Lina Stančiūtė apie stilių: demokratiškame sporto pasaulyje džinsai gelbsti ne visada

Kelios stiliaus variacijos su Lina – kaip apsirengti einant į šventinį vakarėlį. Stilistė – Ejona Xhiku, Linos bičiulė, bene geriausiai jaučianti, kas draugei tinka ir patinka.

Atmosfera. Šeštadienio popietė – laikas, kada, nesižvalgydama į laikrodį, teniso trenerė gali fotografuotis žurnalui. Nė trijų valandų netrukusi fotosesija (televizijos kanalas „VH1“ nespėjo parodyti viso šimto geriausių meilės hitų) jaukiame Linos mansardiniame bute sostinės centre panėšėjo į improvizuotus grožio seansus ir leido pamiršti, kad mūsų herojė – sportininkė. Su dar dviem seserimis sporto pedagogų šeimoje užaugusi mergina tikina, kad seniai metas atsikratyti įsitikinimo, jog sportininkės „neturi nieko bendra su grožiu“.

Nors šeimoje nebuvo propaguojamas grožio kultas, tėvai vaikų nelepino pirkiniais, tačiau mama dukroms visada akcentavo, kad merginos spinta – ne šarkos lizdas: daiktų joje turi būti nedaug, tačiau visi – estetiški, kokybiški ir funkcionalūs. „Seserų Ivonos ir Jurgos rengimosi stilius kur kas rafinuotesnis nei manasis: pirmenybę teikiu patogumui ir praktiškumui. Tačiau yra nutikę ir taip, kad visos trys nesusitarusios nusipirkome to paties modelio „H&M“ šortukus.“

Lina prisimena vieną du vaikiškus sarafanus, kadaise įsigytus ką tik atidarytoje „United Colors of Benetton“ parduotuvėje, taip pat vieną įspūdingiausių savo vaikystės suknelių – balta viršutine dalimi su didele braške ir pūsta languota apačia, kuri itin efektingai atrodydavo, kai ji sukdavosi ratu… 

Niujorkas. Būdama devyniolikos, Lina jau žaidė vieno iš keturių Didžiojo kirčio turnyrų US Open atrankinėse varžybose. Gavusi solidų honorarą, ji jau ne pirmąsyk gyvenime pajuto, ką reiškia iš savo uždarbio įsigyti mėgstamų daiktų ir nupirkti šeimai lauktuvių. „Nebėgau į pačias brangiausias parduotuves, nepasidaviau aklai išpardavimo psichozei. Mėgavausi pačia apsipirkimo nuotaika, malonumu ir pajutau, kaip svarbu, kai parduotuvėje nebūna grūsties, kai drabužiai pateikiami erdviai, jie nesugrūsti, dailiai išdėlioti, kai matavimasis netampa kančia.“

Sportininkė save laiko labiau spontaniška pirkėja, kurios maišelių skaičius prekybos centre labai priklauso nuo nuotaikos, tačiau yra buvęs ne vienas gaminys, dėl kurio dvejodavo: „reikia nereikia“, „tinka netinka“, kurį atidėdavo kitai dienai, kurį apžiūrėti, kad pasakytų savo nuomonę, prašydavo sesers Ivonos.  

Kokteilinės garantijos. Tenisininkė stengiasi nepasiduoti vienadienei madai ir vengia viešų vakarėlių, kuriuos detaliai nušviečia žiniasklaida. Ji mieliau renkasi skanią vakarienę su draugais kokybiško maisto restorane, pavyzdžiui, „Boff“, „Kitchen“, picerijose „Jurgis ir drakonas“, „Don Simon“, ar stilingą naktinį klubą – ir vienur, ir kitur jos puošimasis apsiriboja kasdieniniu arba kokteiliniu stiliumi.

Visada geriau jaučiuosi atrodydama santūriau, nei galbūt reikėtų; man nepažįstama per daug išsipuošusio žmogaus būsena.

„Visada geriau jaučiuosi atrodydama santūriau, nei galbūt reikėtų; man nepažįstama per daug išsipuošusio žmogaus būsena. Kaip ir kiekviena moteris, prieš išeidama iš namų visada apmąstau, kokie bus mano dienos maršrutai, ir pagal tai susidėlioju garderobą. Paisyti aprangos kodo mane išmokė turnyrai su šalies rinktine ir vakarienės: jas po beveik kiekvienų varžybų rengdavo organizatoriai, todėl kvepalai, kosmetikos krepšelis, kokteilinė suknutė ir aukštakulniai bateliai visada turėdavo patekti į kelionės lagaminą. Kad ir koks demokratiškas būtų sporto pasaulis, džinsai gelbsti ne kiekvienoje situacijoje. Teniso pasaulis pastaruoju metu sparčiai keičiasi: prioritetas teikiamas ne jėgai ir raumenų masei, o greičiui, todėl pasikeitė ir sportininko įvaizdis. Įsivaizduokime tokias grožio ikonas, kaip serbė Ana Ivanovič ar rusė Marija Šarapova, oficialiame vakarėlyje ar tiesiog pobūvyje su džinsais arba dar baisiau – treningais. Neįmanomas variantas!“

Drabužio seksualumas. „Nesu puritonė. Kaip ir dažnai merginai, man patinka, kai drabužis įvaizdžiui suteikia seksualumo, tačiau neįsivaizduoju savęs su prigludusia mini suknele – stengiuosi išlaikyti tam tikrą kontrastą: jei aptempta viršutinė kūno dalis, tada stengiuosi, kad kuo laisvesnė būtų apatinė. Ir atvirkščiai.“

Lina teigia neturinti vientiso išgryninto stiliaus: gerai jaučiasi mūvėdama apdriskusius džinsus prie baltų vyriško sukirpimo marškinių; vilkėdama gėlėtą suknelę ar avėdama kerzinius batus prie lengvo šilkinio sijono ir palaidinės. „Kažkada buvo apėmusi manija pirkti aukštakulnius: įdomiausia, kad tai dariau pačiu aktyviausiu sportiniu periodu, kai progų jais apsiauti pasitaikydavo ne taip jau daug. Aukštakulnių meto sulaukiau būtent dabar – atsivėrė daugiau galimybių kur nors išeiti su draugais pavakaroti.“

Mados ženklai. Atlikdama savotišką tenisininkės spintos inventorizaciją, Ejona Xhiku tarp įprastinių prekių ženklų („Zara“, „Cos“, „Emporio Armani“, „Este“) aptiko ir retesnių garderobo lobių, pavyzdžiui, itin bohemiško stiliaus suknelę „Miss Selfridge“, papuošalų dėžutėje – žiedą „Flotique by Florence + The Machine“, o tarp kosmetikos – originalų aromatą „Jo Malone Tuberose Angelica“.

Viena, ko pasigedo Ejona, – tai klasikinių kelnių. Garderobe karaliaujantys džinsai, sijonai ir suknelės leidžia nuspėti, kad net itin oficialus sportininkų metų pabaigos renginys neprivers Linos aklai paisyti griežtoko stiliaus.