Amžius yra tik skaičius, guodžia save šių laikų penkiasdešimtmečiai, širdimi ir kūnu tebesijaučiantys jauni. Bet žvelgiant į tave, lengvai lakstantį po sceną ir vedantį vaiką į darželį, iš tiesų atrodo, kad amžius tėra skaičius.
Tai labai reliatyvus dalykas. Pamenu, 2007-aisiais vienas keliavau po Centrinę Ameriką. Apsistojau mažoje Panamos saloje Karibuose, kur gyveno tik senas indėnas su žmona – daugiau žmonių ten nebuvo. Šioje saloje lankantis man kaip tik suėjo trisdešimt vieni. Jaučiausi jautrus ir pakylėtas, pasigyriau senukui: „Šiandien mano gimtadienis, man trisdešimt vieni!“ „Gerai“, – atsiliepė jis. Paklausiau, kiek jam metų. „Nežinau, – atsakė. – Man neįdomu.
Kai pagalvoji, man arba šešiasdešimt, arba septyniasdešimt, arba aštuoniasdešimt.“ Turbūt tai pasakė pusiau juokais, bet vėliau pridūrė kai ką svarbaus: „Nekreipk dėmesio į amžių, jis neturi jokios reikšmės. Svarbiausia – kaip dabar jautiesi. Tau gera mano saloje?“ Atsakiau, kad labai. „Na, ir viskas“, – tarė jis, nusisuko ir toliau ramiai drožė savo irklą.
Išties amžius dažnai tėra mūsų susikurti rėmai. Kaip pats jautiesi šiame gyvenimo etape?
Prisimenu smuiko profesorių Eugenijų Paulauską, kuris sakydavo: „Kiekviename savo gyvenimo tarpsnyje jaučiuosi geriausiai.“ Ir tai tiesa – žmogus laikui bėgant keičiasi, bet kiekviename etape atranda skirtingų dalykų, kurie jam teikia laimės.
Stengiuosi mėgautis gyvenimu ir, svarbiausia, nepamiršti dėkoti. Juk kas aš, kas per tuos penkiasdešimt metų mane nulipdė tokį, koks esu šiandien?