Linas Adomaitis: „Šiam ryžtingam žingsniui reikėjo laiko, reikėjo pačiam sau atsakyti į daugybę klausimų“

Prieš keletą metų į sėkmingą turą po šalies arenas leidotės kartu su Gyčiu Paškevičiumi. Vėliau surengėte nemažai didesnių koncertų, į kuriuos bilietai buvo šluojami. Tačiau jūsų solinio turo arenose teko luktelėti. Kodėl? Kodėl jam ruošiatės dabar?

Šiam ryžtingam žingsniui reikėjo laiko, reikėjo pačiam sau atsakyti į daugybę klausimų, reikėjo tam tikra prasme „pasitikrinti“ mažesnėse salėse ir, ačiū Dievui, visi praėję koncertiniai turai buvo labai sėkmingi, o pakartotiniai anšlaginiai koncertai tarsi kuždėjo: „Ei, bičiuli, prisijaukinai sėkmę, kas toliau?“. Tada vėl leidomės į naujas koncertines keliones ir vėl visi drauge nuskindavome saldžius vaisius. Tai motyvuoja ne tik mane, bet ir žmones, su kuriais koncertuose apsikeičiame tuo nepaaiškinamu stebuklu. Tiesą sakant, nežinau kodėl dabar, matyt tam reikėjo suaugti, patirti ir išgyventi tam tikras emocijas.

Aktyviai koncertuojate, rengiate aukščiausio kalibro pasirodymus, kur viskas apgalvota iki smulkiausių detalių. Tai pareikalauja nemažai jėgų. Kas yra jūsų energijos šaltinis?

Šeima yra mano didžiausias įkvėpimas. Aš turiu mylimą žmogų šalia, be kurio jokie turai ar sukurtos dainos netektų prasmės. Viskas, ką darau savo kūrybiniame kelyje, yra labai susiję su asmeniniais išgyvenimais. Tai mano didžiausia varomoji jėga. Ištroškusią sielą taip pat pagirdo kelionės, jūros, kalnai, miškai, mūsų sodybėlė. Tai padeda išvalyti galvą nuo nereikalingų minčių, į kurių vietą instaliuoju kažką pozityvaus ir kažką naujo (šypsosi).

Būsimą turą pavadinote „Vandenynai“. Ką simbolizuoja šis pavadinimas?

Į šį klausimą galėčiau atsakyti taip išsamiai, kad mūsų pokalbis užtruktų iki paryčių (juokiasi). Na, iki šiol buvusius koncertinius turus norėčiau lyginti su skaidriais ežerais ar srauniomis upėmis. Tačiau tos upės atkeliavo iki gilesnio vandens. Taigi šiandien turime didžiulį laivą, kurio įgula yra labai mylimas ir gerbiamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. Vairą laiko pats maestro Gintaras Rinkevičius! Patikėkite, mūsų laivas labai tvirtas, dailus ir prabangus. Su tokiu nekantraujame išplaukti į plačiuosius vandenis. Tebūnie arenos tie „Vandenynai“.

Gal šios metaforos yra jūsų naujos dainos žodžiai?

O, gera mintis! Ačiū. Reiks sukurti dainą apie tai (šypsosi). Beje, metaforos apie vandens simbolius yra labai išraiškingos. Jomis žongliruoti – tikras malonumas.

Kuo areniniai koncertai skirsis nuo iki šiol jau buvusių pasirodymų?

Didelės erdvės diktuoja projekto sąlygas. Vandenynai negali būti maži. Šiuose koncertuose bus visko dešimtkart daugiau. Ir tikrai nenoriu tarti tų nuvalkiotų frazių „bus daug šviesų ir garso“: savaime suprantama, kad arenose technikos bus daug. Tačiau noriu pasakyti, kad bus per šimtą profesionalių muzikantų ir aukščiausio kalibro svečių, bus daug superhitų, bet bus ir keletas naujų, specialiai šiam turui sukurtų dainų. Vandenyno bangomis stengsimės paliesti kiekvieno žmogaus širdį. Atvirai sakau, kad šio turo mastai labai labai dideli.

Kokių staigmenų koncertuose sulauks publika?

Leiskite dar palikti truputį paslapties, nors apie kai ką galiu užsiminti: su turo organizatoriais jau aptarėme įspūdingos scenografijos gaires, turime milijoną „superinių“ minčių koncertų vizualiniams sprendimams. Jau intensyviai šlifuojame repertuarą. Kaip tik šiomis dienomis kuriamos fantastiško grožio aranžuotės simfoniniam orkestrui. Galiu garantuoti, kad šiurpuliukai per nugarą bėgios... Prisipažinsiu – labai noriu ne tik nustebinti, bet ir pats nustebti. Nuolat keliu kartelę pats sau, kritikuoju save, ieškau kokybiškiausio sprendimo, būna daug nemigo naktų, kol, viskam praėjus, galiu nusišypsoti ir ištarti mintyse „aš pavydžiu sau“.

Į turą pasikvietėte LVSO ir maestro Gintarą Rinkevičių, kada susikirto jūsų keliai?

Aš ypač myliu LVSO, nes būtent su šiuo orkestru įvyko pirmasis mano koncertinis turas „Laiko mašina“. Pamenu, tuomet daugybė skeptikų šaipėsi: „Ką tu darai? Su simfoniniu? Brangu! Nesurinksi, sėsi į minusą...“. Tai mane tik sustiprino, nes su LVSO mes susprogdinome penkis miestus ir dar surengėme du papildomus anšlaginius koncertus. Buvau toks laimingas, jog iki šiol šypsena pati nusipiešia veide prisiminus 2014-uosius.

Myliu šį orkestrą dar ir dėl to, kad daugybė mano draugų čia groja. Na, o maestro Gintaras Rinkevičius yra Lietuvos profesionaliosios muzikos ikona. Man didžiulė garbė, mūsų komandai labai pasisekė.

Paprastai turui besiruošiantys atlikėjai gerbėjams paruošia nemažai staigmenų – pristato naujų kūrinių, vaizdo klipų, albumų. Ar galima kažko tokio tikėtis ir iš jūsų?

Šiuo metu kuriu studijinį albumą, kurį norėčiau pristatyti gruodžio mėnesį. Nuo „Laiko mašinos“ jau praėjo ketveri metai ir mano galva plyšta nuo naujų minčių. Jei jų neišliesiu albume – vienu išprotėjusiu žmogumi bus daugiau (juokiasi). Neseniai net už 12 000 km nuo Lietuvos nufilmavome vaizdo klipą, kurio fragmentus bus galima matyti turo metu. Šie vaizdai iš didžiausio pasaulio vandenyno pakrančių.

Esate ne kartą viešai sakęs, kad jūsų aistra – kelionės. Ką mylite labiau – keliones ar muziką? Ar keliaudamas nepasiilgstate muzikos ir atvirkščiai?

Kelionėse atrandu ramybę, o muzikoje – sielą. Šis junginys lemia sielos ramybę. Taip, aš daug keliauju ir kelionėse kuriu muziką, dainų žodžius. Tačiau būna ir tokių kelionių, kad leidžiu kūrybai pailsėti bei užaugti. Tuomet grįžęs namo užsidarau studijoje, kuri būna mano mažas, bet platus pasaulis. Tame pasaulyje klajoju, džiaugiuosi arba pasineriu į šviesų liūdesį.

Kokią įtaką kelionėse patirti išgyvenimai daro jūsų asmenybei ir muzikinei veiklai?

Tai neįkainojama patirtis ir turtas. Kelionės užaugina vieną svarbiausių jausmų – ilgesį. O ilgesys verčia žmones daryti stebuklus, kurti gražiausias dainas. Ilgesys priverčia suprasti, kad esi ne vienas šiame pasaulyje, kad yra kažkas, ką tu stipriai myli ir kažkas, kas tavęs laukia.

Ko po ilgos kelionės labiausiai pasiilgstate?

Mamos obuolinio pyrago (šypsosi). Ir, žinoma, savo gimtojo miesto. Pirmiausia, ką padarau grįžęs, – tai pasivaikštau po jaukų Kauno senamiestį.

Atpažinti Liną Adomaitį minioje nesudėtinga – iš karto išsiskiriate savo išvaizda. Kas rūpinasi jūsų įvaizdžiu? Kas padėjo jį sukurti?

Kartą su žmona lankėmės Salvadoro Dali namuose, kuris šiuo metu yra tapęs muziejumi. Mums labai imponuoja jo asmenybė ir jo sukurti darbai. Sakau Irmai: „Užsiauginsiu ir aš ilgus ūsus, o kad nepasirodytų, jog plagijuoju Dali, „užsimesiu“ ir barzdą“. Ką gi, užsiauginau, truputį pastilizavo barzdaskutys Mikas Stankevičius... Rezultatas man patiko, žmonai patiko, liepė nenusiskusti.

Atvirai sakau, nelabai dabar įsivaizduoju savęs kitaip. Juk tinka, tiesa? (šypsosi). Jei netiktų, iškart „nusiimčiau“ tuos ūsus ir barzdą. O aprangos kodas scenoje man svarbus dar nuo muzikos gimnazijos laikų. Buvau mokomas, kad pagarba klausytojui yra ne tik tada, kai gerai groji, bet ir tada, kai gerai atrodai.

Ar ir kelionėse atrodote taip pat nepriekaištingai?

Na, kelionėse truputį tenka atleisti vadžias, tačiau ūsus turiu pasiraityti kas rytą – kitaip atrodyčiau kaip ruonis. Beje, kelionėse labai smagu atsinaujinti garderobą. Būdami Italijoje, su Irma mėgstame pamaloninti save kokiu įdomesniu dizainerio darbu arba tiesiog prisipirkti tokių marškinėlių ir džinsų, kurių negaila, jei netyčia pamiršti kokiame viešbutyje. Tačiau su žmona esame šventai įsitikinę, kad žmogaus grožį spinduliuoja ne blizgantys drabužiai, o siela. Kai žmogus laimingas – jis gražus, jo eisena patraukli, jo balsas ramus. O sunkiomis akimirkomis net prabangiausi apdarai nepaslėps skausmo ir nepadarys gražesniu.