Muzikantui Linui Adomaičiui balandžio 10 d. sueina 45-eri. Graži sukaktis sutampa su ypatingu gyvenimo momentu – antrojo vaikelio laukimu. „Esame laimingi ir nežengdami kojos iš namų – juk mūsų šeimoje šis etapas ir tas vaikiškas Saulės čiauškėjimas atstoja visus nuotykius“, – atvirauja būsimas dviejų vaikų tėtis.
Linai, kokie jausmai aplankė paskutinėmis dienomis iki gražios sukakties?
Nuotaikos ypatingai džiugios, nes į mūsų šeimą atkeliauja antrasis vaikelis. O taip pat mano širdį ir mintis yra užliejusi begalinė ramybė. Tai leidžia jausti, kad Dievas mane labai myli ir gimtadienio proga dovanoja pačias tikriausias dovanas. Nors dažnai gimimo dieną įsivaizduojame stereotipiškai, su būriu draugų, dovanų gausa ir šventiniais fejerverkais – aš jau daug metų kolekcionuoju neįprastus, šiek tiek asketiškus gimtadienius: Karibų jūros salose drauge su keliais indėnais, Tailande, vaikštinėjant su drambliais, ar tolimiausiame mano lankytame krašte Čilėje, kai per mano gimtadienį vyko žemės drebėjimas.
Ir ši šventė jau antroji neįprastomis sąlygomis, turint galvoje ilgai trunkančią pandemiją. Dėl to nesijaučiate keistai?
Jaučiuosi. Visgi, kelionių ir socialinio kontakto su draugais trūksta. Ir ne tik dėl gimtadienio, apskritai. Bet žiūriu į šį etapą ramiai ir kiek filosofiškai. Auginu ilgesį kelionėms, susitikimams, koncertams, kino teatrui, restoranui, vakarėliams, kalnams. Visa tai sugrįš, tik reikia kantriai išlaukti.
Su Irma gyvenate antrojo vaikelio laukimu. Galima sakyti, jog visas pasaulis šiuo metu su jūsų šeima tėvystės atostogose. Laiko tikriausiai pakanka viskam?
Visas laikas yra mūsų! Šypsomės su Irma, kaip gera, kad pusę pasaulio spėjome išmaišyti tuomet, kai buvome nesuvaržyti pandemijos. Tačiau dabar esame dar laimingesni, net ir nežengdami kojos iš namų – juk mūsų šeimoje tas vaikiškas Saulės čiauškėjimas atstoja visus nuotykius. Suvokiame, kad tėvystė ir motinystė – tai didžiausias nuotykis. Jame ne tik mokome, bet ir mokomės.
Dukra Saulė jau susigyveno su mintimi, kad greit į šį pasaulį ateis jos būsima žaidimų draugė ar būsimas draugas?
O taip, ji vis pribėga prie mamos, apkabiną ją, prisiglaudžia prie pilvelio ir pašnekina mažylį. Mes Saulei sakome, kad jiedu bus geriausi draugai ir labiausiai mylės vienas kitą. Dukrelė taip laukia ir repetuoja, kaip nuramins, jei vaikelis verks ir prajuokins jį savo mimikomis.
Pirmojo vaikelio ilgai laukėte, antrą kartą viskas buvo paprasčiau? Kaip priėmėte šią žinią, jog greit būsite dviejų vaikų tėtis?
O taip, antrasis vaikelis pranešė apie save taip pat netikėtai. Ši žinia ir vėl privertė kvėpuoti giliau, o akys nušvito dar labiau. Jaučiuosi ypatingai palaimintas. Dėkoju Dievui už didžiules malones, kurios mane lydi nuo vaikystės iki tėvystės. Ir kas gi gali būti prasmingiau ar kilniau? Tėvystės dovana yra ir saldi, ir sūri vienu metu. Tai tarsi karameliniai sūdyti macarons’ai. Druska ir cukrus – kontrastingas derinys, aprėpiantis viską, tačiau jį būtinai reikia vartoti su kvapnia kava, kurią šiuo atveju simbolizuoja meilė.
Tėvystė pasaulį, gerąja prasme, apverčia aukštyn kojomis. Ji į gyvenimus tikriausiai įneša ir šiokio tokio chaoso. Jums visuomet paprasta jį valdyti?
Kiekvienoje šeimoje saikingas chaosėlis turi žavesio. Vaikai augdami turi pajusti, pamatyti, įkvėpti, patirti, išgyventi ir pasijuokti. Tik taip įvyksta tikroji pažintis su gyvenimu. Sterili aplinka juk nepatinka nei vaikui, nei suaugusiam žmogui. Vaikai, it niekas kitas, moko mus, kaip reikia nutrūkti nuo grandinės. O juk mes, suaugusieji, save dažnai įrėminame, įsijaučiame į tam tikras socialines roles, bandome būti tobuli ir mokyti kitus. Bet juk tobulų nebūna! Todėl didžiausia išmintis – jausti. Jausti, ką reikia kontroliuoti, o kam suteikti laisvę.
Kai su žmona Irma laukėte dukrelės Saulės, keliavote, viskas buvo paprasta, laisva, negąsdino jokie baubai. Dabar neramumai kelio nepastoja?
Kas yra baimė, o kas paprasčiausias atsargumas? Kas yra drąsa, o kas tik neapdairus smalsumas? Čia tos subtilios sąvokos, verčiančios pagalvoti ir neleidžiančios šokti į kraštutinumus. Juk išmintis sako: jei gali kažką pakeisti – keisk, bet jei negali, tai nesisielok. Taip, šis laikmetis daugeliui yra nelengvas, bet jis nėra beviltiškas. Reikia tik dviejų dalykų – kantrybės ir kantrybės. Kelionės sugrįš. Ir jos sugrįš su begaliniu ilgesiu. Jų saldų skonį jau dabar jaučiu.
Kurį laiką sąstingis sukaustė meno pasaulį, daug žmonių negalėjo nieko daryti. Sakykit, kūrėte ir toliau? Kas jums padeda niekuomet nenuleisti rankų?
Kūryba yra labai plati sąvoka – šis mūsų interviu taip pat yra kūryba. Ji, visuomet, kaip džiaze – gimsta čia ir dabar. Mūsų namuose daug kūrybos: ir pliušinis meškinas ant sofos, ir drambliukas, ir kiškis su morka mūsų su Irma įgarsintais balsais prakalbina Saulę, ir tik jie šiandien sugeba greičiausiai įtikinti dukrą eiti į vonią valytis dantų. Irmos ir Saulės gaminami pyragai – ypač saldi kūryba, kurią vertinu gausiomis ovacijomis. Na, o mano įrašų studijos reikalai pakankamai gerai juda pirmyn, gimsta nauji darbai. Internetinė albumų prekyba taip pat stipriai suaktyvėjusi, tad finansinių nuostolių visiškai nepajutome šiame keistame sąstingio laike.
Koks šiuo metu pats stipriausias jūsų neslaptas gimtadienio noras?
Jei reikėtų išvardinti visus norus, ko trokštu šeimai, artimiesiems, draugams, tėvynei, pasauliui – tai šis atsakymas būtų gerokai ilgesnis už mūsų pokalbį. O pūsdamas 45 žvakeles ant šio savo gimtadienio torto prašysiu Dievo palaimos šeimai.
