Būna dienų, kai atrodai pats sau netikęs, kad to, ką darai, niekam nereikia ir niekas neturi visiškai jokios prasmės.
Atrodo, kad visos dienos turi būti vienodai prasmingos, kad jas reikia verti ant siūlo, kaip močiutės verdavo džiovintų obuoliukų skilteles, kol išeidavo ilgiausi karoliai. Arba megzti jas tiksliai pagal raštą, kol gauni gražų gyvenimo rūbą. Bet juk būna, kad nesimezga, obuoliukai pasitaiko sukirmiję ir diena tiesiog ne tavo.
Tada reikia eiti.
Žingsniuoti tol, kol galvoje nieko neliks. Kol suprasi, kad nieko baisaus nenutinka, jei kokiai dienai leidi praeiti pro šalį. Kad tokia „pro šalį“ diena suteikia netgi daugiau potyrių ir minčių.
Kiekvieno gyvenime būna dienų, kai susipyksti su kaimynu, kai gauni netinkamą laišką, kai pasijunti neįvertintas, nepakviestas, nepamalonintas, kai bendradarbis nusišaipo, o viršininkas neužstoja, kai niekas nepasiūlo savo glėbio ir viskas krinta iš rankų, kai tiesiog jauti, kaip širdis atšąla keliais laipsniais. Tokiomis dienomis pats sau atrodai vertas tiek pat, kiek supuvęs obuolys. Tokiomis dienomis norisi pykti ant kitų ir gailėti savęs.
Tada reikia eiti.
Eiti tol, kol ego susitrauks į mažą mažulytį. Kol suprasi, kad kitų užgauliojimai praeis pro šalį jo net nepaliesdami. Kol suprasi, kad einant daug svarbiau sveika širdis, didelės pėdos, tiesus stuburas, o ego viso labo tėra toks pat balastas, kaip per sunki kuprinė.
Kiekvieno gyvenime būna dienų, kai patys pasielgiame blogai ir įskaudinam kitus. Kartais sviedžiam išgaląstus žodžius, žavėdamiesi, kokie esame taiklūs, supykstam be prasmės, lyg pyktume ant žiemos, kad ji ateina, ar ant Kalėdų, kad jos aplipintos beprasmiškais blizgučiais. Kartais aprėkiam tėvus, kartais – vaikus, gyvenimo draugus, pakeleivius, bendradarbius, kad jie neišpildo mūsų lūkesčių.
Tada reikia eiti.
O einant atsiprašyti vabalėlio, ant kurio užmynėm, šakelės, kuri trakštelėjo po kojom, lapelio, kurį nuskynėm.
Kiekvieno gyvenime būna dienų, kai atrodo, kad kiti turi per daug, o tu per mažai, kai norisi geresnės mašinos, naujų batų ar bent kilmingo šuns. Kartais norėtume turėti namą su balkonu į pietus ir agrastų gyvatvore, senovinę indaują ir krištolinį sietyną. Norėtume apkeliauti tolimus kraštus ir nors kartą paplaukioti kruiziniu laivu. Kartais norim daugiau ne todėl, kad mums ko nors trūksta, bet dėl to, kad nesijaustume pralaimėtojais.
Tada reikia eiti.
O einant dėkoti už viską, ką savo kelyje sutinkate. Pajusti dėkingumą, kad nelyja, kad nešlapia, kad nešalta, kad turit nakvynę ir sumuštinį, kad žinot kelią ir kad esat sveikas. Dėkoti už nuotykius, kurie jūsų laukia pakeliui.
Kiekvienam būna dienų, kai širdis netelpa krūtinėje. Kai jums praneša, kad laimėjote, kad gavote darbą ar studijų vietą, kad patvirtino projektą ar skyrė stipendiją, kad pratęsė sutartį ir nepadidino nuomos. Širdis džiaugiasi, kai apie jus parašo, kai jūsų vaikas laimi medalį, o jūs kraunatės lagaminus į išsvajotą komandiruotę. Kai atrodo, kad saulė pakilo aukščiau nei liepos mėnesį, o naktis trumpesnė nei per Jonines.
Tada reikia eiti.
Kad neužliūliuotų iliuzijos, kad sužinotumėte, jog visi pasiekimai laikini, kad gyvenimo kelias – tai pėsčiųjų perėja su baltais ir juodais dryžiais. Kad suprastumėte, kad laimė – ne turėjimas, ne santykiai, ne laimėjimai, o tylus ramus buvimas. Ėjimas.
Kiekvienam būna dienų, kai širdyje pražysta meilė, skraido drugeliai ir kai radę antrą pusę pasiryžtame jai save visą atiduoti. Būna ir priešingai – liūdime, kai prarandame brangų žmogų ir nebesijaučiame vientisi. Sakome „mano vaikas“, „mano žmogus“, „mano darbuotojas“, „mano draugas“, „mano mokytojas“. Jie tampa mūsų dalimi, mes tampame jų dalimi.
Tada reikia eiti. Vienam.
Kad suprastum, jog tu – tai dvi žygiuojančios kojos, viena plakanti širdis, viena pavargusi nugara, viena atsipalaidavusi galva. Kad pajustum vienatvės džiaugsmą ir nebenorėtum būti kieno nors dalimi.
Einant viskas atrodo lyg maži stebuklai. Net ir tu pats.