijos kameros ir ėmė spiginti į langus. Neringa išsigando ir ištikta šoko griuvo ant grindų slėptis. Tada visiems buvo įdomu, kas gi tame Ligito name gyvena, mat su Neringa dar nebuvome oficialiai susituokę. Žmonai buvo labai sunku, nes pirmus metus dukrą augino kone viena, kartais padėti iš Kauno atvažiuodavo jos mama.

Užtat gimus Deilui viskas skiriasi kaip diena ir naktis. Aš beveik visada namie, žmona dirba logistikos įmonėje – aš už tai, kad gimus vaikui moteris eitų į darbą, tobulėtų ir bendrautų su žmonėmis, o ne stovėtų vietoje ir save atiduotų tik šeimai. Paskui tų prabėgusių metų nesusigrąžinsi. Nėra taip, kad aš tik sėdžiu su vaikais namuose: sūnų nuvežu į darželį, dukrą – į mokyklą. Mano mama gyvena prie pat dukros mokyklos, todėl ji po pamokų lekia pas močiutę pavalgyti, tada skuba į meno mokyklą. Gerai Jonavoje gyventi: viskas vietoje, gali daug kur pėsčiomis nueiti. Iki Kauno vos dvidešimt minučių, iki Vilniaus – mažiau nei valanda. Kviečiu visus gyventi į regionus (nusijuokia)! Įdomiai mums su tais vaikais išėjo: abu laukti ir norėti, bet abu netyčiukai. Antrąjį planavome, planavome, tada visgi nutarėme palaukti, bet po mėnesio išaiškėjo, kad nebėra ko – užkibo!

Dažnai sakoma, kad vaikų auginimas – jaunų darbas. Nepavargstate juos auklėti? Kartais juk visiems taip norisi spengiančios tylos ir to tingaus įsmukimo į fotelį...

Jeigu žmogus kasdien matytų besisukantį laiką atgal ir kiek jam liko gyventi, savo kasdienybę vertintų visai kitaip. Turbūt kone kasdien sau priekaištautų: „Velnias, taip nieko gero ir nenuveikiau, bergždžiai pragulėjau lovoje...“ Aišku, sakoma, kad jeigu dieną pratinginiavai ir jautiesi dėl to laimingas – šuniui ant uodegos ji nenuėjo. Reikia stebėti savo vidinę būseną. Gerai, kad aš negeriu, nerūkau, gal todėl ir gana gerai jaučiuosi, turiu jėgų auginti mažus vaikus. Su Neringa dėl dukros ir sūnaus auklėjimo sutariame vienodai, kartais su jais pasikalbame ir griežčiau. Ypač mažojo ribos kasdien plečiasi ir jis mėgsta išbandyti tėvelių kantrybę. Su Deilu namuose tikrai yra ką veikti, labai judrus vaikas, todėl kai sueis penkeri ar šešeri metai, būtinai jį leisime į sporto būrelius energijai išlieti.

Vaikai galbūt paveldėjo tėvo muzikinius gabumus?

Muzikos mokyklą dukra lanko – groja fortepijonu, dainuoja chore, bet dideliu džiaugsmu netrykšta ir dainininke tapti nesvajoja. Mergaitei labiau patinka piešti, todėl mielai lekia į dailės būrelį. Kartu su Šarlote esame įrašę Leonardo Coheno dainą „Aleliuja“, tik mano perkurtais žodžiais – gražus tembras, nors balsas ir nestiprus. Jeigu norės, galės tai išnaudoti ateityje, bet tikrai neversiu. Tiesą pasakius, nenorėčiau, kad ją suptų pramogų pasaulio aplinka, tos visos pupytės... Geriau tegu turi normalią specialybę, o dainavimą pasilieka kaip pomėgį. Tėvai prie manęs irgi nė piršto nekišo, leido dainuoti, bet ir mokslus buvau baigęs. Po studijų pusantrų metų dirbau inžinieriumi – tikra kančia sėdėti nuo aštuonių iki penkių nemėgstamame darbe. Tada pagal specialybę turėjome išdirbti bent trejus metus, kad užskaitytų darbo stažą, todėl gerai, kad Kėdainių chemijos gamykla turėjo grupę ir mane ten įformino kaip kultūros skyriaus darbuotoją, ir aš sau laimingas joje dainavau. Darbas ne pagal dūšią kankina, o prie mėgstamo galėtum kone paromis sėdėti.

Kokie jūsų santykiai su jau suaugusiu devyniolikmečiu sūnumi Marku?

Markas gyvena su savo mama, studijuoja Kaune. Jis – gana uždaras vaikas, bet žingsnis po žingsnio mūsų bendravimas lyg ir juda į priekį. Tikiu, kad su laiku geriau priims ir savo jaunėlius sesę ir brolį. Dažniau pasikalba su mano mama negu su manimi, bet irgi tik jos iniciatyva. Atsiradęs atstumas – nesėkmingų skyrybų su jo mama pasekmė. Nežinau, kaip tai pakeisti... Skiriantis buvo padaryta didelių klaidų. Negana to, tik baigęs mokyklą Markas pasakė, kad kai dirbau Seime, mokykloje jis patyrė patyčias: „Atsirado, matai, čia žvaigždės vaikas!“ Sūnus niekam nesiskundė, kiek paklausdavau, niekada nė žodeliu neužsimindavo. Sunku kartais būna žinomų ar viešų asmenų atžaloms. Kiek jis visko iškentėjo... Gerai, kad bent dukrai mokykloje nieko panašaus nėra nutikę.

Su Neringa kartu esate trylika metų, ketverius iš jų susituokę. Prieš vestuves džiaugėtės, kad su dvidešimt metų jaunesne mylimąja vienas kitą suprantate iš pusės žodžio. Vis dar viskas taip pat lengvai ir laimingai?

Neringa jauna, bet savame prote (šypsosi). Nenoriu girtis, kad viskas labai gerai, nes kai tik žmonai pažeriu pagyrų, kitą dieną namie būtinai įvyksta koks barnis. Prisimenu juokingą situaciją, kai su visa šeimyna turėjau filmuotis Motinos dienai skirtoje laidoje, o iš vakaro žmona grįžo po darbų suirzusi, kažko jos paklausiau, ji ant manęs užrėkė, taip viskas ir pasibaigė. Dukrai sakau: „Šarlote, kai tavęs žurnalistas klaus, ko norėsi palinkėti savo mamai, sakyk, kad ją labai myli ir sveikini su gražia švente.“ Per filmavimą laidos vedėjas dukros to ir paklausė, o ji atsakė: „Mama, aš tave labai myliu, sveikinu su Motinos diena ir labai atsiprašau, kad ant tavęs tėtis vakar rėkė.“ Visa salė – juoktis, o aš netekau amo. Dukrai nustebęs sakau: „Šarlote, bet ne aš ant mamytės šaukiau, mama ant manęs užrėkė.“ Noriu visiems tėvams pasakyti: niekada garsiai nesiaiškinkite santykių prie savo vaikų, nes jie viską interpretuoja savaip, pasakoja kitiems ir net dėl to kaltina save. Kartą vedžiau dukrą į darželį ir pamačiau ant jo šmaikštų užrašą: „Gerbiami tėveliai, jeigu jūs nekreipsite dėmesio į savo vaikų šnekas, ką jie kalba apie mus – auklėtojus, ir mes neklausysime, ką jie mums išpasakoja apie jus.“ Iš vaikų gali išgauti bet kokią informaciją, nes jie nejaučia ribų, ką galima sakyti, o ko ne. Gerai, kad mūsų šeimoje tų kritinių pykčio priepuolių nebūna, tik elementarių ginčų, kurie nesunkiai išsprendžiami.

Prieš trejus metus jums atliko odos vėžio operaciją. Spėjote ligą pamiršti ir toliau džiaugiatės gyvenimu lyg niekur nieko?

Kasmet vykstu į ligoninę tikrintis, ar vėžys neatsinaujino. Kol kas viskas gerai, o ir to randelio ant nosies beveik nematyti, nors vaizdas po operacijos buvo išties siaubingas. Net siūlė kreiptis į plastinės chirurgijos specialistus, bet aš pasitikėjau chirurgu iš Kauno klinikų Pranu Tercijonu, ir jis viską puikiai atliko. Po bauginančios diagnozės dėl sveikatos esu kur kas labiau susirūpinęs ir nevengiu atlikti išsamių medicininių tyrimų. Atrodė, gyvenau normalų, gana sveiką gyvenimą, bet tokių ligų priežastys nežinomos. Tačiau stresas – tiesus kelias į ligas ir nevykusius poelgius. Būdami jauni galvojame, kad visada tokie ir liksime, gyvenimas niekada nesibaigs, o man dabar toks etapas, kai pradėjau laidoti vieną po kito draugus ir bendraklasius. Verčia susimąstyti...