Kompozitorius, atlikėjas Linas Adomaitis sako, kad, norint tapti menininku, nereikia galvoti apie šlovę, nes tie, kurie jos karštligiškai trokšta, dažnai būna nuridenti nuo pjedestalo, kaip kokios nukirstos galvos.
„Menininko siela turi šviesti kūrėjiška dvasia, o ne puikybe. Tik darbai gali kalbėti už menininką, o ne pakelta į viršų nosis.
Menininkas visada žino, kad jo gyvenimas bus nestabilus – čia jis vos galą su galu suduria, o po sėkmingo kūrinio, žiūrėk, maudosi žmonių dėmesy, pripažinime. Menininko gyvenimas visada banguotas kaip vandenynas“.
Jaunimo festivalyje „Vibelift“ pirmą kartą buvo pristatytas jaunimo himnas „Milijonai šviesmečių“, kurio žodžius ir muziką sukūrėte Jūs. Kokią žinutę siekiate perduoti jaunimui šiuo himnu?
Pamenu, kai buvau paauglys, daugybė vyresnių žmonių man kalė į galvą: „Privalai daryti taip! Nedaryk to ar ano, nes tai nerimta! Baigęs studijas, privalai susirasti tokį darbą, kad kauptųsi pensija“. Kitaip tariant, visi šie patarimai buvo apie vieną ir tą patį – maždaug, užsidėk tramdomuosius marškinius ir sulįsk į kokią nykią belangę, o po to pasilaidok. Juk jauno žmogaus galvoje yra milijonai idėjų, jei, žinoma, jų neužgožia tokie „patarimai“. Tad himno „Milijonai šviesmečių“ pagrindinė mintis ir išplaukė iš to jausmo, kurį patyriau tada. Himno žinutė yra ta, kad mūsų valioje slypi begalybė, mūsų idėjos beribės, mes galime pasiekti bet kokių tikslų, jei tai darome iš visos širdies ir net, jei niekas manimi nepatikės, aš drąsiai ginsiu savo svajones.
Linas Adomaitis jaunimo festivalyje „Vibelift“ / Vyginto Skaraičio ir Eimanto Paulausko nuotr.
Kaip Jums pavyko suburti tokį būrį jaunų, talentingų ir be galo pozityvių atlikėjų šiai misijai?
Kai tiki idėja, net patys grandioziškiausi projektai lengvai įveikiami. O atlikėjų būrys išties įspūdingas: Vidas Bareikis, Monika Linkytė, Milėja, Kotryna Juodzevičiūtė, Jurgis Brūzga, Vilius Popendikis, Kristina Radžiukynaitė. Visi jie yra jaunystės ir veržlumo simboliai. Man, kaip dainos prodiuseriui, labai malonu buvo dirbti su tokia komanda. Esu dėkingas kiekvienam už entuziazmą.
Kodėl „Milijonai šviesmečių“?
Kaip ir visas kūrinio tekstas, taip ir pavadinimas, metaforinis. Jame užkoduota begalybės iliuzija. O toje iliuzijoje pačios tikriausios ir beribės žmonių svajonės, tikslai, mintys, siekiai.
Lino Adomaičio koncertas „Kaunas Jazz“ festivalyje/Teodoro Biliūno/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Klausant jūsų dainų, tarsi pakyli nuo žemės, atsiriboji nuo žemiškų ir paprastų dalykų, išskrendi į kosmosą, išplauki į vandenyną ar tiesiog pasineri į begalybę. Ar Jūsų kūryba tam ir skirta?
Nuo albumo „Laiko mašina“ (2014) stengiuosi ne tik į žodžius, bet ir į kiekvieną natą įpūsti tam tikrą intenciją. Juk intencijos šviečia. O kai šviečia, kažkas tikrai tai pamato ir atranda. Labai džiugu, kad kiekvienas žmogus metaforas atranda savaip. Galbūt „Milijonai šviesmečių“ vienam asocijuosis su kosmosu, kitam su begalybe, o dar kitam su žvaigždžių karais.
„Aš patikėjau, kad galiu pakilti nuo žemės, po tos akimirkos rinkau žvaigždes ir, net tada, kai niekas manim nepatikėjo, aš drąsiai gyniau savo svajones…“ Ar Jums gyvenime teko ginti savo tiesą, savo svajones?
Tikrai taip. Ir prisipažinsiu, tenka tai daryti nuolatos, nes gyvenime sutinki daugybę skirtingų žmonių, su skirtingais perspektyvos žvilgsniais ir tai yra nuostabu iki to momento, kol neatsiranda tokių, kurie neturi jokio žvilgsnio, nes tą žvilgsnį yra prarijęs pavydas ar pyktis. Būtent nuo tokių žmonių negatyvios įtakos ir tenka drąsiai apginti savo svajones, nes, priešingu atveju, tos svajonės gali būti sutryptos. Apskritai, ginti tai, kas tau brangu, yra būtina, nes, antraip, tu gali tapti tuo, ant kurio visi jodinės. Ko vertos svajonės, jei ant akių uždedami akidangčiai?
Linas Adomaitis su žmona Irma
Kaip manote, kodėl būtina svajoti ir ką patartumėte jaunam žmogui, kurio svajonėmis artimieji netiki?
Reikia drąsiai ginti savo svajones, ieškoti tokių partnerių, su kuriais harmoningai derėtų svajonių realizavimas ir, svarbiausia, garsiai nusijuokti į veidą tam, kuris sako: „ei, tau nepavyks! Tai nerimta, geriau daryk taip, kaip visi daro“. Gyvenime nuolatos atsiras pavyduolių, kurie dažniausiai burba dėl to, kad patys nieko nedaro. O, kai tu savo idėjas realizuoji, pavyduoliams belieka tik nuryti karčią piliulę ir toliau eiti nieko neveikti.
Ar Jūsų visos svajonės jau išsipildė? Pasidžiaukite bent keliomis… ir pasidalinkite naujomis?
Svajonės pildosi ne iš karto. Reikia laiko, kantrybės, darbo. Kai pasodini ir laistai medį, jis vaisius pradeda duoti gerokai vėliau. Bet, atėjus laikui, tu supranti ir vertini tų vaisių skonį, nes žinai, kiek dėl to nuveikei. Sėkmė, kuri ateina per greitai, yra pavojinga – žmonės dažniausiai nemoka jos išsaugoti ir greitai praterioja. Svarbiausia, turėti svajonių ir veikti. Jei darai tai nuoširdžiai, visos svajonės išsipildo.
Sutikite, ne visada viskas gyvenime būna taip, kaip mes norime ir svajojame. Kaip Jūs manote, ką jaunam žmogui daryti tuomet, kai ne viskas sekasi ir ne viskas dėliojasi taip, kaip norisi?
Kantrybė – dorybė. Reikia suvokti, kad, norint griežti smuiku, pirmiausia, turi išmokti laikyti smičių ir grifą. Tada daug praktikuotis ir groti. O kai pajunti, kad tu ir smuikas – tai vienas instrumentas, va tada jau gali lipti į sceną.
Iš Jūsų balso, švytinčio veido ir degančių akių atrodo, kad, gimus dukrai Saulei, Jūsų pasaulis nusidažė visiškai kitomis spalvomis. Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas gimus dukrai?
Tapęs tėčiu, pajutau kažką, ko anksčiau savo širdyje neturėjau. Žmonai juokais sakau: „ar matai, kaip mane, didžiulį ledo gabalą, ištirpdė mūsų Saulutė?“
Dainą „Vandenynai“, kurią Youtube platformoje jau perklausė 2 069 631 klausytojai, dedikavote dukrytei Saulei. Ar su dukros gimimu prasideda ir naujas Lino Adomačio kūrybos etapas?
Be jokios abejonės, su dukrelės atėjimu manyje taip pat gimė daug naujų jausmų. Tie jausmai vandenynais išsiliejo į dainą, kuri įamžino mano mintis, kai sužinojau, kad mudu su Irma laukiame savo žmogaus. Kiekvieną mielą dieną sulaukiu daugybės šiltų žinučių Facebook ar Instagram paskyrose apie „Vandenynus“. Tiesą sakant, aš nesiekiau sėkmės, neturėjau jokių lūkesčių, tiesiog norėjau sukurti dainą dukrai…
Jauni žmonės dažnai svajoja apie menininko kelią, įsivaizduoja šlovę, pripažinimą… Papasakokite, ką iš tikrųjų reiškia būti menininku?
Niekada nereikia galvoti apie šlovę. Tie, kurie jos karštligiškai trokšta, dažnai būna nuridenti nuo pjedestalo kaip tos nukirstos galvos. Menininko siela turi šviesti kūrėjiška dvasia, o ne puikybe. Tik darbai gali kalbėti už menininką, o ne pakelta į viršų nosis. Menininkas visada žino, kad jo gyvenimas bus nestabilus – čia jis vos galą su galu suduria, o po sėkmingo kūrinio, žiūrėk, maudosi žmonių dėmesy, pripažinime. Menininko gyvenimas visada banguotas kaip vandenynas.
