Linksma istorija: meilužės atsakymas žmonai

Negaliu apsakyti, kaip mane pradžiugino jūsų laiškas – tarsi akmuo nuo širdies nukrito. Ir visai ne dėl to, ką pagalvojote (štai, esą, demaskavau tą įžūlią kalę!). Iškart pasakysiu – jūs man irgi keliate tik simpatiją, gal todėl, kad visuose meilių-seilių trikampiuose ar daugiakampiuose esu moterų pusėje. Na, nepasisekė mums abiems su vyrais…

O apsidžiaugiau dėl to, kad, mano begalinei nuostabai, jūs, kaip pati sakote, mūsų serialą sekate TIK ketvirtą mėnesį, nors jis tęsiasi jau seniai seniai. Taigi, per tą laiką sutaupėte begalę nervų ląstelių (o aš vis galvojau, vargšė S. M., kaip ji viską ištveria…) Jūs tikrai nieko nežinojote? Na, tai paaiškinsiu:

1. Esate teisi – grožiu su jumis negaliu lygintis nė iš tolo, o turbūt ir gyvenimiška išmintimi. Tačiau klystate dėl vieno – rašėte, kad vyrui patinka apvalių formų rudaplaukės. Pataisysiu – sportiškos figūros rudaplaukiai… Na, aišku, aš su žvake nestovėjau, bet taip jau buvo kalbama kontoroje, į kurią atėjau dirbti, kai jūs išėjote motinystės atostogų. Plepėta apie tai, kad vedybos su jumis – tik priedanga, nes iš tikrųjų… Netrukus jūsų vyras atleido vieną tokį, su kuriuo apie jį ir sklido paskalos.

2. Galiu pasakyti, kad kontoros moterys pasidalijo į dvi stovyklas: vienos tvirtina, kad jūsų išvaizdusis vyras myli damas (o visa kita – tik apkalbos), kitos – kad vyrus. Vienos esą liežuvauja dėl to, jog net įnirtingai vartydamos akis ir apžiūrai išstatydamos biustus nieko nepešė.

3. O koks gi mano vaidmuo? Na, gana atsitiktinis. Esate teisi – jūsiškis tingus elementas, beje, kaip ir maniškis. Romantika? Pasimatymai? Dėmesys? Tai iš praėjusio amžiaus. Tam jie neturi laiko. Taigi, viename vakarėlyje susidūrėme akis į akį: aš, mano vyras ir jūsų vyras. Bėda, kad maniškis – atletiškas rudaplaukis... Supažindinau. Netrukus vyrai mane pamiršo ir ėmė aptarinėti verslo reikalus. Štai tada mane ir nusmelkė įtarimas. O ką – jei... Tada nutariau imtis aktyvių veiksmų ir pagaliau išsiaiškinti jo orientaciją – nepykite. Maniškis, aišku, ne dovana, bet dalintis juo su hm.... savo šefu nesinorėjo.

4. Toliau viską žinote: ir į teatrą kviečiau, ir pietauti – oi, sunku buvo. Spardėsi ilgai, vis laiko neturėjo. Netgi po kelių intymių pasimatymų, per kuriuos jis daugiau prašnekėjo telefonu darbo klausimais nei pasivartė lovoje, nebuvau tikra, ar tam žmogui-robotui kas nors be jo dar patinka? Vieną atvirumo valandėlę prisipažino, kad jaučiasi vienišas,bet iškart pridūrė, kad jokių iliuzijų jo atžvilgiu neturėčiau.

5. O dėl tų naktinių skambučių – tai gerai patikrinkite: jie ne iš mano numerio, skiriasi tik vienas skaičius. Tai tas atleistasis, savaitgaliais padauginęs alkoholio, keikia savo buvusį bosą... O kaip ten dėl tos orientacijos, paklausite? Kai kartą atvirai prirėmiau, ilgai juokėsi. Gandus esą paleido jau seniai iš šito darbo išėjusi moteriškė, kurios atakos jo nesuviliojo.

Taigi, mieloji S. M., turiu jus nuraminti – jau seniai esame TIK bendradarbiai. Kaip sakė jūsiškis, kartą per penkmetį jam vis tik užeina noras pakvailioti, bet tik trumpam. Taigi, dar ketverius metus būkite rami.

Nuoširdžiai jūsų - A. K.